Priminsiu, kad organizacijų, samdančių creative/PR/social/media agentūras, Lietuvoje yra daugiau nei pačių agentūrų. Bet kokio pitcho organizatorius analizuojamas ne ką mažiau. O agentūros sudaryta „vilkų taryba“ sprendžia, ar verstis per galvą ir rengti prezentaciją, ar geriau mandagiai atsisakyti.
Nenuovokesni išrėktų – kvailystė! Kodėl nedalyvauti, jei gali laimėti klientą. Dalinuosi galimai išgalvotomis situacijomis, kurios kelia raudoną vėliavą ir verčia susimąstyti.
Investicija ir laukiama grąža
Konkursuose dalyvaujama siekiant laimėti. Atmestinumas netoleruojamas. Gavusi užduotį agentūra gilinasi, strateguoja, skaičiuoja, kūrybina, dizainina. Šio proceso savikaina siekia nuo kelių tūkstančių iki keliasdešimt tūkstančių eurų.
Gerbtina, kai klientas atvirai deklaruoja būsimus biudžetus ar būsimo darbo apimtis, pridurdamas, kad už dalyvavimą konkurse gali sumokėti X sumą. Investuodama savo laiką, agentūra ne tik nusipelno žinoti, koks prizas jų laukia, bet ir pasidengti bent dalį savikainos. Raudona vėliava keliama, kai kandidatas į klientus burba: „žiūrėsim, matysim, nežinom savo biudžetų“, o į klausimą, ar konkursas bus apmokamas, ironiškai nusišypso.
Laikas
Nepamirškime – konkurso darbai gali užtrukti nuo šimto iki trijų/penkių šimtų valandų. Šiais mindfullnes ir work-life balance laikais nekyla ranka dirbti po darbo, o darbo dienomis tiek laisvo laiko nesimėto, reta agentūra saugo 1–2 etatus neapkrautus vien dėl netikėtai ištikusio konkurso. O jam ištikus, privalu ieškoti kompromiso tarp komandos ramybės, esamų klientų ir prestižinio pasirodymo.
Džiugina, kai galimai būsimas klientas supratingai sutinka prailginti konkurso terminus, jei agentūra to prašo. Deja, galia rinktis apakina ir dažnesnis atsakymas būna kažkas panašaus į: „jei norite dirbti su mumis – turit spėti.“ Toks antikompromisinis bendravimas kelia griežtų abejonių dėl lengvo darbo ateityje.
Vertinimas
Jei jau vyksta vertinimas, o galutinis prizas – kontraktas, būtų protinga padėti į šoną visus patinka/nepatinka ir nuo pat pradžių turėti aiškius vertinimo kriterijus: gebėjimą dirbti su kasdiene komunikacija, kurti efektyvias kampanijas, strateguoti ir pan.
„Darbus tęsti pasirinkome su kita agentūra, bet Jūs mums SUPER patikote!“ – ko gero, prasčiausias būdas pranešti, kad pralaimėjai konkursą. Argumentų nebuvimas vertinime žudo. Vėliau vyšnia ant torto tampa bare nuskambanti istorija, kad ta kita agentūra padarė įspūdį, nes suvalgė kliento produkcijos atsistoję ant galvos žiūrėdami „Euroviziją“. Ar tikrai taip priimami verslo sprendimai?
Reziumuojant – jei organizacija, kuri kviečia į konkursą, vengia būti atvira, demonstruoja nelankstumą ir nedeklaruoja vertinimo kriterijų, tai yra pirmieji trys red flagai agentūroje esančiai „vilkų tarybai“ – gal geriau praleisti tokį konkursą.
Ar yra kitas būdas nei konkursas? Žinoma, yra – įsivaizduokite, kad rinktis agentūrą – tarsi ieškoti antrosios pusės. Galima rinktis grožio konkurse arba galima tiesiog pagyventi drauge ir pažiūrėti, ar sutampa buitis. Juk darbas prie vienos kampanijos drauge daug labiau atveria akis nei prezentacijų šou. Pasidarius testinę kampaniją tiek klientas, tiek agentūra gali įvertinti vienas kitą daug išsamiau – nuo vaibo iki efektyvumo ar rezultatų. Deja, daliai organizacijų daug smagiau pabūti svarbiam ir pasirinkti.