– Kaip Jūs pats matote žurnalisto profesiją?
– Būti žurnalistu šiais laikais reiškia suvaldyti milžiniškus kiekius informacijos, įsiklausyti į žmonių mases, o tai šiais laikais, kai visuomenė yra itin susiskaldžiusi, gali būti labai sudėtinga. Tačiau bent mes, Delfi, galvojame, kad žurnalistai yra demokratijos tarnai. Žurnalistai turi išsiaiškinti, kas vyksta visuomenėje, kokių veiksmų imasi žmonės, tačiau net to negana – jie turi suprasti, kaip tie žmonės jaučiasi. Be to, tuo pačiu metu užtikrinti skirtingų požiūrių balansą. Šią užduotį dar sudėtingesne daro milžiniški dezinformacijos kiekiai, tad žurnalistas taip pat turi būti faktų tikrintojas. Mes, Delfi, sujungėme jėgas su „Facebook“, kad padėtume jiems tikrinti faktus – turime tam skirtas komandas Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Sakyčiau, profesionali žurnalistika dabar tampa duomenų žurnalistika.
– Pandemija pakeitė viską pasaulyje, pradėjome gyventi naujos realybės laikais. Ji taip pat pakeitė ir žiniasklaidą – kaip manote, ta įtaka bus trumpalaikė, ar ilgalaikė?
– Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad, nors netikėta, žurnalistams per pastaruosius metus kaip niekada daug teko susidurti su mokslu. Mūsų šaltiniai buvo mokslininkai. Buvo pristatyti skirtingi požiūriai, tikrinami faktai. Nuolat buvo bandoma kartu su visuomene aiškintis, kas yra Covid-19, kaip žmonės užsikrečia – žinoma, ši tema užėmė svarbiausią poziciją žiniose, taip pat ir komentaruose, kas jau yra kita istorija. Mūsų komentarų dalis jau anksčiau, ypač Estijoje, buvo atakuojama dešiniojo sparno ideologijos atstovų, kurie skleidė neteisingus faktus, labai abejotinas teorijas apie Europos Sąjungos buvimą imperija ir pan., bet dabar mes susidūrėme su nuolatinėmis skiepų priešininkų atakomis. Galima sakyti, kad žurnalistams teko kovoti su organizuotomis antivakserių kampanijomis: taip yra ne tik Baltijos šalyse, bet ir JAV, iš esmės – visur.
Reaguodami į tai, nusprendė imtis pokyčių mūsų komentarų dalyje – šią savaitę šią žinią jau pranešėme Lietuvoje. Ieškosime būdų, kaip komentaruose išlaikyti balansą, nes mes norime informuoti, bet taip pat reikia atlikti faktų tikrinimo darbą. Per šiuos pandemijos metus tikrai radome daugiau galimybių, kaip tai daryti.
– Paminėjote organizuotas atakas prieš vakcinas. Galėtumėte daugiau apie tai papasakoti?
– Taip, atsirado žmonių grupės, kurie teigė, kad koronavirusas neegzistuoja: Estijoje buvo net panašiai kalbančių politikų, JAV taip kalbėjo Donaldas Trumpas. Buvo daugybė skirtingų sąmokslo teorijų, apie neva labai paprastus koronaviruso gydymo būdus, kad neva gydytojai ir mokslininkai be reikalo kelia paniką, kad kaukės yra nereikalingos ir pan. Žinoma, kiekvienas turi teisę turėti nuomonę, tačiau mes pastebėjome, kad kai kurios žmonių grupės skelbia savo pačių „faktus“, kurie yra labai nutolę nuo realybės. Tas pats tinka ir kalbant apie politikus. Mes matėme, kad kai Nyderlandai paskelbė išvadas apie tai, kas atsitiko su Malaizijos lėktuvu, kuris buvo numuštas Rytų Ukrainos teritorijoje 2014 metais, kai kurie žmonės vis tiek nesiliovė skelbti abejotinų faktų, esą ukrainiečiai tai padarė, ar kad lėktuve buvo bomba ir pan. Tokios atakos yra labai intensyvios ir labai profesionalios. Atrodo, kad jas skleidžiantys išmano, kaip veikia žiniasklaida, ir bando iškreipti viešą diskusiją – tada mes, žinoma, turime imtis priemonių.
