Lietuvos komunikacijos agentūros (LTKA) organizuotoje diskusijoje tema „Kultūros ir meno komunikacija“ dalyvavo MO muziejaus ryšių su visuomene vadovė I. Lelevičiūtė, „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio vadovė G. Masteikaitė, festivalio „Kino pavasaris“ vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos visuomenės informavimo skyriaus vadovė Gabrielė Tamutytė. Pokalbį moderavo LTKA tarybos nariai Donatas Kuras ir Kristina Petrošienė.
Edukacija ir/ar pardavimai
„Naujojo Baltijos šokio“ festivalio vadovė G. Masteikaitė pripažino, kad jų organizacijoje palaikomas balansas – yra ir to, ir to. „Viskas pagerėjo, kai pabranginome bilietus – problemos pradėjo greičiau spręstis, o komunikacija – greičiau veikti. Žmonės sako, kad bilietai per brangūs, bet kuo jie pigesni, tuo lėčiau perka. Mums pradėjus branginti bilietus, juos pradėjo geriau pirkti.
Tačiau edukacija mums svarbi, su ja dirbame, tad viskas dėstosi 50 ant 50. Žinoma, į pardavimus kreipiame dėmesį, nes galime investuoti. Esame nekomercinis festivalis, mes negalėtume išgyventi vien iš bilietų pardavimų. Pavyzdžiui, projektas kainuoja 200 tūkst., mes turime 200 vietų – paskaičiuokite, kiek kainuotų viena kėdė. Niekada žmogus tiek nemokės už šiuolaikinį šokį“, – pastebėjo ji.
„Aš dar pridursiu – kalbame ne tik apie tai, kad svarbu susirinkti kažkiek pinigų. Iš kitos pusės galima kalbėti apie vertę ir vertinimą, kai žmogus moka už bilietą ar nemoka“, – trumpai tarė G. Masteikaitė.
MO muziejaus ryšių su visuomene vadovė I. Lelevičiūtė antrino, kad edukacija – labai svarbu. Komunikuojant apie kokybišką turinį žmogus ateina pasižiūrėti ir tada nusiperka bilietą į muziejų.
„Galima sakyti, kad tai yra pardavimas, nes žmogus moka už bilietą. Lygiai taip pat mes susiduriame su iššūkiu, kad turime sąlyginai edukuoti lankytoją, kodėl tiek kainuoja bilietas į MO muziejų, kodėl jis yra brangesnis nei į valstybinį muziejų. Atsakymas yra tas, kad tai privatus muziejus, mums reikia išsilaikyti. Iš bilietų nei viena kultūrinė institucija neišsilaiko“, – kalbėjo ji.
I. Lelevičiūtės teigimu, šiuo metu MO muziejus maždaug 40 proc. biudžeto pasidengia iš lėšų, gaunamų už bilietus, bet ilgai taip nebus: „Tai tik atidarymo rezultatas. Vėliau daugiausia 20 proc. biudžeto sudarys bilietai. Kokybiškas turinys kainuoja. Nereikia bijoti to pasakyti žmonėms, nereikia vengti – jei nori gauti kokybišką, turiningą laisvalaikį, už jį reikėtų susimokėti. Nes jį padaryti kainuoja. Manau, kad edukacija ir pardavimai susiję, nes edukuoti reikia apie kokybišką turinį ir tam tikrą jo kainą.“
Moderatorius D. Kuras, kreipdamasis į Lietuvos nacionalinės filharmonijos visuomenės informavimo skyriaus vadovę Gabrielę Tamutytę, pasakojo, kad džiaugiasi, jog įvedus eurą kilo ir filharmonijos kainos. Anot jo, anksčiau bilietai kainavo 10 ar 20 litų, kažkur 3–5 eurus.
„Apie kainas daug kalbėti negalėčiau, nes esu gana neseniai prisijungusi. Anądien eidama pietauti prie kasos, kuri tuo metu nedirbo, sutikau pensinio amžiaus moterį. Ji atėjo su knygute, apsibraukusi 10 koncertų, kuriuos norėtų pamatyti per šiuos metus, tad norėjo nusipirkti bilietus. Visa tai iškomunikuojama žmonėms per jiems prieinamas priemones. Pavyzdys rodo, kad tai veikia. Tos priemonės yra tradicinės“, – tikino G. Tamutytė.
Menas – švelnioji galia keisti
„Iš ko, kaip, ar jaučiate poveikį visuomenės mentalitetui?“ – diskusijos dalyvių domėjosi LTKA tarybos narė K. Petrošienė.
G. Masteikaitė pripažino, kad tiesiog labai myli savo veiklą, o visi, dirbantys meno sektoriuje, tikriausiai įsitikinę, kad daro kažkokią įtaką ir pokytį.
