Dainius Sinkevičius: žurnalistų pareiga yra suteikti vilties, kad teisingumas tikrai bus pasiektas

Tiriamoji žurnalistika yra nelengvas, bet išskirtinai vertingas žurnalistikos žanras. Jį puoselėjantys žurnalistai ne tik pasakoja apie įvykius, bet ir siekia atskleisti nuo visuomenės slepiamą informaciją. Ir ne bet kokią, o turėjusią ir turinčią įtakos visos visuomenės ar valstybės gyvenimui: sudėtingų bylų tyrimus, korupcijos ir piktnaudžiavimo padėtimi atvejus, ypač politikų, valstybės tarnautojų.

Tiriamosios žurnalistikos atstovų darbas kartais yra tarsi vaikščiojimas peilio ašmenimis. Kad šis palyginimas nėra labai perdėtas, puikiai rodo ir Vito Lingio (1960-1993), vieno pirmųjų tiriamosios žurnalistikos Lietuvoje atstovų, nužudyto dėl siekio atskleisti nusikaltėlių pasaulį, pavyzdys. Tai puikiai demonstruoja ir šiemet dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ rodytas filmas „Žurnalisto nužudymas“, pasakojęs apie jauno Slovakijos žurnalisto Jano Kuciako, narpliojusio sudėtingus finansinius nusikaltimus ir jų ryšį su politikais, bei jo sužadėtinės nužudymą ir kolegų tyrimą šiuo klausimu, atvedusį iki šalies politikos elito. Kad tiriamoji žurnalistika domina visuomenę, puikiai iliustruoja ir šiais metais Lietuvoje pasirodęs jaunos režisierės Živilės Mičiulytės, beje, žurnalistų šeimos atžalos, dokumentinis filmas „Kabinetas“, pasakojantis apie tuometinio „15min“ tyrimų skyriaus žurnalistų Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo darbą. Vis dėlto šįkart ne apie filmus, o apie tiriamąją žurnalistiką. Apie ją kalbėjomės su portalo „Delfi.lt“ specialiuoju korespondentu Dainiumi Sinkevičiumi, rašančiu teisėsaugos temomis.

– Kuruojate teisėsaugos temą, tą pačią, kuria rašęs šviesaus atminimo Vitas Lingys paaukojo savo gyvybę. Kaip apibūdintumėte savo darbą?

– Istorijos, apie kurias rašau, daugiau ar mažiau skaudžiai paliečia ne vieną žmogų – kasdien susiduriame su nusikaltimais, todėl skaitytojams pateikiu informaciją apie atliekamus ikiteisminius tyrimus ir teismuose išnagrinėtas bylas. Kadangi šioje srityje dirbu jau daug metų, esu susidūręs su tūkstančiais skaudžių istorijų, galiu drąsiai sakyti, kad tiesa ir viešumas – didžiausias nusikaltėlių priešas. Žmonės yra nusivylę teisine sistema, daugeliui sunku suprasti, jog greito ir pigaus teisingumo nebūna, todėl mūsų, žurnalistų, pareiga yra ne tik objektyviai nušviesti vykstančius procesus, bet ir suteikti vilties, kad iškilusios problemos bus išspręstos, teisingumas tikrai bus pasiektas.

– Kokių iššūkių Jums kyla?

– Jeigu nebūtų iššūkių, turbūt net nebūtų įdomu dirbti, nes tokios situacijos tik užgrūdina. Kiekvienas žurnalistas privalo vadovautis taisykle, kad niekada nereikia pasiduoti ir nuleisti rankų. Teisėsaugos temos yra labai jautrios, liečia konkrečius žmones, todėl tiek ikiteisminius tyrimus atliekančios institucijos, tiek jų darbą kontroliuojanti prokuratūra ir netgi teismai, nagrinėjantys bylas, mano nuomone, pernelyg piktnaudžiauja, o kartais tiesiog prisidengia Bendrojo asmens duomenų apsaugos reglamento nuostatomis.

Pateiksiu konkretų pavyzdį – šio reglamento nuostatos policijai net draudžia skelbti konk­rečią nusikaltimo padarymo vietą, yra buvę tokių atvejų, kai policijos įvykių suvestinėje buvo parašyta, kad viename šalies rajone per eismo įvykį nukentėjo žmogus. Įsivaizduojate, slepiama net lytis! Dabar jau taip nebūna, tačiau, deja, vis dar pasitaiko situacijų, kai remiantis šiuo reglamentu ribojama informacija.

