– „Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė rudenį išėjo motinystės atostogų. Kaip pasikeitė kasdienybė perimus „Delfi“ redakcijos vairą?
– Nieko čia romantiško, nes iš tiesų nelabai kas pasikeitė. Manau, kad tikrasis pokytis tiek man, tiek ir kitiems kolegoms atėjo su pandemija ir karantinu. Tuomet pasikeitė pats darbo pobūdis. Taigi, daugiau turbūt pakeitė pandemija nei atsakomybių pasikeitimas.
Dirbant žiniasklaidoje su kolegomis susiduriame su didele darbų gausa. Darbo visada daugiau nei galima spėti padaryti. Tai tampa ypač pastebima dirbant su naujienų srautu ir turint susitikimų, renginių. Kartu atsiranda ir kitų kasdienių reikalų. Kita vertus, vadovaujuosi taisykle, kad jei darbų yra daugiau nei gali padaryti, pirmiausiai reikia konstatuoti problemą, kad taip yra. Tuomet turi pripažinti, kad visko padaryti nespėsi ir gali arba pasiduoti tėkmei, arba rinktis ir daryti tai, ką labiausiai mėgsti. Tačiau kartais darbus atlikti tiesiog būtina. Kalbant apie mano atvejį, darbų nesumažėjo, o ir para turi tiek pat valandų ir dabar tenka rinktis bei kartu keisti prioritetus.
– Kaip pandemija pakeitė darbą redakcijoje?
– Kažkuria prasme esu dėkingas karantinui, nes jis išmokė dirbti efektyviau, o daugelį susitikimų daryti per nuotolį. Tai padeda taupyti laiką. Dabar daug kas suprato, kad vertybė yra ne išbūti darbo valandas darbe, o atlikti savo darbus. Dirbant per nuotolį atsirado ir galimybė dirbti iš ten, iš kur norisi. Galima net gyventi užsienyje.
Mes esame kūrybinė organizacija, tačiau ir toje kūrybinėje organizacijoje pradeda vyrauti biuro taisyklės. Dabar biure gali būti kiek nori ar manai esant reikalinga. Visą kitą laiką gali dirbti iš kur tik nori. Svarbiausiu faktoriumi tampa tai, ar tu padarai savo darbą, o dieną gali sutikti kolegą ir vaikštinėjant Neries pakrantę su kavos puodeliu. Darbo ir laisvalaikio balansas įgauna visiškai kitą prasmę. Yra taisyklė, kad žmogus 80 proc. savo darbo padaro per 20 proc. savo laiko. Likusį darbą padaro per 80 proc. savo laiko. Nuo darbo pobūdžio priklauso, kada tu tai darai. Susidėliodamas savo darbo laiką didžiąją dalį darbų padarysi greičiau ir efektyviau nei tiesiog viską planuodamas.
– Tad ir norintieji dirbti „Delfi“ jau nebeturi gyventi Vilniuje?
– Taip. Pavyzdžiui, ieškojome vieno iš dienos redaktorių. Jei anksčiau net nebuvo kalbos, kad tai turėtų būti žmogus, kuris gyvena Vilniuje, dabar gali gyventi bet kurioje pasaulio vietoje, jei galėsi tinkamai atlikti savo darbą. Prieš keletą metų nebūtų kilęs toks klausimas, o kažkas iš Klaipėdos šioms pareigoms net nebūtų siuntęs gyvenimo aprašymo.
Manau, kad taip artėjame ir prie danų laimės formulės, kurioje akcentuojamas darbo ir gyvenimo balansas. Turbūt „Delfi“ greičiausiai iš visų medijų sugebėjo prisitaikyti prie šių pokyčių.
– Tačiau kalbant apie žiniasklaidą ir pandemiją, išryškėjo ir melagienų srautas. Sakoma, jog padidėjo grėsmių ir patiems žurnalistams, kuriems tenka dirbti sudėtingomis sąlygomis. Ar šis laikotarpis yra unikalus pačioms medijoms?
– Tikiu, kad kiekvienas laikotarpis yra unikalus. Žiniasklaidoje dirbu apie 15 metų. Pačiame „Delfi“ esu jau 10 metų, tačiau kasmet ir kaskart kam nors vykstant mes vis sakome, kad dabar jau vyksta tai, ko anksčiau nebuvo. Dar prisimenu 2008 metų krizę, protestus prie Seimo ar pasaulį sukrėtusius terorizmo aktus. Tuomet vyko Gruzijos, Ukrainos karai, į kuriuos siuntėme kolegas. Kiekvienas laikmetis jį išgyvenant atrodo unikalus.
Žinoma, visuotinis karantinas tikrai yra išskirtinė patirtis. Tačiau dabartinė migrantų krizė, įtampa prie Lietuvos ir Lenkijos sienų, Rusijos pajėgų telkimas prie Ukrainos – visa tai atrodo kaip išskirtiniai įvykiai, po kurių gali įvykti labai dideli pokyčiai. Kai dirbi žiniasklaidoje, kasdien esi labai arti visko, kas vyksta. Tuomet supranti, kad kiekviena diena atneša pokyčius, kuriuos kažkas lemia. Tiesiog vienos priežastys yra labiau pastebimos ir prisimenamos ilgą laiką, kitos praplaukia tyliai ir nugrimzta užmarštin.
Žiniasklaidos misija – atskleisti tikrąsias priežastis ir nustatyti, kas iš tikrųjų atnešė esminius pokyčius ir neleisti užmiršti. Gausėjantis melagienų srautas, netikros žiniasklaidos apraiškos socialiniuose tinkluose, pseudožurnalistų sąmoningas visuomenės kiršinimas vis aktyviau siekia iškreipti realybę. Vis dėlto tikrų bei patikrintų naujienų poreikis yra nepavaldus laikui, jam nepavaldi yra ir pati žiniasklaida.
Noriu tikėti, kad šis laikmetis ypatingas tuo, jog žiniasklaidos svarba sugrįžta. Nuolat augantis skaitytojų skaičius rodo, kaip svarbu visuomenei yra patikrintos ir patikimos naujienų portaluose. O kai informacinis srautas internete yra toks didelis ir toks nepatikimas, mokamas, kokybiškas turinys tampa išsigelbėjimu ieškantiems ir norintiems žinoti daugiau.