Kalbų apie tai, kad žiniasklaida, ypač kultūros, negali išgyventi be valstybės pagalbos girdėti nuo pat nepriklausomybės pradžios. Labai gaila, bet dalis žiniasklaidos kanalų taip ir nesulaukė mūsų dienų dėl brangstančių sąnaudų, mažėjančių tiražų, neretai ir dėl prastos vadybos, bei daugybės kitų veiksnių.
Skatinti žiniasklaidos, ypač kultūrinės, gyvastį dar 1996 m. buvo įkurtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTF), kurio misija buvo užtikrinti daugiau kultūros, meno laidų, straipsnių ir kitų kultūros laidų žiniasklaidos (ypač komercinės) kanaluose. Kaip viskas progresuoja, kaip keičiasi ir pati žiniasklaida, jos poreikiai ir principai, todėl patiems žiniasklaidos kanalams pradėjus kelti klausimą apie SRTF misiją ir tikslus, kilo poreikis fondo veikloje padaryti „remontą“.
Bet žinia kaip būna – kai pajudini ilgai nejudintą namą, kartais supranti, kad remonto jam nebepakaks, teks griauti ir vietoj to pastatyti naują. Šiuo atveju „euroremonto“ fondui nebeužteko, nes sutikite, kad nuo 1996 iki 2020 m. pasikeitė ne tik tai, kad tapome ES ir NATO nariais, įsivedėme eurą, bet ir visa gyventojų karta, su savo informacijos vartojimo įpročiais: greičiu, pasiekiamumu, turiniu.
Naujai siūlomo Žiniasklaidos rėmimo fondo (ŽRF) projekto teikėjai, inicijuoja naują fondo struktūrą atitinkančią XXI a. realijas, kartu išsaugant sveikas ir funkcionuojančias dalis. Fondo steigėju liktų jam tik pinigus skirianti Kultūros ministerija, o visus su Fondo veikla susijusius sprendimus priimtų Fondo Taryba. Tarybos narius, 4 metų kadencijai deleguotų 7 skirtingos su žiniasklaida susijusios asociacijos, dar 4 tarybos narius išrinkti paliekama iš visuomeninių organizacijų sudarytam Senatui. Tai modelis, leidžiantis būsimoms naujai atsiradusioms asociacijoms patekti į Fondo valdymą. Taigi Kultūros ministerija lieka tik kaip steigėjas – administratorius, o Taryba yra visiškai savarankiškas sprendimų priėmėjas.
Naujai siūlomo Žiniasklaidos rėmimo fondo (ŽRF) oponentų argumentai remiasi keliomis prielaidomis: pirmiausia – buvo mažai diskusijų apie kuriamo fondo modelį ir sprendimai priimti skubotai. Turbūt visi sutiks, kad norint susitarti – pirmiausia reikia norėti susitarti. O to nebuvo.
Akivaizdu, kad dalis darbo grupėje dalyvavusių narių tartis nenorėjo nuo pat pradžių ir kai pareiškė, kad tolimesniame darbe nemato reikalo dalyvauti, kažkodėl dabar garsiausiai kalba apie susitarimo rezultatus. Drįstu pažymėti, kad sprendimai buvo priimti darbo grupėje, dėl dalies jų teko balsuoti, bet tai ir yra darbo grupės projektas, o ne vienos institucijos, kuriai būtų pavesta jį atnešti jau parengtą ir dėl kurio Seimo nariai balsuodami apsispręstų. Kad darbo grupėje buvo nuomonių išsiskyrimų – labai gerai, visos pusės galėjo išklausyti argumentus ir įstatymo leidėjas įvertinęs visas iš to kylančias rizikas galės apsispręsti. Tai bus ne komiteto, o viso Seimo balsavimas.
Dar vienas viešojoje erdvėje sklandantis mitas – Fondo pinigais bus kontroliuojama žiniasklaida. Paramą ŽRF skirstys pagal pareiškėjų pateiktus projektus kultūros periodiniams leidiniams, nacionalinei, vietos ir regionų periodinei spaudai, nacionalinėms, vietos, regioninėms radijo ir televizijos stotims, internetinei žiniasklaidai.
Pagal įstatymo projektą, regionų informacinio skatinimo programai reikės skirti ne mažiau kaip 35 proc. lėšų: kultūrinei ir meninei spaudai – ne mažiau kaip 25 proc., radijui ir televizijai – ne mažiau kaip 8 procentus. Kai turi ribotą pinigų sumą, visuomet daugiausia ginčų kyla dėl pinigų. Jų, bene daugiausiai kilo ir čia, bet galiausiai visi darbo grupės nariai sutiko su įstatymo projekte įrašytomis proporcijomis. Apie tai, kad bendrai žiniasklaidos sektoriui reikia rasti daugiau pinigų, neprieštarauja nei vienas. Nei Seimo, nei darbo grupės nariai. Bet bandymas dalintis nenušautą briedį visuomet sukelia daugiausia erzelio. Akivaizdu, kad šis kartas ne išimtis.
Kodėl pradėjau teiginiu apie asilą ir jo nugaišimą? Nes šiuo metu situacija su SRTF ir ŽRF yra identiška: nei vienam rinkos dalyviui netinka esame situacija SRTF, bet leisti naujam ŽRF fondui pradėti veikti irgi nesinori. Taip ir laukiam neaišku ko. Bet galiausiai, vis tiek nukentės kultūra, nes susipriešinus nei pinigų fonde padaugės, nei vienybės atsiras. O baisiausia, kad tik dar daugiau kultūrinės žiniasklaidos nesulauks ne tik kitų metų, bet per tarpusavio negalėjimą susitarti, nesulauks ir naujojo finansavimo modelio.