Taip pat manau, kad žurnalisto darbas yra pranešti, kas vyksta visuomenėje, ką ji galvoja, kaip žmonės jaučiasi. Mes galime pasimokyti iš 2016 metų, kai ne vadinamieji aukštos kokybės leidiniai, kaip „The New York Times“, „Allgemeine Zeitung“, „Der Spiegel“, taip pat leidiniai Baltijos šalyse tiesiog nematė, kad bus išrinktas Donaldas Trumpas ir kad įvyks Brexit. Net priešingai, – kai kurie iš tų leidinių buvo visiškai tikri, kad britų tautai nereikia Brexit, kad jie to nenori – kažkokiu būdu jie buvo suklaidinti. Paskui mes pamatėme karčią tiesą. Taigi, matyt, jie gyveno savo pačių ideologijos burbule. Tad kiekvieną kartą kažką pranešdamas, turėtum būti labai smalsus, ir, kaip sakoma, nusileisti „ant žemės“.
Be abejo, tai nelengva, kai informacijos yra tiek daug. Pavyzdžiui, Delfi kasdien paskelbia apie 450 medžiagų – video, tekstų, nuotraukų. Tikrai reikia tam tikro filosofinio požiūrio, kad sugebėtum aptikti, ko trūksta bendrame vaizde. Bet reikia kaskart sau priminti, kad negali laikytis įsikibęs savo paties ideologijos.
Koronaviruso laikais taip pat išryškėjo tai, kad kartais gali būti keli skirtingai požiūriai, ir jie bus savaip teisingi. Taip pat svarbu suprasti, kad realybė gali kisti – visi stebėjome, ką kalba Švedijos mokslininkai apie koronaviruso suvaldymą ir kaip keičiasi jų požiūris. Arba, nutolstant nuo koronaviruso temos, Donaldas Trumpas buvo laikomas Vladimiro Putino draugu, kritikuojamas už ryšius su Kremliumi, bet jis sugebėjo labai stipriomis priemonėmis sustabdyti Nord Stream statymą. Iš Joe Biden buvo tikimasi šiurkštaus elgesio su Rusija, bandymo ją labiau sukontroliuoti, tačiau jis iš naujo atidarė kelius Nord Stream statymui. Taigi, du skirtingi požiūriai, kurie turi teisę gyvuoti ir abu gali būti savaip teisingi.
– Faktų tikrinimas šiais laikais yra labai jautri tema. Sutiktumėt, kad kiekvienas žurnalistas per pandemiją iš dalies tapo mokslo žurnalistu? Juk net tie, kurie anksčiau nedirbo su mokslo temomis, turėjo perprasti, kaip priimami moksliniai darbai, kaip jie skaitomi, kaip reikia suprasti, kas ten parašyta.
– Taip, dabar visi bando daryti tą redakcinį darbą. Bet kad suprastum, ką sako šiuolaikinis mokslas, turi kalbinti mokslininkus, ypatingai virusologus ir epidemiologus, o kai kurie iš jų tapo tikrai įžymiais, turbūt kiekviena šalis dabar turi savo žinomiausius šios srities ekspertus. Taigi, taip, žinome, kad reikia klausytis mokslininkų, jų argumentų, išklausyti abiejų pusių, kurios, kaip sakiau, abi gali turėti šiek tiek tiesos ir ginčytis – juk tokiu būdu mokslas yra plėtojamas.
– Bet turbūt tai gera tendencija, kad mokslininkai tampa lyg roko žvaigždėmis? Tai geras poslinkis visuomenėje?
– Taip, bet tai buvo ir anksčiau, prieš koronavirusą, pavyzdžiui, jie buvo svarbūs diskutuojant klimato tema. Estijoje mes turime daug diskusijų apie tai,ar turėtume deginti naftos skalūnus, ar tai gerai ekologijai, gal turėtume pereiti prie vėjo malūnų. Taip pat Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje žmonės diskutuoja, ypač ekologai, ar „Rail Baltica“ yra gerai, ar blogai, ar nepadaugės šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Kai kurie žmonės Estijoje net sako, kad „Rail Baltica“ Estiją dalina į dvi dalis, bet, kai pagalvoji, kiekvienas kelias dalina Estiją ar Lietuvą į dvi dalis, taigi, tu matai tuos argumentus, kurie kartais kelia šypseną, bet klausimas išlieka.