Aš visada akcentuoju, kad žurnalistai nereikalauja nukentėjusiųjų asmens duomenų. Mes jų net negalime skelbti, nebent jie patys sutinka, tačiau saugodami nukentėjusiuosius pareigūnai ar valstybės tarnautojai dažniausiai saugo ir nusikaltimais įtariamus, kaltinamus ar net jau nuteistus asmenis. Pavyzdžiui, jei teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą, nusprendžia ją paskelbti nevieša, žurnalistai posėdžių tvarkaraščiuose nepamatys ne tik kaltinamojo asmens vardo ir pavardės, bet ir informacijos, dėl ko šį asmenį teisia. O juk Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad nusikaltimą darantis asmuo pats savo iniciatyva atsisako privatumo ir jo negali tikėtis. Teisėjų taryba, kurią sudaro teisminės valdžios atstovai, jau pažadėjo, kad ateityje galėsime matyti tokius duomenis, tačiau kol jų nematome, nežinome, ką šiuo metu teisia.

– Ar Jums teko domėtis ir rašyti apie Vito Lingio, vieno pirmųjų tiriamosios žurnalistikos Lietuvoje atstovų, nužudymą?

– Rašyti konkrečiai apie bylą neteko, buvau dar per jaunas, bet pamenu, kad mačiau procesą, kurį tuo metu tiesiogiai iš teismo salės transliavo televizija. „Vilniaus brigadai“ priklausiusių nusikaltėlių gyvenimas visada domino skaitytojus, man teko stebėti V. Lingį nušovusio Igorio Achremovo kelią į laisvę iš kalėjimo – vyko daugybė teismo procesų, kol galop teisėjai patikėjo, kad į Lietuvos žurnalistikos istoriją V. Lingio nužudymą juodomis raidėmis įrašęs I. Achremovas yra vertas visuomenės pasitikėjimo. Šiandien jis laisvėje, bet su žurnalistais nebendrauja, taip pat yra atsiribojęs nuo kriminalinio pasaulio. Buvau susitikęs ir su kitais „Vilniaus brigadai" priklausiusiais asmenimis, tačiau jie nenori liesti praeities.

– Ar turite kokių nors savo konspiracijos taisyklių? Prisimenu, kad maždaug tuo metu teisėsaugos temas kuravusi „Kauno dienos“ žurnalistė stengdavosi kasdien keisti savo išėjimo iš namų ir grįžimo kelią ir laiką.

– Dabar kitokie laikai – nusikaltėliai taip pat pasikeitę, jie supranta, kad bandydami susidoroti su žurnalistais nieko nepasieks. Per daugybę mano darbo metų būta visko, taip pat ir grasinimų susidoroti, teko kreiptis pagalbos ir į teisėsaugą. Žinoma, kadangi mano publikacijos paliečia daug žmonių, negali nuspėti, kuris nusikaltėlis gali nuspręsti susidoroti, juk apie tokius ketinimus jie dažniausiai niekam nepasakoja. Vis dėlto laikausi pozicijos, kad reikia kalbėtis su visais, reikia visus išgirsti. Kartais paprastas pokalbis labai pakeičia net ir baisiausio nusikaltėlio požiūrį. Juk jie anksčiau ar vėliau išeis iš kalėjimo. Ir, žinote, buvo daug atvejų, kai juos sutikdavau jau laisvėje, tačiau nė karto jie man nepriekaištavo dėl mano darbo, kartais net atsiprašydavo, jog anksčiau neadekvačiai elgėsi.

– Jums tenka pašnekovams pateikti daug nemalonių klausimų. Ar turite savo metodiką, kaip tai daryti?

