„Mes visi puikiai žinome, kad auditorija yra klaikiai nedėmesinga, nebegali susikaupti, ji yra atakuojama milijardų informacijos vienetų ir turi vis mažiau laiko. Konferencijose visi dėl to sutariame, palinksime galvomis, o tada grįžtame į realybę, kuri dažniausiai visiškai kitokia nei kalbama nuo scenos. Realybėje bijome visko: bijome suklysti, nes pas mus už tai stipriai baudžiama, bijome neatsiklausti kolegų nuomonės, kitaip tariant, bijome priimti sprendimus, bijome būti atleisti, nesuprasti, bijome feisbuko reakcijų, memų, išjuokos. Tačiau kaip sakė dar George Luis, negali būti atsargus ir kūrybingas, tai nesuderinama“, - pranešime kalbėjo T. Ramanauskas.
„Auditorija neturi kantrybės vidutiniškumui, kurį masiškai produkuoja rinkodara. Tačiau tai visiškai neatitinka laikmečio aktualijų, nes vidutiniškumas pralošia visam srautui, einančiam iš interneto, kuris yra įdomus ir spalvingas“, - pastebėjo jis.
„Ar kas nors gali mus pažadinti iš tos komos? Gal mes galėtume atsisukti į kiną: ką kinas, serialai daro kitaip, kaip jie bando suktis iš vidutiniškumo, kaip jie kuria produktus, kurie jaudina ir daro įtaką? Juk kinas yra savęs paties reklama, jis pats turi parsiduoti“, - kalbėjo T. Ramanauskas, pateikdamas savo filmų ir serialų sąrašą, kurį vertėtų peržvelgti kiekvienam rinkodarininkui, ir paaiškindamas, ko iš jų galime pasimokyti.
1. Fitzcarraldo.1982 m. Režisierius – Werneris Hercogas.
Filme pasakojama apie išprotėjusį verslininką, kuris nusprendžia Amazonėje milžinišką laivą pernešti per didžiulį kalną. Filmuojant filmą nebuvo galimybių naudoti kompiuterinių efektų, laivas iš tikrųjų buvo tempiamas per kalną, yra daugybė istorijų iš filmavimo, bet tas mastas ir užmačia, nors yra absurdiški, žavi savo mastais.
Pamoka: auditorija vertina epiškas pastangas. Produkto ar paslaugos gimimas ir gaminimas irgi gali būti epiška istorija. Reikia rasti naujus būdus pasakyti, kad tai, ką mes darome, yra žiauriai svarbu ir tai užima daug laiko, į tai įdėta daug žmonių galvų, rankų ir minčių.
2. Absolventas („The Graduate”). 1967 m. Režisierius – Mike Nicholsas.
Filmas apie paauglį, kuris nežino, ką veikti su savo gyvenimu. Viena iš istorijų, kuri vyksta, ir kodėl tas filmas toks ypatingas, kad jis užmezga romaną su mamos drauge, kuri yra dvigubai už jį vyresnė. Tuo metu, kai filmas kuriamas, tai yra labai jautrus dalykas, netgi tabu: tuomet apskritai seksualumas kine nėra toks ryškus kaip yra dabar. Čia yra paprasta pamoka: tas filmas, jei atsižvelgtume į valiutos nuvertėjimą, būtų tarp dvidešimtuko visų laikų pelningiausių filmų, nepaisant to, kad jis yra labai įdomios kino kalbos, labai inovatyvus, jautrus, visiškai ne holivudinis, bet kraupiai populiarus.
Pamoka: auditorija mėgaujasi mažomis nuodėmėmis, o gal ir didelėmis. Jai patinka dalykai ant ribos. Kartais verta kalbėti apie tokias temas, kurios dažnai yra neliečiamos.
3. Tas neaiškus troškimo objektas („Cet obscur objet du desir”). 1977 m. Režisierius – Luisas Bunuelis.
Režisierius niekaip negalėjo nuspręsti, kuri iš dviejų aktorių atliks pagrindinį vaidmenį, tad galiausiai nusprendė pasirinkti abi. Filme matai tą pačią heroję, kuri kartais atrodo kaip viena, kartais – kaip kita. O kas sakė, kad vieną sudėtingą personažą turi vaidinti tas pats žmogus? Gal jo daugialypiškumui parodyti reikia dviejų aktorių.
Pamoka: auditorija nori būti nustebinta. Negali nustebinti tuo, kas jau buvo daryta. Reikia rasti kažką, kas būtų nors truputį kitaip nei būdavo – naujus kampus, naujus netikėtus rakursus, netikėtus sprendimus.
