Per mėnesį – vienas skambutis
„Iš rašytojo amato Lietuvoje pragyventi neįmanoma, tad tenka įsidarbinti – rūstus gyvenimas verčia. Šeima didelė – šuo, katė, žmona, kuri praktiškai dabar mus išlaiko“, – laidoje „Delfi diena“ kalbėjo R. Dima.
Jis jau anksčiau yra rašęs apie kitas savo patirtis „Delfi Plius“, pavyzdžiui, dalinosi, kaip, vėlgi, būnant vyresnio amžiaus sekėsi lankytis sporto klube. „Šis projektas sėkmingai pavyko, tikiuosi, darbo paieškų projektas irgi pavyks. Sportuoju iki šiol, numečiau svorio, bent jau pačiam sau atrodau geriau, jaučiuosi geriau ir darbo rinkai gal atrodys, kad ir iš 63 metų žmogaus, jei sportuoja, gal dar galima paimti naudos“, – vylėsi jis.
R. Dima šmaikštavo, kad šį jo projektą galima lyginti su Ernesto Hemingvėjaus apysaka „Senis ir jūra“ – lieka tik sužinoti, pavyks jam pagauti savo didžiąją žuvį ar ne.
Jis pasakojo jau mėnesį ieškantis darbo, deja, kol kas nesėkmingai. „Kai pradėjau, apsibrėžiau, kad norėčiau tekstų rašytojo darbo, bet mažoka tokių pasiūlymų, tad pradėjau plėsti rizikos laukus, prisiminiau ankstesnes profesijas, kaip pardavimai, prekyba, taip pat ryšiai su visuomene, kas buvo paskutinis etapas. Pradėjau, bet matau, kad nelabai džiugiai į mane reaguoja kol kas“, – neslėpė jis.
„Kol kas buvo vienas skambutis per mėnesį savo CV siuntinėjimo ir rašymo, ir iš to vieno skambučio supratau, kad tai darbas už minimumą ir materialiai atsakingas, grubiai pavadinčiau, durnių paieška“, – pasakojo R. Dima.
Jo manymu, darbdavių elgesį galima vadinti paslėpta diskriminacija: „Nors aš jau pradėjau rašydamas ir slėpti savo amžių, bet čia, matyt, pakanka įvesti, kas esi, į gūglą, ir tavo amžius matysis iš karto. Geriau būtų skelbimuose leista rašyti, kad darbas skirtas žmonėms iki 35 metų, tada aš nevargčiau ir kiti“.
Diskriminacija – dramblys kambaryje
CV-online marketingo vadovė Rita Karavaitienė svarstė, kad ieškantiems darbo nurodymas, kad priimami ir pensinio amžiaus žmonės, studentai ar žmonės, turintys negalią, būtų didelė paskata ir paieškos palengvinimas.
„Diskriminacija dabar yra kaip pagal nutylėjimą, dramblys kambaryje. Visi žino, kad yra diskriminacija, bet kažkaip bando suktis, bando išvengti, kažkaip slepia amžių, ieško būdų, kaip savo gyvenimo aprašyme paslėpti tą ilgametę darbo patirtį, kad rinkoje yra jau dvidešimt su virš metų, tai kaip čia parodyti, kad gal aš šiek tiek trumpiau čia esu. Nors darbo skelbimuose matome, kad patirtis yra vos ne pirmoje vietoje, taip pat tos veiklos srities išmanymas, kompetencijų turėjimas, bet tik pažiūrėjus į amžių priklijuojamos visokios etiketės, kad gal jis nespės su mūsų tempu, gal bus technologiškai nepažangus, gal nemokės užsienio kalbos, gal neprisitaikys, gal energijos neturės, gal apskritai sveikatos problemų turi – ir nekviečiamas žmogus į pokalbį dėl darbo“, – pasakojo ji.
„Kai mes darėme tyrimą dėl asmeninės informacijos pateikimo ieškant darbo, tiek gyvenimo aprašyme, tiek kai darbdaviai užduoda klausimus, būtent vyresnio amžiaus, 50 metų ir vyresni žmonės, minėjo, kad sulaukia klausimų dėl amžiaus. Bet kai klausėme, kai jūs renkatės, kai žiūrite darbo skelbimus, ar atitinkate visus ar bent pusę reikalavimų, tai būtent pusė iš tos amžiaus grupės buvo ta kur drąsiai nurodydavo, kad atitinku pusę ar daugiau. Taip pat iš 35-45 metų amžiaus grupės irgi tokių buvo didžioji dauguma – tikrai paradoksali situacija, nes žmonės turi patirties, bet ji, galima sakyti, nevertinama“, – pasakojo R. Karavaitienė.
O kaip sekėsi R. Dimai ieškoti darbo, „Delfi Plius“ prenumeratoriai galės skaityti jau šiandien. Jis pažadėjo savo patirtimi dalintis, kol pavyks rasti svajonių darbo pasiūlymą. „Sėkmės atveju, apie naująjį darbdavį neplanuoju rašyti“, – užtikrino jis.