Paprašytas parodyti savo geriausią fotografiją, Domantas Pipas nustemba: „Keista ir beveik neįvykdoma užduotis – pasirinkti geriausią savo fotografiją. Visos mūsų, spaudos fotografų, nuotraukos labai skirtingos, dažnai neplanuotos, kai kurios išlauktos, nesurežisuotos. Kiekviena nuotrauka turi skirtingą auditoriją ir siunčia skirtingą žinutę“.
Ir vis dėlto vieną nuotrauką tarp gausybės kitų Domantas atrenka. Kaip pats sako, ji nėra techniškai tvarkinga, stokoja kompozicijos ir spalvų sprendimų, tačiau ji yra apie mus – žmones.
„Ši fotografija daryta prieš kelis metus, kuomet viename prekybos centre vyko Manto Petruškevičiaus dovanų ir gėlių salono „Flower Couture by Mantas Petruškevičius“ atidarymo vakarėlis. Į vakarėlį susirinko rinktinis būrys svečių, tarp jų – pramogų pasaulio atstovai, daugybė Manto Petruškevičiaus draugų ir verslo partnerių. Vakarėlis buvo išties išskirtinis, liejosi džiaugsmas ir juokas, ore tvyrojo prabangių kvepalų aromatas, aplink sukosi žavios damos ir pasitempę džentelmenai. Pasitraukęs į antrą aukštą pamačiau šį didingą vakarą praeivių, paprastų žmonių akimis. Iš viršaus į tą raudoną sūkurį jie žvelgė svajingai. Tikriausiai ne vienam širdy suvirpėjo – ak, jei galėčiau būti ne čia, o ten. Ši scena man priminė La divina commedia pirmus du pragaro ratus. Visi išskirtiniai ir garsūs svečiai – žinomi veidai, elito atstovai – tapo vienu dideliu raudonu juoko ir linksmybės pilnu sūkuriu, neryškiu filmu, kurį stebintys pirmojo rato gyventojai troško į jį pasinerti, nes ten kitaip, gal geriau nei čia“ – apie nuotrauką pasakoja Domantas Pipas.
– Domantai, gyvenime yra tiek daug veiklų. Kodėl pasirinkai būtent fotografiją?
– Fotografija visuomet buvo šalia. Vaikystėje išaugus traukinukus, pradėjau dairytis rimtesnių žaislų. Išardyti laikrodžiai ir televizoriai greitai prisibaigdavo, naminė pirotechnika buvo uždrausta, o automobiliai netraukė – labiau patiko jodinėti ant darbinio Dziedulio arklio.
Mano Tėtė kadaise pats buvo fotografijos entuziastas. Namuose turėjom kelis juostinius fotoaparatus, tačiau ir čia negalėjau daryti ko panorėjęs. Man buvo pasakyta, kad tai – ne žaislai ir vienas iš fotoaparatų – senas sovietų atgrubnagiškumo pavyzdys – man bus padovanotas, kai užaugsiu. Taip ir augau paslapčia iš spintos vis išsitraukdamas tai, kas skirta man, bet dar ne dabar.
Mane traukė ne pati fotografija, bet noras turėti tai, kas pažadėta, kam dar neatėjo laikas. Tas fotoaparatas, kuris manęs laukė ateityje, buvo ne kas kita, kaip simbolis. Kažkurią dieną ėmiau ir užaugau, gavau tą pažadėtą sovietinį fotoaparatą. Retkarčiais pafotografuodavau, tačiau tai nebuvo nei aistra, nei hobis – tiesiog retas laiko praleidimo būdas. Vieną dieną Tėtė nusprendė nupirkti man skaitmeninį fotoaparatą – tuo metu visi tokius jau turėjo. Nežinau kodėl, matyt žinojo, kad reikia. Ir tuomet aš išsigandau: jau turiu fotoaparatą, iki kurio užaugau, o ką toliau daryti reikės – vėl augti?
Su pirmuoju fotoaparatu buvo gėda į viešumą išeiti, o su nauju nebuvo baisu ir į rajono centrą važiuoti renginių fotografuoti. Ką ten renginių... krikštynų, vestuvių. Dabar prisiminus net nejuokinga. Man, tada dar vaikui, žmonės patikėdavo fotografuoti asmenines šventes. Buvo visko – ir patenkintų, ir labai nepatenkintų gautais rezultatais. Turiu pripažinti, rezultatai buvo tikrai vaikiški, bet didelis ačiū tiems žmonėms už jų pasitikėjimą ir nuoširdžias reakcijas. Labiausiai ačiū tiems, kuriuos nuvyliau, nes jie niekada netylėjo, skundėsi ir skatino tobulėti.
– Vaikystės pažaidimai su fotoaparatu paskatino pasirinkti ir profesinį kelią – tapti fotografu?
– Žinot, kaip būna paauglystėje: kažkur eini užsigalvojęs, galva susisuka, pamiršti kur ėjai. Taip ir aš namuose vaikštinėdamas užsisvajojau ir pamiršau kur einu, apsidairiau – ant slenksčio stoviu. Galvoju, o kur aš čia dabar einu? Tai buvo klausimas ne apie tą akimirką, o apie ateities perspektyvas – koks bus tolimesnis mano gyvenimo kelias.
Nutaręs, kad noriu išbandyti save spaudos fotografijoje, susiradau pirmąjį mokytoją. Vartydamas Varėnoje vykusio muzikos festivalio nuotraukų albumą apžiūrėjau visus fotografus, susiradau tą, kurio objektyvas buvo ilgiausias ir parašiau jam. Tai buvo Vidmantas Balkūnas. Iš jo sulaukiau įvairių patarimų ir palaikymo.