„Menas – švelnioji galia keisti ir kelti klausimus, kvestionuoti problemas, lavinti kritinį mąstymą. Daugybę idėjų galima iškomunikuoti per tam tikras meno formas ir sukelti aktyvias diskusijas. Turiu tokį pavyzdį – Klaipėdoje vyksta diskusija, kuri verda ir spaudoje, ir tarp savivaldybės darbuotojų, ir tarp žiūrovų, už kiek pinigų į Klaipėdą atvežta 20 tūkst. kirminiukų, kurie ėda plastiką. Mes paskaičiavome – vienas kainuoja 14 euro centų. Projektas yra apie mūsų pasaulį, užterštumą, klimato kaitą. Kelia diskusiją apie tai ir rodo problemos sprendimą.
2015 metais atrasta, kad tuose kirminiukuose yra bakterija, kuri naikina plastiką. Mokslininkai ieško, kaip išskirti tą bakteriją ir suskystinti, kad būtų galima pilti ant plastiko. Dalyvavau diskusijoje, žiūrėjau į tą projektą – galia neįtikėtina. Žmonės piktinosi, tad iškėliau klausimą – ar būtų skirtumas, jei tai būtų drugeliai, kurie ėda plastiką? Argumentų nebuvo. Šis projektas kelia diskusiją ir net tie, kuriems nepatinka, eina žiūrėti, nes jiems įdomu“, – dalijosi G. Masteikaitė.
Be to, pridūrė ji, projektas – ne tik kirminiukai, ėdantys plastiką. Jis apima ir tekstą, istorijas, choreografinius pasirodymus, kurie sukelia daug apmąstymų: „Menas išprovokuoja ir turi tokią galią, jis keičia, duoda įrankį ir laisvę apie tai kalbėti, sukuria erdvę. Mes šokio festivalio metu matome pokyčius, auditorijos verkia, nes juos stipriai paveikia. Žmonės kartais negali kalbėti, nes sujaudina stygas. Jis turi didžiulę galią.“
MO muziejaus ryšių su visuomene vadovė I. Lelevičiūtė neslėpė, kad tiki ir mano, jog menas bei kultūra turi poveikį žmonių mentalitetui, šie du dalykai gali tapti kažkuo naudingu.
„Mūsų vienas siektinų tikslų yra žmones įtraukti pažinti ir patirti meną. Jie niekaip kitaip geriau nebus įtraukti, kaip tik patys dalyvaus. Spalio 5 dieną atidarysime naują parodą apie laikotarpį tarp 1990-ųjų ir 2002-ųjų. Kvietėme žmones prisiminti savo istorijas – siųsti nuotraukas, daiktus, laikraščių iškarpas, atminimų sąsiuvinius. Mūsų parodas lydi audiogidas, tad viena iš tų dalių bus jų asmeninės istorijos, kaip prisimena tą laikotarpį. Kai sudarai galimybę žmogui įsitraukti ir tapti aktyviu, jis tą labai vertina. Tai didžiulis poveikis, kuris nėra taip greit pastebimas, bet kilsteli žmones į viršų“, – dėstė pokalbio dalyvė.
Kūrybiškumas kūrybiškoje aplinkoje
Toliau į diskusijos dalyvius kreipėsi auditorija klausdama, kokius metodus kultūros atstovai taiko, norėdami kūrybiškai pristatyti produktą, kaip generuoja idėjas.
Anot „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio vadovės G. Masteikaitės, reikalingas domėjimasis, kaip veikia kiti festivaliai, su kokiomis problemomis jie susiduria: „Daug idėjų ir istorijų papasakoja patys produktai, vežami spektakliai. Aš žinau, kokią temą mes pasakosime kitais metais, nes žinau, kokius spektaklius atsirinkome programai. Akcentas bus socialinės problemos. Yra turinys, reikia juo pasinaudoti. Tas objektas, kuriuo mes naudojamės ir su kuriuo mes dirbame, yra pagrindinė bazė, nuo kurios galime atsispirti ir papasakoti žmonėms istorijas, pakviesti juos pasidomėti ta problematika.“
MO muziejaus ryšių su visuomene vadovė I. Lelevičiūtė sutiko su anksčiau išsakytomis mintimis – turinys yra iš savęs platus ir gausus.
Taip pat diskusijos klausę žiūrovai domėjosi, ar kultūra ir menas dar turi tikslą kelti žmogui dvasią ir auginti sparnus: „Aš turiu ilgai slegiantį klausimą apie kultūros ir meno esmės pokyčius. Žiūrint labai senoviškai, menas buvo tai, kas turėjo auginti žmogui sparnus, pakelti dvasią aukštyn. Dabar menas, atrodo, pirmiau nori provokuoti, gąsdinti.“
„Naujojo Baltijos šokio“ festivalio vadovės G. Masteikaitės nuomone, toks tikslas išlikęs, tačiau geriausia apie tai kalbėtis su menininkais: „Mes atvežame ir rodome. Festivalių vienas iš tikslų – stimuliuoti idėjas, rodyti, kas vyksta pasaulyje, kelti klausimus, vežti darbus ir menininkus, kurie aktualūs, daro poveikius, nes darbai turi išliekamąją vertę. Šalia to yra pakilimas ir nusiteikimas.“