Andrius Tapinas rašė: „diskusija „Challenge of Glory“ su biču, kuris yra didžiausios politinės korupcijos bylos ašis, o dabar dar vykdo nuostabią komunikaciją desperatiškai sukdamas uodegą, kad negautų 8 metų privalomo poilsio, yra puikus pareiškimas. Sakyčiau, trolina ryšių su visuomene profesionalai, bet jie visiškai rimtai mano, kad tai puiki mintis jų renginiui. Plius už privilegiją paklausyti Masiulio dar reikės susimokėti 129 eurus už bilietą.“
Tapinas parašė, bet piktinasi taip pat visi, kas netingi. Visi dabar teisesni už popiežių ir varto akis, kaip galima Masiulį pakviesti. Man tai labai asmeniška: aš pats ligi šiol esu susipykęs su žmonėmis, kurie man draskė akis, kaip aš drįsau pakviesti į laidą Petrą Gražulį ir mandagiai su juo kalbėtis.
Aš jau nekalbu apie Artūrą Zuoką, kurio darbus ir sumanymus gyniau, nes man atrodė, ir dabar atrodo, kad tai geri sumanymai. Net jei manyčiau (o aš nemanau), kad Zuokas buvo blogas miestui, aš vis tiek jį kviesčiau į savo laidas ir prašyčiau rašyti UŽKALNIO žurnalui. Jis jau rašė. Nes yra žmogus, kuris turi daug ką papasakoti.
Ką ten Zuokas ar Gražulis. Mano laidose buvo net ir Algirdas Paleckis, ir Rolandas Paksas, ir Viktoras Uspaskichas.
Nežinau, ar turėčiau Andriui Tapinui aiškinti šitą, nes jo laidose irgi visokių žmonių yra buvę, ir įdomumas žiūrovui buvo (aš taip manau) vienintelis kriterijus.
Žmonės, kurie šiaip jau turi ir gina laisvės vertybes, kažkaip pamiršta, kas yra laisvė. Ypač žodžio laisvė. Arba apsimeta, kad pamiršta.
Žodžio laisvė yra besąlygiška ir ją riboja ne kieno nors įžeidumas ar teisuoliškumas. Žodžio laisvę riboja tie atvejai, kai tu kalbi, o dėl tavo kalbėjimo kyla grėsmė kieno nors gyvybei.
Žodžio laisvė ir laisvė kalbinti žmones ir jiems viešai kalbėti ir atsakinėti į klausimus yra vienas tų dalykų, dėl kurių, po velnių, mes ir turime laisvą Lietuvą.
Eligijus Masiulis yra įtariamas, bet nenuteistas. Tai reiškia, pagal mūsų šalyje vis dar galiojančius įstatymus, jis nekaltas. Ar jis stengiasi pasiekti jam palankų teismo sprendimą? Žinoma, kiekvienas stengtųsi. Jį konferencijoje būtų klausinėję ir kalbinę ne kokie vatnikų propagandos kanalai, o mūsų Lietuvos žmonės, kurie – aš tikiu – gali atskirti gerą nuo blogo. Tai yra komunikacijos konferencija, o viskas, kas yra susiję su Masiulio byla, yra didžiulis tęstinis komunikacijos įvykis.
Jeigu ji dabar nebūtų Čikagos kaliūzėje, ar aš kviesčiau Neringą Venckienę į konferenciją teisės ir vaikų teisių klausimais? Žinoma.
Ir Masiuliui turėčiau klausimų, jei jis ten būtų. Kad tuščiai nešnekėčiau, štai tie klausimai.
1. Kodėl nutilote ir dingote viešosios erdvės pusantrų metų? Kodėl nesinaudojote skandalo sukeltu žinomumu?
2. Ar pats planavote savo komunikaciją, ar samdėtės specialistus?
3. Kodėl komunikacijoje nėra žmonos, artimųjų, kurie įprastai būna greta krizių metu?
4. Kaip jaučiatės tapęs anekdotų ir įvairių memų feisbuke herojumi? Kuris labiausiai įsiminė?
5. Ką sako žmonės gatvėje sutikę? Ar stengiatės vengti viešų vietų?
6. Ar atsirado naujų klientų po to, kai buvo paskelbta apie naujai įkurtą viešųjų ryšių agentūrą?
7. Ar ne geriau buvo kurti kokią nekilnojamojo turto agentūrą, juk nekilnojamasis turtas artimesnė sritis pagal pirminę gynybos versiją?
8. Kodėl nėra dar išleistos knygos apie politikos užkulisius, kaip jau tampa įprasta tokiais atvejais, pavyzdžiui, JAV?
9. Po kiek metų, galvojate, pavyks atkurti savo reputaciją? Ar išvis įmanomas Masiulio egzistavimas politikoje?
10. Kiek kartų nuo to skandalo pradžios Andrius Tapinas jus kvietė į interviu?
Pasakykite man, kuris iš šių klausimų būtų amoralus, pavojingas viešajam gėriui, nesusijęs su komunikacija ir (arba) padėjęs Masiuliui išvengti to nuosprendžio, kurį teismas būtų priėmęs pagal teisingumo principus ir galiojančius įstatymus? Ačiū ir gero vakaro.