Taip pat Baltijos šalyse buvo diskusijos apie miškus, ar mes turėtume plėsti jų pramonę, ar negalime to daryti. Estijoje mes susidūrėme su tuo, kad dėl labai populistinio judėjimo mūsų antrame pagal dydį mieste Tartu nebuvo galima pastatyti celiuliozės fabriko, kai tuo pačiu metu suomiai turi 51 tokį fabriką, ir tarptautinėje rinkoje iš to daug uždirba. Taigi, kartais mes turime žiūrėti į tai, ką sako ekologai, ar jų požiūris neartėja prie ekstremalumo, ir į tai, ką sako pramonė, ar jie yra pernelyg godūs, ar kai kurie iš jų visgi turi širdį (šypsosi).
– Turime klausimą iš auditorijos, dėl situacijos Baltarusijoje. Ar tarptautinės bendruomenės spaudimas pakankamas, kad padėtume išlaisvinti įkalintus žurnalistus?
– Manau, tai būtų atvejis, kai tarptautinis spaudimas galėtų atnešti pokyčius dėl kalinių ar sprendžiant kitus interesus. Būtų drąsu, jei Vokietija, Nyderlandai areštuotų tam tikrų Baltarusijos oligarchų nuosavybę, ir galbūt tai padėtų ką nors pasiekti. Bet tuo pačiu metu mes privalome pripažinti, kad kai kurie opozicijos lyderiai šalyse kaip Rusija ir Ukraina elgėsi gana neapgalvotai kviesdami savo sekėjus eiti protestuoti, bet neturėdami didesnio, labiau sofistikuoto plano. Taigi, žmonės buvo sumušti, jų gyvenimai buvo sužlugdyti, jie buvo areštuoti, bet nebuvo plano, ką daryti toliau.
Aš interviu kalbėjausi su įžymiu Baltarusijos disidentu, laisvu mąstytoju, gyvenančiu Londone – jis bus paskelbtas Delfi. Iš opozicijos turi būti daugiau labiau sisteminių veiksmų. Pavyzdžiui, IT žmonės, kompanijos, sistemų administratoriai, kurie paprastai labai stiprūs atsirenkant faktus, dažnai tai yra jaunosios kartos atstovai, jie galėtų imtis kažkokių koordinuotų žingsnių dėl demokratijos, pavyzdžiui, kurį laiką nustoti teikti paslaugas vyriausybės institucijoms ir taip šiek tiek sumažinti jų propagandą, kas nutiko su Donaldu Trumpu, kai feisbukas ėmėsi tai spręsti.
– Aptarėme kelis skirtingus žurnalistų požiūrius. Ar visuomenės pasitikėjimas žurnalistais didėja – kokios pagrindinės jūsų išvados iš pandemijos?
– Mano pagrindinis pastebėjimas, kad žmonės pradėjo atsargiau žiūrėti į socialinius tinklus, į tai, kuo juos maitina „Facebook“ ar „Google“. Juk socialiniai tinklai nuolat skleidė melagingas naujienas, netiesą, taigi, žmonės ieško žiniasklaidoje informacijos, kuria galėtų pasitikėti. Ir tai atnešė labai rimtą pokytį vartojant medijas. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau turime 11 tūkst. Delfi plius prenumeratorių, o tai irgi tarnauja demokratijai, stiprina faktų tikrinimą. Ir ši tendencija yra auganti. Estijoje turime arti 60 tūkst. mokamo turinio prenumeratorių, o jei žmonės iš tiesų mokėdami parodo, kad jie yra suinteresuoti geru, kokybišku turiniu, tada galime trauktis nuo tos paspaudimais paremtos žurnalistikos, nuo tos dėmesio pramonės. Kai žiniasklaida turi pakankamai prenumeratorių, atsiranda galimybės siūlyti gilesnes žinias, nei tik pranešti naujienas.Taigi, skaitmeninės prenumeratos yra didelis proveržis.