Aidą Puklevičių kalbina Jaunius Špakauskas.
J.Š.: Aš Tave pažįstu kaip smalsų žmogų. Ar neturi baimės, kad su amžiumi gali tą smalsumą prarasti?
A.P.: Su amžiumi atsiranda ne baimė, bet supratimas, kad visų dalykų nesužinosi. Tačiau bent jau kiek įmanoma aš pabandysiu.
J.Š.: Tu paprastai rašai giliom temom ir su bajeriu. Ar nepasigendi gylio viešojoje erdvėje?
A.P.: Priklauso kaip apsibrėši viešąją erdvę. Jei tai suvoki kaip tai, kas plaukioja paviršiuje šalia mūsų, tada labai greit gali paskęsti. Tačiau pasaulis yra daug platesnis, kuriame užtenka platformų normalioms diskusijoms. Nors yra sakoma, kad pasaulyje yra daug paviršutiniškumo, bet net ir tais laikais, kai rašė garsiausi Europos filosofai, didžioji dalis žmonių nebuvo gilūs mąstytojai. Didžioji dalis žmonių galvojo kaip rasti duonos kąsnį, nes amžinieji dalykai yra prabanga, kurią gali sau leisti, kai esi patenkinęs bazinius poreikius.
J.Š.: Tu nesi politkorektiškas, bet ir neperžengi ribos. Kur tau yra padorumo riba?
A.P.: Aš manau, kad juokauti galima apie bet ką, bet svarbu, kad auditorija tai suprastų. Dažniausiai mes patys pradedame save cenzūruoti, nes manome, kad auditorija mūsų nesupras. Kartą diskusijoje esu paklausęs negalinčio vaikščioti Viktoro Topolio, ar jis stovėjo Baltijos kelyje. Auditorija nustebo, tačiau pats Viktoras nebijojo iš savęs pasijuokti. Manau, mums reikia išmokti iš savęs pasijuokti, nes tik tada galėsim juoktis iš kitų. Lietuviams dar būdingas aukos sindromas, tačiau paskutiniu metu jis mažėja.
J.Š.: Ar tave nervina lietuvių kompleksai?
A.P.: Ne, aš esu prie to pratęs, tačiau manau, kad šiuo metu vyksta nacionalinio charakterio trynimasis, todėl lietuviškas charakteris keičiasi. Pasaulis vis labiau panašėja. Kol kas šie pokyčiai sunkiai apčiuopiami, tačiau, manau, kad vis labiau ryškės tautų panašumai nei skirtumai.
J.Š.: Šiandien yra įprasta sakyti, kad gyvename technologinio lūžio laikais, kuomet viskas keičiasi. Ar tu pats turi su tuo susijusių baimių?
A.P.: Ne, tokių baimių aš neturiu, nes visada gali viską išmokti. Tačiau yra tiesos, kad atsirado žirklės tarp aplinkos, kurioje gyvename (technologijų tempo) ir mūsų pačių sąmonės kitimo. Atotrūkis tarp balnakilpės ir USB rakto yra daug didesnis nei atotrūkis tarp tuometinio ir dabartinio žmogaus požiūrio į šeimą, seksą ir kitus dalykus. Iš to kyla netikrumo jausmas, nes pradedi galvoti, ar spėsi prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos.
J.Š.: Ar intelektualai padeda visuomenei susiorientuoti?
A.P.: Kai aš rašau paprastai galvoju, kad galbūt kam nors bus įdomu sužinoti faktą, kuriuo noriu pasidalinti. Aš noriu suteikti geros nuotaikos, tačiau negalvoju, kad tai pakeis skaitančių žmonių gyvenimą. Aš abejoju žmonėmis, kuriems knygos pakeičia gyvenimą, nes turi būti trapus gyvenimas, jeigu jį gali pakeisti keli prirašyti puslapiai.
J.Š.: Kodėl tau pavyko įvaldyti moderniąsias technologijas, kuomet kitiems ne?
A.P.: Ne visiems to reikia. Manau, gyvename laikais, kuomet kiekvienas žmogus gali rasti sau patogią nišą, kurioje nereikia bandyti pataikyti į kiekvieną trendą. Man asmeniškai tai buvo įdomu.
J.Š.: Kiek durų atidaro populiarumas feisbuke?
A.P.: Populiarumo feisbuke monetizuoti man kol kas nepavyko. Nors esu parašęs teigiamą atsiliepimą apie namuose atliktą remontą. Vėliau tą kolegą užplūdo skambučiai.
J.Š.: Kokiais žmonėmis tu žaviesi?
A.P.: Man patinka smalsūs, turintys žavesio žmonės, net jei žavesys yra pavojingas ar slidus. Žavus sukčius man visada bus įdomiau nei nuobodus teisuolis. Faktas, kad jis yra neigiamas yra antraeilis dalykas, svarbiausia, kad jis būtų įdomus. Taip pat žaviuosi žmonėmis, kurie nebijo pasakyti, kad klydo tada, kai keičiasi faktai.
J.Š.: Tau teko atlikti laisvės atėmimo bausmę. Ar jautiesi, kad išpirkai savo klaidą?
A.P.: Iš pradžių svarbiausia priimti, o tik po to išpirkti. Aš niekur nemačiau tiek žmonių, kurie jautėsi nekalti. Ten esantys žmonės yra linkę kaltinti kitus užuot prisiėmę atsakomybę. Tokie išoriniai pavyzdžiai paskatina pasižiūrėti į save.
J.Š.: Ar manai, kad tavo klaidos vertinimas šiais socialinių tinklų laikais būtų kitoks nei tuomet?
A.P.: Tikrai taip, dabar naujienos perduodamos greičiau. Tačiau aš moku prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Tik galbūt tai labiau paveiktų mano šeimą ir artimus žmones. Kai pradedi galvoti, ką jiems tai galėtų reikšti, tai man pačiam viskas grįžta trigubai. Vis dėlto manau, kad šiandien žmonės po dviejų dienų viską užmirštų, nes jiems kiekvieną dieną reikia kažko naujo.
J.Š.: Tave pažįstu kaip pozityvų žmogų, bet ar turi heiterių?
A.P.: Yra, aš manau, kad kiekvienas turime. Manęs galima nemėgti dėl trijų priežasčių. Pirma, gali nepatikti mano liberalios politinės pažiūros, kurioms aš atstovauju. Dažnai būna taip, kad kai nepatinka pažiūros, tai nepatinka ir pats žmogus, kuris tas pažiūras skleidžia. Antra, gali nepatikti mano požiūris į praeitį. Daug žmonių galvoja, kad dabar turėčiau nusiskusti galvą ir pabarstyti pelenais ar užsidaryti vienuolyne. Trečia, galiu tiesiog nepatikti. Man ir pačiam būna taip, kad sutinku žmogų ir nerandu racionalios priežasties, kodėl jis man nepatinka, bet tiesiog nenori būti vienoje patalpoje su juo. Manau, kad tokia fizinė antipatija ir kitiems būna.
J.Š.: Esi politiškai angažuotas autorius ir savo simpatijų niekada neslėpei. Ar tai tau labiau padeda ar trukdo?
A.P.: Nei taip, nei taip. Šias pažiūras skelbdamas nesu priklausomas nuo savo politinio angažuotumo. Mano darbai su tuo nėra susiję, tad sakyčiau, kad tai yra neutralus faktorius.