– Išties kartais tenka užduoti nemalonius klausimus, atrodo, jau turėčiau būti „prasilaužęs“, bet tikrai būna situacijų, kai prieš pokalbį jaudinuosi. Kaip jau minėjau, pirmiausia reikia žmogui suteikti galimybę išsakyti savo poziciją, o paskui jau pateikti ir tuos, kaip sakote, nemalonius klausimus. Neslėpsiu, sunkiausia kalbėtis su nusikaltimų aukomis, jų artimaisiais – suprantu, kokį skausmą jiems teko išgyventi, apie tai jie ne kartą būna priversti kalbėti policijoje, vėliau ir teisme. Kiekvienas toks pokalbis šiam žmogui dar labiau atveria nesugijusias žaizdas. Niekada nespaudžiu tokių žmonių, visada pagalvoju, kaip jausčiausi jų vietoje, gal todėl ir pavyksta nuoširdžiai pasikalbėti. Žinoma, būna ir labai sudėtingų situacijų, kai žmogus nenori atsiverti. Juk žurnalistas jiems yra visiškai nepažįstamas žmogus, o visuomenėje gajūs stereotipai, kad žurnalistai tenori tik pasinaudoti kitų skausmu. Galiu pasakyti, kad esu turėjęs labai jaut­rių pokalbių, kurie dienos šviesos taip ir neišvydo.

– Kodėl?

– Man visada svarbiausia nukentėjusiųjų interesai, negaliu ir nebandau jų priversti savo širdį atverti visai Lietuvai. Kiekvienas privalome jausti atsakomybę, todėl kartais, norėdamas apsaugoti aukų gyvenimą, kai kurias jų papasakotas aplinkybes turiu nutylėti. Dėl to niekada nesigailėjau.

– Neabejoju, kad su nemažai aprašytų, kalbintų asmenų tenka kalbėti ir po kelerių ar keliolikos metų. Kaip tada sekasi?

– Kai 2018 m. ėmiau domėtis įvykiais įkalinimo įstaigose, kai po mano publikuotų straipsnių apie Pravieniškių kalėjime veikusią nusikaltėlių gaują kilo tikras skandalas, bendravau su daugybe nuteistųjų – ir tuo metu kalėjusių, ir išėjusių į laisvę. Tai buvo reikšmingas posūkis mano darbe – apie įvykius kalėjime parašiau knygą „Pravieniškių mafija“, taip pat sukūriau dokumentinį filmą. Už grotų esantys žmonės nustebino savo atvirumu – jie pasakojo ne tik apie savo gyvenimą kalėjime, bet ir apie padarytus nusikaltimus. Kalbėdami jie norėjo pertvarkų bausmių vykdymo sistemoje, tačiau jos, nors ir garsiai žadėjo politikai, ne­įvyko – kalėjimų sistema yra supuvusi, iki šiol čia klesti korupcija, nuteistieji vartoja narkotikus, prievartauja turtą iš naujai į kalėjimą atvykusių nuteistųjų, daro įvairius nusikaltimus. Kalėjime keičiasi tik tie nuteistieji, kurie to nori. Kitiems tai mokykla, kurioje moko, kaip daryti nusikaltimus.

Su nuteistaisiais bendrauju iki šiol, dažnai jie patys pasisiūlo pakalbėti. Tokių pašnekesių metu neretai suprantu, kad jų padėtis kone beviltiška, kasdien susiduria su nerašytomis kalėjimo taisyklėmis, kurias toleruoja ne tik pavojingiausi nusikaltėliai, bet ir dalis čia dirbančių pareigūnų. Kad ir kaip būtų keista, tik viešumas tokiems nuteistiesiems padeda, tik tada pareigūnai išgirsta jų problemas. Dabar jau drąsos kalbėti randa ir pareigūnai – jie supranta, kad situacija gali keistis tik keliant problemas į viešumą.

– Kaip atsirenkate temas? Kiek tai lemia pats žurnalistas, o kiek redakcijos, portalo vadovai?

– Esu visiškai savarankiškas. Ši laisvė man labai svarbi, džiaugiuosi, kad „Delfi.lt“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė manimi pasitiki ir suteikia tokią galimybę. Visada stengiuosi, kad mano pasakojama istorija sudomintų skaitytojus, paliestų kuo didesnį jų ratą. Man svarbu, kad skaitytojas ne tik perskaitytų tai, kas parašyta, bet ir susimąstytų, priimtų siunčiamą signalą, jog nusikaltėlių auka gali tapti bet kuris žmogus.

– Suprantu, kad temų specialiesiems korespondentams tikrai nepritrūks. Kiek laiko paprastai turite straipsniui parašyti?

