HHL. Daug tarptautinių komunikacijos kompanijų, tarp kurių ir „Havas“, turi europietiškas šaknis: gal jos galėtų susivienyti ir kartu komunikuoti Europos idėją? Taip, galbūt, kartu mes galėtume būti stipresniais.
YB. Žvelgiant į Europos Sąjungos istoriją, puiku, kad Europos šalys susijungė ir pasiūlė tokios struktūros alternatyvą, tačiau problema ta, kad šiuo metu Europos žmonės mato tik neigiamus aspektus: jie nemato, kad tai gali būti šaunu ir juos įkvėpti. Manau, komunikacija padėtų judėti į priekį ir susigrąžinti teigiamus Europos Sąjungos aspektus. Gegužę Europoje vyks rinkimai. Nesu tikras, kad rezultatai bus džiuginantys visai Europos Sąjungai, kita vertus, sakyčiau, labai svarbu, kad mes, žiniasklaida, susitelktume, kad vyktų komunikacija, kad rastume būdą paaiškinti žmonėms, ką esame nuveikę Europos Sąjungoje ir kodėl taip geriau Europos Sąjungai.
HHL. Ar tikite, kad taip ir bus – kad konkurentai suvienys pastangas?
YB. Manau, taip. Prieš trejus metus konkurentai sutelkė pastangas ieškodami būdų, kaip pristabdyti klimato kaitą, nes šios problemos nebegalima ignoruoti. Žinojome, kad jei neakcentuosime skirtumų ir imsime dirbti kartu su WPP (Britanijos reklamos ir viešųjų ryšių agentūra), „Publicitas“, „Omnicom“ ir „Interpublic“, galime pasiekti gerų rezultatų, taigi, pasirašėme susitarimą su tuometiniu JTO generaliniu sekretoriumi Ban Ki Moonu. Kiekviena grupė iki šiol dirba su tam tikrais klimato kaitos aspektais. Manyčiau, kartais į naudą negalvoti apie konkurenciją ir susivienyti vardan bendro labo.
HHL: Kas Jus atvedė į Estiją? Pastebėjau, kad Jūsų kompanija įsigijo nedidelių įmonių. Ne tiek daug, kiek konkurentai WPP, kurie per kelerius metus įsigijo apie 100 įmonių. Bet ir jūs plečiatės, įsigyjate naujų kompanijų, naujų teritorijų. Anksčiau Kinijoje, Australijoje, dabar – Lenkijoje, Suomijoje ir Baltijos valstybėse. Kokių planų turite?
YB. „Havas“ vadovu tapau 2013 m. Šią vasarą bus šešeri metai nuo vadovavimo pradžios. Aš siekiau sukurti struktūrą, kurioje galėtų sėkmingai veikti jau turimi viduje geriausi darbuotojai, ir tuo pačiu metu augtume prisijungdami naujus žmones iš išorės. Taigi, per pastaruosius penkerius metus įsigijome apie 40 įmonių, ir mūsų pirmas tikslas buvo naujos žinios, todėl daug investavome į dirbtinio intelekto, duomenų, klientų aptarnavimo sritis.
HHL. Taip pat ir į neuromokslą?
YB. Šiek tiek ir į neuromokslą. Tai labai įdomu, tačiau dar laukia investicijos į naujas teritorijas, tad įsigijome agentūrų Azijoje, Afrikoje ir Centrinėje Amerikoje, dabar stengiamės galutinai įsitvirtinti Europoje, nes kai kuriuose regionuose veikiame per partnerius. Pavyzdžiui, dirbome su „Havas Baltics“ – neturime šios kompanijos akcijų, bet jie rūpinosi visais klientais. Manome, kad būti atsakingiems už visą tinklą naudingiau klientų atžvilgiu, nes mes, kaip pasaulinė grupė, turime prieigą prie unikalių priemonių, unikalių mokymosi patirčių ir galime padėti mažoms mūsų grupei priklausančioms įmonėms greičiau plėstis ir tapti stipresnėms. Taigi, mes įsigyjame įmonių, nes galime padėti joms greičiau plėstis, įgyti daugiau žinių ir geresnių priemonių.
HHL. Gal pakomentuotumėte tai, ką kartą pavadinote Valentino dienos susiliejimu tarp jūsų šeimos medijų kompanijos ir „Havas“? Ar didele kompanija tapote?