4. Tvin Pyksas („Twin Peaks“). 2017 m. Režisierius – Davidas Lynchas.
Nežinau, kiek žmonių žiūrėjo naująjį sezoną taip entuziastingai kaip aš, kiek, atvirkščiai, kankinosi, spjaudėsi, sakė, kad tai nesąmonė, bet, nepaisant to, tai buvo didžiulis įvykis, apie tai buvo judesio ir kalbos. Šis serialas yra apie tai, kad ne viskas gyvenime turi būti suprantama. Tu gali žiūrėti seriją po serijos, laukti, jausti įtampą, nors nieko nesupranti. To nieko nesupratimo komunikacijoje labai bijoma, nors iš to padaryta milžiniška industrija.
Pamoka: auditoriją traukia mįslės. Jiems patinka, kai jie kažko nesupranta, kai jiems sako „pasižiūrėk giliau“. Auditorija nedėmesinga šlamštui, vidutinybėms, bet ji susidomi, kai juos bandai meistriškai įtraukti.
5. Jaunasis popiežius („The Young Pope“). 2016 m. Režisierius – Paolo Sorrentino.
Privalomas rinkodarininkams serialas, kuriame išdėstomos fundamentalios pamokos, kaip konstruojamas mitas. Mes dirbame prekių ir paslaugų judinimo sferoje, stengiamės, kad jos judėtų, būtų išpirktos, bet tuo pačiu mes kuriame mitus, kurie skatina kažkuo domėtis. Šio serialo popiežius įdomus tuo, kad yra nestereotipinis, daro ne tuos dalykus, kurių tikėtumeisi iš bažnyčios. Įdomiausia, jis bando žaisti su intriga, kad žmonėms gal būtų įdomiau nematyti popiežiaus? Įdomus klausimas, kurį galime pritaikyti ir sau: kiek reikia viską nuprimityvinti ir paaiškinti, ir kiek mistifikuoti ir palikti intrigos?
Pamoka: auditorija dievina laužomus stereotipus. Jai patinka, kai kažkas, prie ko jie įpratę, truputį įtrūksta, įvyksta ne taip, kaip įprasta. Pavyzdžiui, popiežius, kuris rūko, slepiasi nuo visuomenės, kas daugeliui nedera prie tradicinio suvokimo – iškart įsimintinas herojus.
6. Švytėjimas ( „The Shining”). 1980 m. Režisierius – Stanley Kubrickas.
Nėra nemačiusių šio filmo. Scena, kurioje Jackas Nicholsonas kirviu iškapoja duris ir surinka „Here`s Johnny“ yra visiška legenda ir tuo metu, kai filmas tik atsirado, jį peržiūrėjęs galėjai pajusti, kad tai yra ta vieta, kuri taps folkloru.
Pamoka: duokite auditorijai to, kas gali tapti folkloru, sąmoningai tai planuokite. Labai daug dalykų, tapusių folkloru, kilę iš reklamos – mes tai pamirštame. Pavyzdžiui, deimantų korporacijos sugalvojo, kad sužadėtuvėms reikia dovanoti deimantus ir net kiek jie turėtų kainuoti. Dabar niekas neatsimena, kad tai buvo reklaminės kampanijos išdava, ir galvoja, kad tai tiesiog yra labai romantiška.
7. Vaikystė („Boyhood”). 2014 m. Režisierius – Richardas Linklateris.
Filmo idėja paprasta: jo tikslas – parodyti vaiko tapimą paaugliu. Bet kaip tai padaryta! Režisierius dvylika metų kasmet filmuodavo po trumpą epizodą, todėl tu ekrane matai realiai senstančius aktorius.
Pamoka: tikrumas ir autentiškumas paperka. Mes lyg tai žinome, suprantame, bendraudami vertiname, bet retai išnaudojame komunikacijoje.
8. Frances Ha, 2012 m. Režisierius – Noah Baumbachas.
Nuostabi komedija, patiksianti mėgstantiems Woody Allen filmus. Pagrindinė filmo herojė – netobula, nusišnekanti, klystanti, tokia, kokie yra žmonės mūsų kasdienybėje. Ne tie pasitempę, gražūs, paradiniai, bet tie kasdieniai.
Pamoka: auditoriją žavi netobulumas. Mes vis dar galvojame, kad vienintelė reklamos funkcija yra aspiracinė, kad žmonės turi būti matyti tai, kas yra daug geriau nei jie gyvena, bet man atrodo, kad tai pasenęs požiūris, nes mes norime matyti tokius pačius kaip mes, norime matyti, kad tai yra žmonės, o ne konstruktai, kurie nedaro klaidų.