– Tokio termino nėra ir negali būti, kartais rinkdamas medžiagą publikacijai užtrunku ir keletą savaičių ar mėnesių. Tai priklauso ne tik nuo temos sudėtingumo, bet ir nuo žmonių. Nemėgstu „sausų“ straipsnių, ypač visuomenėje jautriomis temomis, todėl būna, kad kartais labai skaudžią istoriją savyje nešioju keletą dienų ar net savaitę, kol ateina ta akimirka, kai sėdu ir parašau. Tokios skaudžios istorijos ilgai lieka atmintyje, dažnai jos nepaleidžia ilgą laiką, nes tenka bendrauti su aprašytais žmonėmis. Jiems svarbu palaikyti ryšį ir jie žino, kad bet kada juos išklausysiu, duosiu patarimų ar net paguosiu. Iš kai kurių kolegų esu girdėjęs nuostabų, jie nesuprasdavo, kodėl taip elgiuosi, juk straipsnį seniausiai esu parašęs. Aš į savo darbą žvelgiu gerokai plačiau. Tai tikrai nėra lengva, kartais labai palaužia emociškai, bet tai laikau savo pašaukimu ir nieko keisti nenoriu.

– Kaip manote, į kokį darbą panašėja tiriamoji žurnalistika?

– Kartais juokauju, kad dabar visi užsiima tiriamąja žurnalistika, tik vieni labai garsiai reklamuojasi ir giriasi savo darbais, o kiti tiesiog nuoširdžiai dirba savo darbą. Tiriamoji žurnalistika yra labai svarbi, tačiau reikia pripažinti, kad tai itin brangus produktas. Visi nori viską gauti dabar ir čia pat, neskirdami tam papildomų išteklių, o juk renkant medžiagą, ją analizuojant, bendraujant su daugybe žmonių, tikrinant informaciją reikia daug laiko. Todėl Lietuvoje tiriamoji žurnalistika yra tokia, kokia yra.

– Kokios savybės svarbiausios tiriamosios žurnalistikos atstovui?

– Pirmiausia – stiprus vertybinis stuburas, be jo neįmanoma tiriamoji žurnalistika. Taip pat labai svarbios žurnalisto vertybės, žinoma, kiekvienas žurnalistas privalo būti ypač smalsus. Ir, svarbiausia, ginti viešąjį interesą. Ne veltui sakoma, kad žiniasklaida yra demokratijos sarginis šuo.
Tiriamosios žurnalistikos atstovui labai svarbu ne tik oficiali informacija, bet ir papildomi jos šaltiniai.
Žinoma, be jų nė vienas žurnalistas neatliko svarbaus tyrimo. Kad jų turėtum, kad tavimi pasitikėtų, reikia daug ir sąžiningai dirbti. Tik tada gali pavykti įgauti pasitikėjimą, nes tie, kurie dalijasi svarbia informacija, irgi rizikuoja. Kita vertus, kai kurie žmonės kartais patys nori informacija dalytis, tada kyla natūralus klausimas, ko jie siekia? Labai svarbu išgirsti šį atsakymą ar tai suprasti.

– LRT, „15min“ turi specialius tiriamosios žurnalistikos skyrius. Individualus ar kolektyvinis darbas šiuo atveju yra produktyvesnis? Kokie jų privalumai ir minusai?

– „Delfi.lt“ redakcijos politika yra tokia, kad kiekvienas žurnalistas gali atlikti savo kuruojamos srities tyrimą, nes jis labai gerai išmano sritį, turi šaltinius. Mano nuomone, specializuoti tyrimų skyriai kuria nereikalingą skirtį redakcijoje, tarsi sakydami, kad vieni geresni už kitus. Iš tikrųjų taip nėra – daugybė žurnalistų, kurie nedirba specializuotuose tyrimų skyriuose, savo kasdieniais darbais net nustelbia kolegas, kurie prie konkrečios temos dirbo mėnesių mėnesius. Aišku, kiekviena situacija yra individuali, tyrimų skyriai reikalingi ir džiugu, kad Lietuvoje vis daugiau žurnalistų renkasi tokį nelengvą kelią.

– Ką laikote svarbiausiais savo darbais šiemet?

