Rūpintis tik produktu nepakanka
Nors kūrybos studija „Wide Wings“ oficialiai įregistruota prieš ketverius metus, G. Tamulynas skaičiuoja realiai jau devynerius metus trunkančią jos istoriją, kai pirmuosius video klipus kartu su bendraminčiais jis kurdavo Tauragėje, garaže įrengtame biure. Ką per tuos metus jis išmoko, kalbant apie bendradarbiavimą su klientais ir ką galėtų patarti sau, jei dabar būtų pradedantysis?
Kiek pamąstęs G. Tamulynas nustebina atsakydamas, kad, tiesą sakant, būtent veiklos pradžioje jie elgėsi teisingai. „Pirmaisiais mūsų gyvavimo etapais mūsų sukuriamas produktas buvo toks šiaip sau, tačiau ryšys su klientais buvo labai stiprus. Vėliau kažkuriuo metu mes labai susikoncentravome į savo kūrinių vystymą, visos mintys buvo apie tai, kaip sukurti juos dar geresnius, tobulesnius. Atrodo, klientui tai yra labai gerai: jis gauna gerą, išdirbtą, apgalvotą produktą, bet, kita vertus, įsijausdami į kūrybą, pamesdavome dėmesį klientams. Ateidavome, padirbdavome, atiduodavome produktą ir tarsi viso gero. Vėliau visgi iš to atsibudome, pamatėme, kaip smagu ir kaip reikalinga su klientais palaikyti nuolatinį ryšį. Regis, pačioje pradžioje buvome teisūs ir dabar į tai grįžome“, - pasakoja jis.
„Wide Wings“ kūrybos studija dėl savo veiklos specifikos – video klipų kūrimo – dirba ne sudarydama ilgalaikes sutartis su klientais, o įgyvendindama konkrečius projektus. Tačiau jei užsimezga šiltas santykis, klientai sugrįžta su vis naujomis idėjomis. Pastaruoju metu populiarėjanti tendencija – kurti klipus ne tik į išorę nukreiptai reklamai, bet ir vidinėms organizacijos reikmėms.
„Turime tokių atvejų, kai klientai pradėjo į video kūrimą žiūrėti kaip į teambuildingą (komandos stiprinimą – red. pastaba). Iš pradžių norėdavo vieno klipo kas dvejus metus, paskui – kas metus, o dabar - kiekvieną metų ketvirtį. Pamenu, kai pirmuosius kartus pamatę mus su kameromis žmonės slėpdavosi, o dabar labai laukia, ruošiasi, tai būgnais groja, tai dar ką sugalvoja“, - šypsosi G. Tamulynas.
Užduotis – prakalbinti neprakalbinamus
Darbą su klientu „Wide Wings“ paprastai pradeda nuo pačių sukurtos vadinamos projekto konstitucijos, kurioje svarbiausias punktas – išsiaiškinti, kokių tikslų norima pasiekti. „Pildydami konstituciją klientai atsako į daugybę klausimų, o mes pagal tai žiūrime, kokius sprendimus galime pasiūlyti“, - pasakoja G. Tamulynas.
O tuomet prasideda galvosūkis, kokią istoriją ir kaip papasakoti. „Dažniausiai mums reikia kelių istorijos herojų, kurie turi atitikti kelis mūsų kriterijus. Pirmiausia – žmogus turi būti savo srities profesionalas. Antra – jis turi turėti iškalbą ir savo gyvenimo filosofiją. Trečia – išvaizda, bet šiuo atveju kalbame ne apie fizinį grožį, bet apie tai, kad išvaizda atspindėtų herojų, kaip, pavyzdžiui, Čerčilis visada būdavo su pypke, ar Čarlis Čaplinas su skrybėle ir ūsiukais. Pavyzdžiui, tai gali būti kad ir valytoja, kurią visi įmonėje pažįsta, kuri labai gerai dirba savo darbą, nes tiki, kad švara būtina kiekvienam žmogui, kuris nori gerai jaustis“, - aiškina „Wide Wings“ vadovas.