9. Vakarienė su Andre („My Dinner with Andre“). 1981 m. Režisierius – Louis Malle.
Filmas kino gurmanams.Visas filmas – vienas ilgas dialogas tarp dviejų draugų, kurie sėdi prie stalo ir šnekasi. Dar daugiau, pirmą valandą šneka tik vienas herojus, o antras tik linksi galva. Tačiau taip įdomu, kad negali atsitraukti, nes istorija turininga, pilna žmogiškumo.
Pamoka: auditorija bejėgė prieš gerai papasakotas istorijas.
10. Apokalipsė: dabar („Apocalypse Now”). 1979 m. Režisierius – Francis Copolla.
Legendinis filmas, be jokios abejonės, pats svarbiausias filmas apie karą. Tai net ne filmas apie Vietnamą, tai yra pats Vietnamas. Visa istorija, kaip jis buvo daromas, tokia pati pribloškianti kaip pats filmas. Nuo to, kad vienas aktorius pripratino kitą jauną aktorių, paauglį, vartoti heroiną, iki to, kad F. Copolla žadėjo nusižudyti tris kartus. F. Copolla finansavo šitą filmą atiduodamas visus pinigus, kuriuos uždirbo iš „Krikštatėvio“, tikėdamas, kad tai bus didelis kino įvykis, kaip ir atsitiki. Tuo tarpu filmavimo aikštelėje buvo visiška beprotybė, kur Marlonas Brando penkias dienas atsisakė išeiti iš savo treilerio, bandė pratempti laiką ir tikėjosi, kad praslys nenusifilmavęs. Visiškas beprotystės jovalas, kuris pavirsta keistu, unikaliu kino kūriniu, kuris nepasakoja taip primityviai kaip darytume komunikacijoje. Parodo visai kitą patyrimą, lyg pats viską išgyveni, todėl jei nori labiau fiziškai pajausti tą baisumą, šitas filmas puikiai tai padaro.
Pamoka: auditorija nori ypatingų išgyvenimų. Kiek jų suteikiame su savo produktais ir paslaugomis?
11. Sauliaus sūnus („Saul Fia”). 2015 m. Režisierius – László Nemes.
Vengrų filmas, apkarstytas apdovanojimais. Filmas, pasakojantis apie Holokaustą, įdomus nestandartiniu filmavimu: viso filmo metu veidai rodomi stambiu planu, o fonas, kuris paprastai kine yra labai svarbus, beveik nereikšmingas: vietoj to žiūri iš arti į veidus ir girdi siaubą atspindinčius garsus, taip sukuriant patį intymiausią patyrimą. Viskas vyksta fone, tu realiai nematai, kas daroma, bet tai eina per tavo smegenis.
Pamoka: auditorija nori pasijausti kito kailyje.
12. Toni Erdmann, 2016 m. Režisierė – Maren Ade.
Nuostabus, vienas iš įsimintiniausių naujų filmų. Tėvas, su keistu polinkiu į nestandartinį humorą, ir dukra, daranti rimtą karjerą, kuriai žiauriai gėda savo tėvo. Filmas, viena vertus, labai jautri istorija, tačiau tuo pačiu žiauriai juokinga komedija. Visą filmą prakikeni ir beveik nepastebi, kad jis trunka beveik tris valandas: visai kitokio tempo filmas, nei esame pripratę matyti Holivude. Įdomu prisiminti, kad mes visą laiką nurašome žmonių humoro jausmą tokiam žemutinei primityvių televizijos serialų padiktuotai kartelei. Ne, žmogus gali juoktis iš niuansinio humoro, jei tai yra subtiliai pateikta. Nebūtinai kažkas turi nukristi nuo scenos, kad tik tai būtų juokinga.
Pamoka: mes vis dar esame strigę kaip humoro kūrėjai čapliniškoje eroje, kur humoras primityvus, pervaidintas, tikrai galime žengti žingsnį į daugiau niuansų.
13. Klystkeliai („Sideways”). 2004 m. Režisierius – Alexanderis Payne.
Filmas, kur nevykęs rašytojas, prastas meilužis, šiaip nelaimingas žmogus yra pagrindinis herojus, turintis didelę aistrą vynui. Iš to gimsta herojus, už kurį tu sergi. Mes, kai kuriame komunikaciją, dažnai galvojame, kad žmonės nori tapatintis tik su tobulais, aspiraciniais herojais, bet tas herojus, už kurį tu labai sergi, kad jam pasisektų, yra pamirštamas.
Pamoka: auditorija serga už nelaimėlius kur kas labiau nei už superherojus. Mes neturime bijoti rodyti žmonių, kuriems nesiseka.