– Niekada neišskiriu savo straipsnių, kiekvienas jų savaip vertingas ar reikalingas. Šie metai buvo ypač sudėtingi – daug laiko skyriau domėdamasis seksualiniais nusikaltimais prieš nepilnamečius. Publikacijos apie su nepilnamečiais dirbantį Kauno jaunimo mentorių Remigijų Jakštį sulaukė didelio atgarsio – jis buvo aplankęs kone visas Lietuvos mokyklas, skaitęs paskaitas nepilnamečiams, juos vežęs į ekskursijas užsienyje, nors tuo pačiu metu ieškojo aukų savo seksualiniams poreikiams tenkinti. Apie tai, kad jam buvo iškelta baudžiamoji byla, daugybė vaikų pripažinti nukentėjusiaisiais, teisėsauga nuo visuomenės nuslėpė, o jam tai sudarė galimybę toliau ieškoti naujų aukų. Tai neįtikėtina istorija, sudrebinusi visą Lietuvos švietimo sistemą, – juk mokytojai juo pasitikėjo, jam savo nepilnamečius vaikus patikėjo ir tėvai. Man dar ir dabar sunku suvokti, kad tokie dalykai vyko. Galiu pasidžiaugti, jog viešumas pasitarnavo visuomenei, nes vėliau R. Jakščio kaimynai iškvietė policiją, kai pamatė, kad į namus atėjo nepilnametis jaunuolis.

Nuo visuomenės prokuratūra buvo nuslėpusi ir kitą skandalingą istoriją – buvęs ilgametis Seimo narys, nušalintojo prezidento Rolando Pakso patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Remigijus Ačas buvo apkaltintas, o paskui nuteistas dėl siekio tenkinti lytinę aistrą su nepilnamečiu. Tai buvo sudėtinga byla, dar sudėtingiau buvo surinkti informaciją, nes visas procesas teisme vyko neviešuose posėdžiuose, apie tai, kad toks procesas vyksta teisme, irgi buvo nuslėpta – saugodami nukentėjusiojo nepilnamečio privatumą teisėjai nutarė įslaptinti ir R. Ačo pavardę. Tai didžiausias absurdas – gynė nepilnametį, nors iš tikrųjų apsaugojo buvusį ilgametį politiką, kuris net teisme buvo prisipažinęs, kad jo šeimos gyvenimas sugriūtų, jeigu informacija apie baudžiamąjį procesą pasiektų žinia­sklaidą. Bet ji pasiekė – aš džiaugiuosi, kad manimi žmonės pasitiki, suteikia vertingos informacijos, kaip buvo ir šį kartą, nors vėliau ir teko išgirsti absoliučiai niekuo nepagrįstų kaltinimų apie nutekintą informaciją. Manęs tai nenustebino, per savo darbo metus esu daug matęs ir jau prie to pripratau.

Gal dar išskirčiau istoriją apie Vilniaus arkivyskupijoje dirbusį kanclerį Kęstutį Palikšą – šiandien jis nušalintas nuo pareigų, visa medžiaga perduota Vatikanui. Šis kunigas nuteistas dėl neteisėto disponavimo vaikų pornografijos įrašais, dėl to buvo atliekamos kratos, bet bažnyčios atstovai, kaip ir prokurorai, nuo visuomenės tai nuslėpė. Kunigas K. Palikša buvo įtariamas ir turėjęs lytinių santykių su nepilnamečiu, tačiau prokurorai nutarė, kad tai vyko abipusiu susitarimu. Man pavyko prakalbinti jaunuolį, kuris su kunigu palaikė intymius ryšius. Jis sakė, kad ne visą laiką buvo „savo noru“, jam už tai kunigas sumokėjo tūkstančius eurų, bet prievartos taip ir nepavyko įrodyti. Tokio pobūdžio bylose labai sudėtinga surinkti įrodymus, nes juk tokiuose įvykiuose dalyvauja tik du žmonės, niekas specialiai nerenka įrodymų. Apie kunigo K. Palikšos nuklydimus būtume nesužinoję, jeigu tas jaunuolis nebūtų iš jo banko sąskaitos į savo sąskaitą persivedęs 7 tūkstančių eurų. Jis tai laikė kompensacija už skriaudą, kurią kunigas jam padarė.

