Pernai „Hack4Vilnius“ hakatoną laimėjusi komanda šių metų pradžioje paleido programėlę „GetPet“. Aplikacijoje galima susipažinti su namų ieškančiais gyvūnais kol kas iš trijų Vilniaus prieglaudų. Kaip pasakoja „GetPet“ bendraįkūrėjas V. Gecevičius, komanda tuomet buvo visiškai šviežia, dalinai susitikusi netyčia.
– Su programėle „GetPet“ laimėjote konkursą praėjusių metų spalio mėnesį ir ji veikia jau pusę metų. Ar žinote, kiek pavyko priglausti augintinių, pasinaudojus jūsų aplikacija?
– Mes tokių skaičių nesekame, žinome, kad žmonės naudoja. Jie suranda šuniukus, priglaudžia, bet nebūtinai pasako, kad rado per programėlę. Galbūt jie pamatė per feisbuką, draugai parodė, gal tai įvyko per programėlę – neturime galimybės to susekti, nebent žmonės patys praneša ar informuoja prieglaudos. Jos pažymi, kad šuniukai paimami, tad jie išimami ir iš platformos, tačiau mes nežinome, kokiu būdu jie buvo surasti.
Mūsų tikslas nėra toks, kad žmonės būtent per „GetPet“ rastų augintinį. Mūsų siekis yra suskurti dar vieną platformą, šaltinį, per kurį žmonės ieškotų ir rastų šuniukus.
– Ar turite statistikos duomenis, kiek šiuo metu yra programėlės „GetPet“ parsisiuntimų?
– Nuo 5 iki 10 tūkst. parsisiuntimų. Daugiausia vienu metu atsisiuntė 300 vartotojų. Tai įvyko per valandą. Buvo didžiulis susidomėjimas. Priimti gyvūną – didelė atsakomybė. Žmonės atsisiunčia programėlę, pasižiūri, randa patinkančius šunis, bet tokių, kurie rimtai apsisprendžia priglausti šunį, – labai mažai. Mus stebino, kiek daug yra žmonių, naudojančių programėlę, kiek daug pažyminčių, kad patinka šuo ir norėtų jį priglausti – po to važiuodavome į prieglaudą šnekėti su vadovais. Pasirodo, „SOS gyvūnai“ paskutinį pavasario-pirmą vasaros mėnesį per visus šaltinius atidavė vieną šunį. Tad mes tikimės didesnių rezultatų, didesnių skaičių.
Kitas dalykas, ką nusprendėme daryti – į programėlę dedame vyresnius šunis, kurie turi istoriją ir nėra paimti. Prieglaudos yra paklausios ir žmonės į jas kreipiasi, bet didžioji dalis nori mažo šuniuko, kuris neturi susiformavusio charakterio, kad galėtų išmokyti, prisirišti.
Mes nusprendėme, kad mažų šuniukų nededame, nes jie tikrai ras namus, skirtingai nei tie, kurie pasilikę ilgiau. Tokį modelį naudojame „Lesėje“ ir „SOS gyvūnuose“. Vilniaus gyvūnų globos namai yra po „Grindos“ skėčiu ir mes dedame visus jų turimus šuniukus, nes dažniausiai tai pasimetę suaugę šunys.
– Atsisiuntimų nemažai, žmonių įsitraukimas taip pat akivaizdus. Bet kokie atsiliepimai apie aplikaciją?
Be to, daugybę atsiliepimų gavome su prašymais atvykti į kitus miestu. Per šį laiką to nedarėme, nes patys šuniukus fotografuojame, paruošiame filtrus, parašome istorijas. Apsiribojome Vilniumi, nes dirbame savarankiškai, negalėjome skirti tiek laiko, kad važinėtume po Lietuvą.
– Kaip suprantu, netrukus laukia naujovės? Papasakokite apie jas.
– Nuo rudens keisime modelį, bandysime pasiekti visą Lietuvą. Tarsimės su prieglaudomis, kad pačios fotografuotų šuniukus „GetPet“ stiliumi, paruošėme tam dokumentus, prašysime, kad savanoriai įdėtų nuotraukas patys. Jie gaus prisijungimą prie serverio: parašys šuns vardą, įdės nuotrauką ir parašys istoriją. Paspaudus ant mygtuko „siųsti“, šuniukas atsidurs programėlėje. Tik taip galėsime plėstis ir padėti gyvūnams atsirasti programėlėje. Prieglaudų labai daug. 6–7 jų pačios susisiekė su mumis, paprašė prisijungti. Mes negalime kiekvieną kartą važiuoti į kitus miestus ir rašyti istorijas. Tiesa, sulaukėme tam tikrų pasiūlymų ir iš užsienio šalių.
– Ar žadate žengti į užsienio rinką? O galbūt dar per anksti apie tai kalbėti?
– Turėjome rimtų planų, tačiau nepavyko surasti bendros kalbos su kolegomis iš kitos pasaulio dalies. Norėjome sujungti jėgas ir kitame žemyne sukurti tokią platformą. Tikimės rasti daugiau partnerių ir judėti į priekį. Mūsų tikslas iki naujų metų – pasikviesti kuo daugiau prieglaudų iš Lietuvos. Kai turėsime daugiau statistikos, tada tvirčiau kalbėsime apie užsienio rinkas. Turime duomenis, kiek žmonių prisijungia, kiek jų paspaudžia patiktukus ir pan. Vartotojų daug, o šuniukų paėmimų nėra tiek daug kaip tikėtasi.
