Iš pradžių buvo atrinkta 100 kino gerbėjų. Tada jie kartu nusprendė, kokį filmą norėtų parodyti platesnėms auditorijoms. Po to jiems patikėta užduotis kas tik kaip išmano prisidėti prie šio filmo platinimo ir komunikacijos – toks eksperimentas įgyvendintas šiemet Lietuvoje antrą kartą vykusio projekto „Scope100“ metu.
„Šis projektas skirtas tam, kad kino auditoriją įtrauktume į jo platinimą ir komunikaciją: žiūrime, kaip tai vyksta, veikia, ar ne. Europoje toks projektas vyksta trečius metus, o Lietuvoje vykdome antrą kartą“, – pasakojo jo iniciatorė Greta Akcijonaitė.
Pasak jos, kiekvienas iš atrinkto šimtuko prie komunikacijos prisideda pagal savo sugebėjimus: „Kažkas rašo socialiniuose tinkluose savo asmeninėse paskyrose, kažkas pasiūlo medijų kanalus, kur būtų galima paviešinti informaciją, kiti dirba prie pranešimų spaudai ar dizaino: kartu sprendžiame, kokį plakatą darome, kokią reklamą paleidžiame, kartu svarstome, kokia bus filmo auditorija“.
Šios iniciatyvos dalyvius vienija vienintelis bruožas – jie visi myli kiną. „O šiaip mes stengėmės, kad žmonės būtų kuo įvairesni visomis prasmėmis: amžiaus, geografine, profesine, interesų. Tad turime labai įvairių žmonių, nuo mokytojų iki tinklaraštininkų“, – sakė G. Akcijonaitė.
Visgi, G. Akcijonaitė neslėpė, kad vien entuziastų nepakanka – kai kuriais klausimais vis tiek tenka kreiptis į profesionalus. „Mes, kaip platinimo kompanija, vis tiek žinome tam tikrus dalykus, kurie yra labai svarbūs ir kuriuos gali atlikti tik profesionalai, tad tą jiems ir atiduodame. Tai yra tokie dalykai kaip filmų vertimas, subtitravimas, dizainas, adaptacijos ir panašiai. Tačiau tas šimtukas yra kaip mūsų konsultantai, kurie kaip gali, taip prisideda“, – pasakojo ji.
Ar toks bendradarbiavimas su kino mylėtojais gali padėti surinkti į filmo peržiūras pilnas sales žiūrovų? G. Akcijonaitė atvira – vargu. Šią užduotį dar labiau apsunkina jų pasirinkto filmo specifika – filmas labai aukšto meninio lygio, bet sunkiai parduodamas komerciškai.
„Labai keista, kad kai duodi publikai rinktis, atrodo, šimtas žmonių tikrai išrinks tokį filmą, kuris bus labai universalus ir daug kam tinkantis, bet vis tiek jie galiausiai kažkaip išrenka tą filmą, kurį yra sunkiausia išplatinti“, – juokėsi G. Akcijonaitė.
„Kai sprendžia žmonės, jie galvoja apie tai, kurio filmo meninė vertė yra didžiausia, o ne kurį lengva komerciškai išplatinti – man pačiai būna labai įdomūs to pasirinkimo rezultatai. Nežinau, kaip jie patys tai vertina ir kaip elgtųsi kitą kartą, kai patys pamato, kad išplatinti nepriklausomą europietišką kiną yra labai sunku“, – svarstė G. Akcijonaitė.