Už pinigų vagystę teismas jaunuolį nuteisė, tada jis pateko į dar labiau neįtikėtiną istoriją – jo bylą kuravęs prokuroras Dainius Kunigėlis taip pat panoro pabendrauti su jaunuoliu, net šį nusivežė į sodybą. Gerai, kad tas jaunuolis visą pokalbį slapta įrašė, – tai, kaip prokuroras elgėsi, buvo absoliutus dugnas, jis diskreditavo visą prokuratūros sistemą. Kai šį įrašą paviešinome „Delfi.lt“, prokuroras buvo nušalintas nuo pareigų, o vėliau ir atleistas iš darbo.

– Dėl kokių temų apgailestaujate, kad neteko jų pakedenti?

– Kai kurios istorijos dar neišvydo viešumos, bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau pasirodys. Tai labai jautrios istorijos, kurių be labai svarbių įrodymų negaliu paskelbti. Tokiose situacijoje negaliu rizikuoti, bet ta rizika dažniausiai pasiteisina – nuklydę žmonės anksčiau ar vėliau suklumpa.

Daug dėmesio skyriau istorijoms apie smurtą prieš nepilnamečius, todėl neabejoju, kad šios temos mano akiratyje išliks ir ateityje. Kartais jos itin baisios, labai sunku rašyti, tačiau žinau, kad pasakodamas jas galbūt padėsiu apsaugoti kitus vaikus. O tai svarbiausia. Mes neturime gailėtis tokių nusikaltėlių, nes jie mūsų vaikų irgi nesigaili.

– Kaip vertinate šiandieninę tiriamąją žurnalistiką Lietuvoje?

– Manau, kad ji tik gerėja. Vis daugiau redakcijų atsisako vadinamųjų klikbaitinių straipsnių pavadinimų, nors, deja, jų dar yra, o klaidinančios antraštės yra vienas iš tų dalykų, dėl ko krenta pasitikėjimas žiniasklaida. Kai išgirstu tokius priekaištus, atsakau, kad negalima vertinti visų pagal vieną klišę. Ir, atrodo, man pavyksta įtikinti.

Lietuva kyla pagal žiniasklaidos laisvės indeksą, atsirado daug butikinių tyrimų redakcijų, kurios gali išsilaikyti iš įvairių finansavimo šaltinių. Žinoma, tobulėjimui nėra ribų. Esame maža šalis, todėl tikrai negalime lygiuotis į kolegas didžiosiose valstybėse, tačiau mūsų žurnalistai dirba tikrai ne ką prasčiau, dažnai – net ir geriau.

– Palyginkime su situacija prieš dešimt, dvidešimt metų.

– Per tuos metus Lietuvos žiniasklaida labai keitėsi – į nepavydėtiną padėtį pateko laikraščiai ir žurnalai, nes visą rinką perėmė internetinė žiniasklaida. Kai daugiau nei prieš 17 metų pradėjau dirbti „Delfi.lt“, laikraščiai dar klestėjo, ten dirbantys kolegos į mus, dirbančius internete, žiūrėjo pašaipiai, sakė, kad mes neturime jokių perspektyvų. Padėtis keitėsi – visas pagrindines naujienas pirmiausia pranešdavo interneto portalai, laikraščių žurnalistai taip aptingo, kad kartais atrodydavo, jog jie net iš savo darbo kabinetų neišeidavo. Manau, kad laikraščių redakcijos negebėjo konkuruoti su internete dirbančiais kolegomis dėl to, jog gyveno praeitimi, – jiems tereikėjo persiorientuoti ir pasinerti į tiriamąją žurnalistiką, labiau analizuoti įvykius, o ne rašyti tą patį, ką žmonės nemokamai galėjo perskaityti internete.

– Ką manote apie labai kritusius žiniasklaidos reitingus?

– Iš dalies dėl to kalta pati žiniasklaida, kuri, vaikydamasi didesnių skaitytojų skaičių, ilgą laiką skelbė iškreipiamojo pobūdžio, kartais net nieko bendro su realybe neturinčias ant­raštes. Žmones tai labai erzino, dėl to ir smuko pasitikėjimas. „Delfi.lt“ yra didžiausias ir pagrindinis portalas Lietuvoje, todėl net iki šiol tenka kentėti dėl kitur dirbančių kolegų „kliauzių“ – Delfi yra tapęs bendriniu žodžiu, žmonės net nesigilina, kur matė informaciją, kuri juos papiktino, visas nuoskaudas lieja didžiausiems. Bet taip yra visame pasaulyje, ir ne tik žiniasklaidos srityje.