Tačiau kartais nutinka taip, kad klientai paprašo pakalbinti ir atskleisti kitiems konkretų žmogų, kuris būna visiškai nenusiteikęs bendradarbiauti. Ką daryti tuomet? „Iki šiol atsimenu vieną atvejį. Vadovai papasakojo apie vieną darbuotoją, kuris, pasak jų, labai įdomus, nuoširdus, dirba daug metų ir norėdami atsidėkoti jie norėjo sukurti apie jį video klipą. Tačiau vos aš jį susitikau, jis net nežiūrėdamas man į akis pasakė, kad nieko jis nekalbės ir nuėjo. Grįžęs namo visą naktį nemiegojau galvodamas, koks čia kietas riešutėlis ir ką reikės daryti“, - juokiasi G. Tamulynas.
Užduotį įgyvendinti jiems visgi pavyko. „Nors klientas buvo sumokėjęs už valandą, supratau, kad čia reikės visos dienos. Sutarėme, kad atvažiuosime su tuo žmogumi kartu į darbą. O atvažiuodavo jis labai anksti, pusę septynių, nors darbas prasidėdavo nuo aštuonių. Paprašiau filmuojančio kolegos, kad nelįstų labai arti į regos lauką. Pradėjome šnekėtis nuo labai paprastų, žemiškų dalykų, kartu išgėrėme arbatos. Dienai įsibėgėjus pradėjome pamažu susiderinti, žmogus pradėjo atsiverti, šnekėti, dar liko porą valandų po darbo ir papasakojo labai įdomią savo gyvenimo istoriją. Taip iš „nieko nešnekėsiu“ gimė labai įdomus pasakojimas“, - džiaugiasi G. Tamulynas.
Istorijas kuria klientai
G. Tamulynas sako, kad jų pasirinktas kelias – istorijų pasakojimas – skiriasi nuo reklamų kūrimo. „Pavyzdžiui, jei kuriama ledų reklama, bus rodomas koks nors vaizdas, kaip žmonės laižo ledus, skraidoma skonių jūroje, visi laimingi ir pan. Tuo tarpu mes pasakotume, kaip žmogus nuoširdžiai kūrė savo verslą, ieškojo geriausio recepto, kokį kelią jis nuėjo – žinoma, jei taip tikrai buvo. Juk jei žmonės nori užsisakyti video apie savo įmonę, jie nori nusiųsti žinią apie save potencialiems darbuotojams ar potencialiems partneriams. O jei darbuotojas atėjęs palygins ir pamatys, kad realybė yra visai ne tokia, kokia buvo parodyta, tai bus laiko, resursų švaistymas ir didelė apgavystė. Kam to reikia, negi dėl kelių minučių šlovės?“, - svarsto jis.
Todėl ir savo istorijų scenarijų autoriais jis vadina klientus, kurie patys savo savastimi padiktuoja, kokios istorijos gali būti papasakotos. O jų užduotis – pasistengti jas perpasakoti taip, kad jos paveiktų žiūrovus. „Aš nagrinėju daug įvairių senovės pasakų, pastaruoju metu apsistojau ties lietuviškomis. Kai kurios iš jų labai žiaurios, bet per pasakas žmonėms įdiegiami tam tikri elgesio algoritmai, kaip elgtis ar nesielgti. Lygiai tas pats yra ir su šiuolaikiniu istorijų pasakojimu. Viena yra tiesiog sukurti gražų vaizdelį, kurį smagu žiūrėti, o kas kita – sugalvoti, kaip kažką žmogui įnešti. Pavyzdžiui, po to, kai pristatėme filmuką iš socialinės kampanijos „O kas, jei ne mes“, kurioje motociklininkas lanko vienišus senolius, žmonės sakydavo, pažiūrime ir patys norime kažką gyvenime daryti, kai kurie neslėpdavo net apsiverkę. Tai atrodo lyg magija, bet iš tiesų istorijos turi galią taip veikti“, - įsitikinęs G. Tamulynas.