Kaip atpažinti perfekcionistą?
Žinoma, ne visi tobulumo siekėjai yra vienodi. Psichologai išskiria 2 pagrindinius perfekcionizmo tipus: normalųjį ir patologinį.
Normalusis perfekcionizmas apibūdina asmenį, užsibrėžusį pasiekti geriausių rezultatų kokioje nors savo gyvenimo sferoje – darbe, asmeniniame gyvenime, kasdienėje veikloje ar mokantis naujų dalykų.
Patologinis perfekcionistas kiek kitoks – toks žmogus neadekvačiai pervertina savo galimybes ir sutelkia daugiau dėmesio į nerimą, nepasitenkinimą ir nusivylimą savimi ir savo gyvenimu.
Nori pasitikrinti, ar priklausai perfekcionistų padermei? Psichologijos profesorių M. Anthony ir Richardo P. Swinsono knygoje „When perfect isn’t good enough“ išskirti tokie abiem tipams būdingi bruožai:
- Baimė suklysti: nors niekam nepatinka daryti klaidų, tačiau perfekcionistai dažnai priima padarytas klaidas ne kaip pamoką, o kaip pareiškimą, kad nieko nesugeba atlikti tinkamai.
- Gyvenimo principas „Viskas arba nieko“: jei laikydamasi dietos, suvalgei vieną saldainį, galvoje sukasi mintis: visos pastangos praėjo perniek ir dabar vėl viską teks pradėti iš naujo!
- Nuolatinis pripažinimo troškimas ir negebėjimas priimti kritikos: perfekcionistai minta pagyrimais, o kritika tampa karčia piliule, tad savo padarytas klaidas jie stengiasi nuslėpti.
- Didesni reikalavimai sau ir kitiems: klaidos ir trūkumai raižo perfekcionistų akis ir jų draugijoje esantis žmogus gali neišvengti kritikos.
- Nuolatinis savęs lyginimas su aplinkiniais: jei draugas, kolega ar šalia einantis nepažįstamasis atrodo geriau, perfekcionistą aplanko kartėlis, kodėl jam taip nepavyksta, o priešingu atveju – užvaldo pasididžiavimas, kad pagaliau kažką atliko gerai (bet to vis vien negana).
Kadangi perfekcionizmas, kaip ir bet kokia kita savybė, gali būti silpnesnis ar stipresnis, ekspertai sukūrė nemažai priemonių, padedančių pačiam žmogui atpažinti savo tobulybės siekimo lygį. Viena jų – „Beveik tobula skalė“ (angl. Almost Perfect Scale), kurioje reikia įsivertinti, kaip stipriai sutinki su teiginiais, pavyzdžiui, „Kad ir kaip stengčiausi, niekada nesijaučiu darbą atlikęs (-usi) tobulai“ arba „Man niekada nepavyksta įvykdyti užsibrėžtų reikalavimų“.
Kaip atsiranda perfekcionistai?
Mokslininkai ištyrė, kad ypač daug perfekcionistų aptinkama vadinamojoje Tūkstantmečio kartoje, gimusioje vėlyvaisiais 1980–2016 metais. Kurgi čia šuo pakastas? Ieškant atsakymo, toli žvalgytis netenka.
Socialiniai tinklai – tarsi šiltas lietus dygstančiam perfekcionizmo daigui. Ten keliamos nepriekaištingos nuotraukos ir nuomonių formuotojų tobulo gyvenimo akimirkos – tobulai pagaminti valgiai, tobulai parinkta apranga ar tobuli santykiai veikia socialiniuose tinkluose besilankantį būsimąjį perfekcionistą. Prisižiūrėję tokių nuotraukų ar storių, jie žūtbūt norės pasiekti tą patį, kad irgi galėtų didžiuotis prieš kitus savo nepriekaištingu gyvenimu.
Jei pats nesi pavergtas tobulo socialinių tinklų pasaulio, tuomet perfekcionizmo daigą gali pasodinti aplinkiniai – nepriekaištingai atrodantys praeiviai gatvėse arba tobulai darbus atliekantys ir pagyrų sulaukiantys kolegos, į kuriuos pažvelgus nejučia norėsis lygiuotis.
Tobulumo siekis taip pat gali būti ir netinkamo tėvų auklėjimo pasekmė. Griežti tėvų reikalavimai vaikui nedaryti klaidų, atliekant namų darbus, ar nepalikti nesuvalgyto maisto lėkštėje, gali turėti įtakos perfekcionizmo atsiradimui.
Perfekcionizmas darbe
Perfekcionizmas ilgą laiką buvo (o kartais vis dar tebėra) laikoma pavyzdine savybe darbe. Juk tobulumo siekiantis darbuotojas užtikrins, kad darbas būtų atliktas kuo geriau, nepaisant to, kad tai gali pareikalauti papildomų valandų po darbo ar priversti atšaukti seniai sutartus planus. Toks asmuo visada sieks paties geriausio rezultato, kad tik išgirstų pagiriamąjį žodį. Tobulybės siekiantis darbuotojas tiki, kad būtent perfekcionizmas nuves prie karjeros sėkmės.
Kita vertus, šis mitas, kad perfekcionistai darbuotojai yra patys geriausi, pradeda mažais žingsneliais išslinkti iš mūsų visuomenės. Perfekcionizmas vis dažniau atpažįstamas, kaip pagrindinis priešas komandiniuose darbuose. Tobulybės siekėjai, dirbdami su kolegomis, dažnai užvilkina darbus, siekdami nepriekaištingų rezultatų ir „šlifuodami“ kiekvieną smulkmeną.
Savęs ir kitų kritika – kasdienė perfekcionisto bičiulė. Nors patį tobulybės siekėją kritika veikia labai skaudžiai, tačiau jis pats nestokoja kritikos kitiems. Darbas su tokiu kolega gali tapti nesibaigiančiu ginču ir net karo lauku. Dėl to nukenčia bendras darbas, o perfekcionistas ir jį supantieji ima jausti nuolatinį nerimą ir nuovargį.
Dieta nuo perfekcionizmo
Norintiems išgyti nuo perfekcionizmo sindromo psichologai rekomenduoja iš lėto į savo dienotvarkę įvesti šias taisykles:
- Sudėliokite savo tikslus pagal svarbą, išskirkite prioritetus. Pasvarstykite, ar tikrai būtina į visus naujai gautus elektroninius laiškus atrašyti iškart, net ir nedarbo metu? Juk, tikriausiai, Žemė nenustos suktis, jei to nepadarysite.
- Nustokite lyginti save su kitais. Užuot save engę, kad kitam pasisekė kažką atlikti geriau, pasidžiaukite jo sėkme.
- Net ir mažas laimėjimas vertas pagyrimo. Tad kai atliekate nemalonią ir nemažai laiko suvalgiusią užduotį, patapšnokite sau per petį ir atšvęskite kad ir mažiausią pergalę. Išmokite matyti ne tik savo trūkumus, bet ir privalumus.
- Skirkite laiko įsisąmoninti, kad tobulumo siekimas yra didžiausias netobulumas. Arba, kitaip tariant, susidėliokite pliusus ir minusus, ką duoda tobulybės siekis ir ką, jos siekdami, galite prarasti.
- Išmokite atsipalaiduoti – pabėgiokite palei upę, kraipykite galvą į taktą mėgstamos grupės koncerte, pažiūrėkite įdomų filmą ar skirkite laiko išbandyti naują receptą. Suplanuotas laisvalaikis leis pailsinti smegenis nuo darbų ir sustiprinti fizinę bei emocinę sveikatą.