Be to, padėtį labai pakeitė socialiniai tink­lai – šiandien kiekvienas žmogus gali būti žurnalistu. Tai didelis iššūkis, su kuriuo susidūrė redakcijos, bet, mano nuomone, privalome priimti kiekvieną tokią situaciją, žengti koja kojon su visuomene ir savo kokybiškais darbais galėsime įrodyti žiniasklaidos svarbą mūsų visuomenėje.

– Ką manote apie žiniasklaidos priemonių poliariškumą, jų savininkų ar vadovų interesus ir žurnalisto laisvę turėti savo nuomonę?

– Nežinau, kaip yra kitur, bet „Delfi.lt“ redakcijoje dirbantys žurnalistai yra vertinami, jie laisvi ir nepriklausomi, joks žurnalistas negali būti verčiamas rašyti to, kam jis nepritaria. Kiekviena nuomonė turi būti vertinama, privalu į ją atsižvelgti. Esu „Delfi.lt“ Darbo tarybos narys, nė vienas darbuotojas nesiskundė, kad buvo verčiamas tenkinti asmeninius ar komercinius vadovų ar savininkų interesus. Kita vertus, nuolat bendrauju su kolegomis ir, jeigu išgirsčiau tokių signalų, į juos reaguočiau ir stočiau ginti žurnalisto. Tik laisvas ir nepriklausomas žurnalistas yra vertas šio žodžio.

– Ką sakote žmonėms, pabrėžiantiems, kad jie nesidomi žiniasklaida ir ja nepasitiki?

– Visada taip buvo – visi sako, kad nesidomi, nepasitiki, bet iš tikrųjų taip nėra: ir interneto portalus atsidaro, ir radiją ar televiziją įsijungia. Žiniasklaida – neišvengiama mūsų gyvenimo dalis, kiekvienas apie ją, kaip ir apie krepšinį, mūsų šalyje turi savo nuomonę ir mano, kad viską išmano. Iš prigimties mes, lietuviai, esame viskuo nepatenkinti, visada ieškome blogesnių už save. Kai sako, kad „pas jus nėra ko skaityti, vien blogos žinios“ ir panašiai, aš atkertu, kad „Delfi.lt“ yra toks didelis portalas, jog jame bet kuris žmogus gali rasti sau tinkamų straipsnių. Ir, žinote, labai nesutinku su tais, kurie sako, kad tik blogos naujienos skelbiamos. Tikrai ne, yra daug ir gerų žinių, tik jų iš tikrųjų tie, kurie viskuo piktinasi, net neskaito. Jos jiems yra neįdomios, juk svarbiausia - piktintis.

Man, žurnalistui, yra labai svarbi žmonių nuomonė, stengiuosi, kad jie manimi nenusiviltų, pasitikėtų, todėl ir pabrėžiu, jog nereikia visų vertinti pagal vieną nevykusį atvejį. Mes visi, žurnalistai, turime siekti, kad visuomenė mumis kuo labiau pasitikėtų.

– Esate labiau pesimistas ar optimistas manydamas, kad situacija gali keistis?

– Iššūkių bus daug – juk dabar redakcijos siekia kuo labiau prisijaukinti savo skaitytojus, dalį turinio apmokestina. Dauguma žmonių tam nepritaria, tačiau tikiu, kad pavyks įrodyti, jog verta prenumeruoti išskirtinį ir kokybišką turinį. Neseniai nufilmavome vieną interviu, šį įrašą skaitytojas pavogė ir paskelbė viešai socialiniame tinkle. Daugelis džiaugėsi, kad gali nemokamai matyti tai, už ką „Delfi.lt“ reikalauja susimokėti. Žinote, tuomet parašiau visiems komentarą – pagalvokite, ar jūs būtumėte laimingi, jeigu dirbtumėte, o paskui negautumėte atlyginimo, nes kažkas jūsų darbo rezultatus kitiems nemokamai išdalijo. Neabejoju, tokios situacijos kartosis, bet esu optimistas – žinia­sklaida keisis, gal ne taip greitai, bet pasikeis. Keisis ir visuomenės požiūris į žurnalistus.

– Dėkoju už pokalbį.

Šis interviu bus publikuojamas almanache „Žurnalistika“, jį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.