– Kodėl nusprendėte kurti būtent programėlę telefone, o ne internetinę svetainę ar tik, tarkime, feisbuko puslapį?
– Iš esmės, jei pažiūrėtume į statistiką, tai tas pats feisbukas dažniau peržiūrimas per telefoną. Kompiuteriai pasitraukę į šoną, žmonės dažniau naudoja telefonus, kad pasiektų internetą. Feisbuko problema ta, kad tai siena, kurioje informacija pasimeta. Ji netinkama archyvavimui ir saugojimui. Įkėlus šuniuko nuotrauką, jis per dieną nukeliaus į apačią ir niekas nebeprisimins. Programėlėje jis išliks toje pačioje vietoje iki to laiko, kol jį pasiims. Kalbant apie interneto svetaines, panašių yra, bet mes norėjome programėlės, kuri turėtų tinderišką žaismingumą. Norėjome pasitraukti nuo interneto svetainių dizaino ir estetikos.
– Kodėl programėlė veikia kaip „Tinder“? Ar jums šis būdas atrodė įdomus, kaip jau minėjote, žaismingas?
– Konkurentų ši aplikacija neturi – ar nebijojote žengti į rinką, nežinodami kitų patirčių?
– Mes esame ne pelno siekianti organizacija. Dėl to baimės neturėjome, neketinome užsidirbti ir konkuruoti. Mūsų tikslas kilnus, tvarus – padėti šuniukams surasti šeimininkus. Jei būtume galėję tai padaryti kitais būdais, būtume darę. Jeigu kalbėtume apie monetizacijos modelį, tada taip, ir pastangos, ir tikslai būtų kitokie, veiktume kitaip. Dabar, bent jau iki naujų metų, norime sukurti platformą prieglaudoms nemokamai.
– „GetPet“ nuskambėjo ir Lietuvos, ir užsienio žiniasklaidos puslapiuose. Ar tai jums padėjo pasiekti platesnę auditoriją? Ką davė tas „žinomumas“?
– Gavome daugybę užklausų iš užsienio ir nebuvome pasiruošę greitai išsiplėsti. Užsienis siūlė atvykti, bet mes tam neturėjome resursų. Kitas dalykas, dauguma vartotojų, prisijungusių dėl pasaulinės žiniasklaidos dėmesio, nustebo, kodėl šuniukai nėra aprašyti angliškai, kodėl nėra užsienio šalyse esančių prieglaudų šunų. Per žiniasklaidą nuskambėjo, kad veiklą pradėjo šunų „Tinder“. Žmonės pagalvojo, kad ir jų miestuose tai veiks. Sulaukėme ir neigiamų reakcijų, komentarų, kodėl nėra užsienio šalyse.
Per didįjį bumą programėlę padarėme prieinamą tik Lietuvoje. Užmezgėme ryšį su kitomis pasaulio organizacijomis ir prieglaudomis, kurios suinteresuotos šia idėja. Galiausiai nusprendėme pasilikti tik Lietuvoje, išsiplėsti čia. Surinkus daugiau duomenų, supratus, kokia vartotojų psichologija, kiek reikia laiko, kad būtų paimtas šuniukas, ko vartotojai tikisi iš programėlės ir pan., galėtume eiti į užsienio rinkas ir siūlyti produktą kaip mokamą paslaugą prieglaudoms ar organizacijoms, jungiančioms prieglaudos.
– Į programėlės dizainą telpa ir namai, ir gyvūnas, ir širdis. Kas kūrė dizainą?
– Kaip vertinate žmonių įsitraukimą – ar to ir tikėjotės, ar per maža auditorija pasiekta? Koks tas grįžtamasis ryšys, kurį gaunate?
– Manau, kad kitas žingsnis, kuris padės mums daugiau sužinoti apie programėlę ir jos keliamus tikslus, tai didesnis jos mastas. Turime priimti daugiau šuniukų iš visos Lietuvos ir galiausiai atverti duris katėms. Kai tai padarysime, tada galėsime tvirčiau kalbėti apie tai, kokį poveikį padarėme. Esame per maži, apsistoję tik Vilniuje, konkrečių skaičių taip pat per mažai.
Žmonės prašo kačių. Su „GetPet“ atėjome turėdami idėją, kad žmonės, pasiėmę šunį, gauna mentorių pagalba. Ir jeigu matosi, kad žmogus su naujuoju augintiniu nesutaria, jis gali šuniuką grąžinti bendru sutarimu. Bet to negalima daryti su katėmis. Kačių elgesio ekspertai ir prieglaudos papasakojo, kad katės, atiduotos atgal, psichologiškai nukenčia labiau nei šunys. Šuo iškart neprisiriša, gali socializuotis greičiau, o katės, atsidūrusios namuose, „padaro“ juos savais. Grąžintos jos suserga, pradeda mesti kailį ir pan.
Norime padėti ir katėms, tad tikriausiai keisime modelį – su jomis bus galima susipažinti, sužinoti, kurioje Lietuvos vietoje ji yra. Įsijungę programėlę vartotojai galės nustayti, kurioje apskrityje esančius gyvūnus nori apžiūrėti.