Nuo tos akimirkos, kai perlipau nežinomybės slenkstį, pradėjau labai intensyviai fotografuoti. Tiesa, beveik visos tų laikų nuotraukos yra niekinės. Pamenu, ir gaisrines po keliasdešimt kilometrų vaikydavausi dviračiu, ir tranzuodavau, kad gaisrą nufotografuočiau.
Vėliau Vilniuje studijavau taikomąją fotografiją, darbo dienomis dirbau spaudos fotografijų agentūroje, o savaitgaliais – naujienų portale Delfi. Tačiau toks intensyvus tempas labai išvargino, tad teko rinktis. Galiausiai viskas susidėliojo taip, kad likau dirbti Delfi.
– Iš šalies žvelgiant atrodo, kad fotografo darbas labai įdomus – esi nuolatiniame įvykių sūkuryje, jokios monotonijos.
– Fotografo profesija yra tiek pat įdomi, kiek ir kitos. Man tai – tiesiog darbas. Pastebiu, kad jaunimas ją labai dažnai romantizuoja, tik nesuprantu, kodėl. Įdomus yra gyvenimas, o ne profesija – kaip jį gyveni, tiek ir įdomu.
Fotografo profesija leidžia pamatyti skirtingas vietas, pažinti skirtingus žmones, patirti skirtingas emocijas. Jei pats nori, iš to gali daug ko išmokti. Per tą laikotarpį, kuomet dirbu fotografu, teko padaryti daug klaidų: ne tik fotografinių, bet ir diplomatinių – tikriausiai ne vieną žmogų esu įskaudinęs. Bet visa tai yra galimybė mokytis.
Fotografija man yra įrankis, padedantis pažinti žmones – matyt, tai man ir yra įdomiausia. Pavyzdžiui, kuomet tą pačią dieną pabendrauji ir su Seimo nariu, ir su vietinės reikšmės banditėliu, dažnai supranti, kad geresnis žmogus ne tas su sintetiniu kostiumu, o tas su odiniu paltu.
Bendravimas leidžia iš arčiau pamatyti esmę, neretai laužo išankstines nuostatas ir stereotipus. Fotografuojant dažnai tenka matyti, kiek daug žmonės meluoja ir apsimetinėja.
– Vakarėliai, renginiai, susitikimai... Bet juk yra ir nemalonioji šio darbo pusė, pavyzdžiui, fotografuoti nelaimingus atsitikimus, nepatogias situacijas.
– Mūsų – Delfi fotografų – auditorija yra visi Lietuvos žmonės. Esame spaudos fotografai, tad fiksuojame tai, kas šiandien yra aktualu. O tai – gyvenimiškos situacijos. Liūdina, kad ne visuomet maloni realybė yra siejama ne su pačiu gyvenimu, o su ją įamžinti bandančiu fotografu. Kai fotografas paveiksluoja absurdiškų karantino ribojimų nesilaikančius ir ant kalniuko žiemą besidžiaugiančius vaikus, išgirsta raginimus išdaužyti jam snukį. Kai paveiksluoja žiaurų auto įvykį, susilaukia milžiniškos agresijos, lyg pats būtų to įvykio kaltininkas. Kai be išankstinio suderinimo ateina paveiksluoti į vakcinacijos centrą, yra vejamas lauk, nes atskleis asmeninius žmonių duomenis ir šiaip problemų visiems padarys.
Tačiau galiu suprasti tokias reakcijas ir vargu, ar turiu teisę tai reakcijai priešintis. Galiu tik išmokti suprasti jos kilmę ir su tuo susigyvenęs išmokti nuoskaudas pamiršti. Juk pats pasirinkau būti betarpišku mediumu ir sujungti skambius mažus įvykius su tyliu dideliu pasauliu, tad turiu priimti ne tik tėkmę, bet ir sugerti visas su ja pasitaikančias bangas.
– Ar fotografija tave lydi ir kasdieniame gyvenime, ne darbo metu?
– Laisvalaikiu beveik nefotografuoju, išskyrus retus asmeninius kūrybinius projektus. Net ir į atostogas fotoaparato neimu. Tačiau kai fotografuoju, mėgstu daryti portretus – labiausiai tų žmonių, kurie jau nebenori niekam nieko įrodyti. Fotografuodamas sutinku daug tobulų žmonių – nuo kaimo pijoko iki valdybos pirmininko. Žvelgdamas į juos matau Dievą. Neieškau nugludintų vaizdų. Nuotraukas, kurias aš stengiuosi daryti, galima apibūdinti „yra kaip yra“. To aš siekiu.
Kai nuotraukoje dera tvarka ir netvarka, gėris ir blogis, tamsa ir šviesa – man tai yra tobula fotografija. Kai joje lieka tik vienas iš šių elementų – ko šiandienoje pastebiu vis daugiau – man tai jau ne fotografija.
– Jei su Delfi skaitytojais reikėtų pasidalinti tau pačiam įdomiausiomis nuotraukomis – apie ką jos būtų?
– Parinkau jums saują fotografijų, kurios man šiandien yra labai svarbios. Visos jos apie žmogų siauresne ar platesne prasme. Visos jos yra visuomenės, tam tikros jos dalies, konkretaus asmens ar personažo portretai. Dalyje nuotraukų personažas kalba daugiau nei tik apie save – jis kalba apie savo likimo draugų gyvenimą, apie baimes, tamsią mūsų prigimtį, džiaugsmą, tradicijas.