„Dansu Dansu“ skelbia įrašą, kuriuo dalinamės ir su M360 skaitytojais.
„Tenka prisiimti sunkią misiją ir įvardinti dramblį (greičiau – visą jų bandą) kambaryje, ir pasakyti tai, apie ką kiti vengia arba nemato prasmės kalbėti.
Dėkojame kolegoms ir kitiems „Petys už laisvę“ akcijos kūrėjams. Nuoširdžiai. Tačiau ši istorija atskleidžia labai daug bjaurių ir liūdnų aspektų apie valstybės komunikaciją ir valstybės valdymą apskritai.
Baudžiauninko, valstietiškas mąstymas
Lietuvoje yra madinga viską daryti „kuo pigiau“. Prisimename Vilniaus m. mero Remigijaus Šimašiaus džiaugsmą per pavasario karantiną, kad reklama tekainuos 2-3 tūkstančius. Prasta reklama. Bet pigi!
Kai viceministrė prabyla apie lankstinukus, tai norisi pasakyti: „ponia, o Jūs į darbą važiuojate arkliu traukiamu vežimu, ar jojate ant asilo?“ (NB: čia ne apie kvailumą ir patyčias, o apie tai, kad jojimas asilu iki šiol yra transporto priemonė kažkur vidury Azijos – lankstinukai atitinka panašų lygį komunikacijoje kalbant apie efektyvumą ir modernumą).
„Petys už laisvę“ nėra gera reklama. Bet žiniasklaidoje skaitome autorių pasakymą „vieni kalba, kiti daro“, suprask, kad geriau tokia nei nieko. Dar kartą dėkojame, bet nepritariame tokiam paaiškinimui. Tiesiog taip negalima: komunikacijos (reklamos, PR) rinka žino esminį postulatą „arba darai labai gerai, arba nedarai išvis“. Kam dar trūksta argumentų, tai prisiminkite garsiąją frazę apie beždžionėles ir riešutus.
Sociologai ir antropologai patikslintų, bet mums atrodo, kad tokia mąstysena yra atėjusi iš to valstietiškojo Lietuvos kaimo, kai baudžiauninkas viską daro pats: ir virves veja, ir paklodes audžia, ir šaukštus drožia. Ir neduokdie reikia važiuoti į miestą brangaus geležinio plūgo nusipirkti, „geriau jau aš savadarbiu žemę knisiu“.
Visi turime dirbti savo darbą, ir už tai gauti gerą užmokestį. Ir taip turi būti visada. Gera reklama, gera komunikacija kainuoja ir labai daug.
Kodėl „Petys už laisvę“ reklama nėra gera? Taip ir turėjo neišvengiamai nutikti, nes prie jos dirbo ne kūrybos reklamos žmonės (sprendžiant iš Delfi pavardintų pavardžių) – tik žiniasklaidos ir žiniasklaidos planavimo profesionalai. Todėl reklamos kiekio yra daug, bet turinys... Kodėl nebuvo pakviesti reklamos žmonės, mes nežinome, bet čia ir yra iniciatyvų problema: dirba iniciatoriai, kurie daro, kaip išmano. Ir tai yra neišvengiama, nes viskas nemokamai (ž.r. punktą apie baudžiavinį ir valstietišką mąstymą).
Valstybės užsakoma ir prižiūrima komunikacija šią problemą išspręstų, nes atsiranda finansavimas, o jis veda į atsakomybę (prasta reklama = negausi pinigų), bet mes visi puikiai žinome, kad valstybė retai yra įgali gerai nupirkti komunikacijos (reklamos ir kt.) paslaugas. Bet bėda, kad valstybėje niekas į tai nekreipia dėmesio (ž.r. aukščiau: viceministrė arklio traukiamame vežime važiuoja į darbą).
Tada lieka iniciatyvos. Bet čia prieiname prie kito punkto: ar valstybė gali būti valdoma iniciatyvomis?
Ši iniciatyva „Pety už laisvę“ būtų visiškai vietoje prieš metus. Pernai metų kovą viskas buvo netikėta, sudėtinga ir visko daug. Valstybės valdymo aparatas patyrė šoką, nes reikėjo priimti daug sprendimų. Tačiau vėliau viskas nutyko ir buvo laikas planuoti, taip pat ir komunikaciją – nes gi visi žinojo ir kalbėjo, kad (a) antra banga bus ir (b) skiepų komunikacijos reikės.
Tačiau nieko nebuvo daroma. Ir štai tokios iniciatyvos, kaip ši (tikrai, mes dėkingi „Petys už laisvę“ kūrėjams) daro žalą valstybei ilgalaike prasme. Nes kuriama kultūra ir suvokimas, kad valstybei nereikia mąstyti į priekį, nereikia planuoti, valdininkams nieko dėl to nenutiks, nes... ateis piliečiai, susivienys ir išgelbės. Istorija besidomintys žino, kad panašus bajorijos mąstymas privedė Abiejų Tautų Respubliką prie subyrėjimo („kai priešas puls, tai imsimės kardų, o kol kas geriau alų, midų...“).
Tad tokios iniciatyvos turi būti išimtis iš taisyklės, bet ne „new normal“.
Mūsų nuomone, valstybė turi būti valdoma numatant scenarijus ir jiems ruošiantis. Tai, kad dabar nėra komunikacijos kampanijos, turėjo lėkti bent kelios valdininkijos galvos. Ar kas nors atleistas?
Iniciatyvos sukuria įspūdį, kad valstybė yra neįgali, todėl ją reikia gelbėti. Bet tada tūlas pilietis pagalvos – kodėl aš turiu mokėti mokesčius ir remti valstybę, jeigu paskui turiu eiti ir susimokėti antrą kartą per iniciatyvas? Netolimas, bet panašus pavyzdys – Prezidentės Grybauskaitės keletą metų remta iniciatyva, raginanti žmones aukoti bibliotekoms knygas. Ką ši iniciatyva komunikuoja? Kad valstybė yra tiek skurdi, kad nesugeba net knygų bibliotekoms nupirkti? Kad Prezidentė neįgali ir nesugeba pareikalauti Vyriausybės tinkamai finansuoti bibliotekų? Bet šalia skaitome apie „milijardus milijonams“, milijardai „Independence“ laivui ir t.t.? Ką?!?!
Ir štai šitas balaganas valstybėje komunikacijos srityje privedė prie pasekmių, kurias mes matome.
Iniciatyvos, kurių kaip ir yra, bet kurios yra arba neefektyvios, arba netgi darančios žalą.
Valstybės komunikacijos projektus (viešuosius pirkimus) ignoruojančius rimtus reklamos žmones, kurie nuleido rankas ir nenori dalyvauti šioje skurdo ir baudžiavos fiestoje.
Valstybė be komunikacijos, o tai reiškia – ir be polėkio, be rimtos ir strateginės ilgalaikės linijos bei strategijos (gal „Co-create“ strategija pavyks?).
Ir pagaliau, daug valdininkų ir politikų, kurie klapsi akutėmis ir visiškai nemato dramblių bandos kambaryje, nors pro juos neprasisuksi.“
Primename, kad praeitą savaitę prasidėjus Sveikatos apsaugos ministerijos socialinei kampanijai, raginančiai skiepytis, paaiškėjo, kad ją neatlygintinai kūrė Šaulių sąjungos Pelėdų būrys, kuriam priklauso žinomas žurnalistas Edmundas Jakilaitis, taip pat Tomas Balžekas, Darius Budzinauskas, Arūnas Kemežys ir kai kurie kiti komunikacijos specialistai. Daugiau skaitykite čia.