YB. „Havas“ yra 3,5 mlrd. eurų kompanija, kurioje dirba 20 000 darbuotojų. Tai – viena didžiausių reklamos srities kompanijų visame pasaulyje. „Vivendi“ – viena iš pramogų pasaulio lyderių, „Universal Music“ – didžiausia pasaulyje muzikos kompanija, „Group Canal Plus“ – viena iš didžiausių pasaulyje privačių televizijų, taip pat platinanti filmus, žaidimus ir pan. Šios kompanijos turi bendrą akcininką – „Bollore Group“, mano šeimos grupę. Kartu su „Vivendi Group“ prezidentu Arnaud de Puyfontaine mes turime daug bendrų dalykų – abu dirbame klientų labui, stengiamės suprasti klientų poreikių tendencijas. Sakiau jam, kad „Havas“ reikia didesnės prieigos prie didesnio turinio, o jums reikia didesnės prieigos prie geresnės strategijos, tad kodėl nepasistengus veikti išvien, užuot kovojus, kai vienoje pusėje – komunikacijos lyderis, kitoje – turinio ir medijų lyderis. Verčiau tapkime komunikacijos, medijų ir pramogų pasaulio lyderiais. Taip ir padarėme 2017 m. – tais metais įvyko susiliejimas, tad dabar esame geriausi pasaulyje, turime daugiausia talentų, esame 27 mlrd. eurų kapitalo kompanija.
HHL. Ar neturite nesklandumų su valstybės reguliuotojais?
YB. Tikrai ne. Apskritai neturime problemų su reguliuotojais.
HHL. Įdomu. Manyčiau, kompanijai su europietiškomis šaknimis apjungti pajėgas – vienintelis būdas konkuruoti su didžiulėmis kompanijomis iš Amerikos ir iš Kinijos.
YB.Taip, tai yra esminis klausimas – kaip konkuruoti, kai rinkoje veikia dvi super valstybės. Kaip minėjau interviu pradžioje, tikiu, kad Europa yra tas vienintelis atsakymas. Jei kiekviena šalis veiks atskirai, būsime per maži ir neturėsime įtakos. Dabar mes turime tvirtas pozicijas Europoje, taip pat – Amerikoje, daromės svarbūs ir Kinijoje, neatsisakydami europietiškų šaknų. Manau, tai gera pozicija ir, kaip jūs sakėte, vienintelis būdas eiti į priekį.
HHL. Teko girdėti legendą, kad vienas iš jūsų prosenelių 19-ame amžiuje kažką nukopijavo iš Kinijos.
YB. Tai ne legenda, o reali istorija. Mano proprosenelis buvo žvejas ir gyveno vakarinėje Prancūzijos dalyje, Bretanėje. Būdamas 28-erių metų išvyko į Kiniją, kur pamatė, kaip gaminamas plonas popierius – tada tai buvo didelė naujovė. Tos technologijos jis galbūt išmoko, gal ją pavogė. Šiaip ar taip, grįžęs į Prancūziją įkūrė popieriaus fabriką, kuris labai sėkmingai veikė du šimtus metų. Mes kaltiname kinus, kad jie kopijuoja tai, ką darome Europoje ir Amerikoje, bet su mano kompanija nutiko atvirkščiai. Taip, istorija kartojasi, kita vertus, didžiuojuosi savo proproseneliu ir tuo, ką jis sukūrė.
HHL. Papasakokite apie Kiniją. Šiuo metu aktyviai bendradarbiaujate su „Tencent“ kompanija. O ką Kinijoje veikia „Havas“? Gal propaguojate Kinijoje europietiškus prekės ženklus, pavyzdžiui, automobilius, o galbūt atvirkščiai?
YB. Iš pradžių populiarinome europietiškus prekės ženklus Kinijos kultūroje, svarstėme, kaip reklamuotis didelėje rinkoje. Kai pradėjome, Kinijoje gyveno 800 mln. žmonių, o šiuo metu gyvena 1,4 mlrd. Kinija tapo labai stipria valstybe, manyčiau, šiuo metu tai yra antra didžiausia šalis pasaulyje, o 2030 m. gali tapti didžiausia. Atsiranda daug kinų prekės ženklų, jie darosi stiprūs, taigi ėmėme reklamuoti kinų prekės ženklus, kaip ir kitų šalių.
HHL. Kuriuos?
YB. Kinijos „Telecom“ ir daugelį kitų kinų prekės ženklų. Be to, pastaruosius pusantrų metų dirbame su prezidento Xi Jinpingo „Vieno diržo, vieno kelio“ (angl. The One Belt, One Road) iniciatyva (ši iniciatyva, kuria siekiama plėtoti uostų, kelių ir geležinkelių infrastruktūrą, vadinama didžiausiu pasaulyje ekonominiu projektu, red. pastaba).
HHL. Dirbate ir su šia iniciatyva? Ją reklamuojate?
YB. Taip.
HHL. Turbūt Kinijos projektas „Vienas diržas ir vienas kelias“ yra didžiausias galimas kliento užsakymas pasaulyje?
YB. Kai paskutinį kartą lankydamasis Kinijoje susitikau su komunikacijų ministru, mes kalbėjome apie Kinijos žmonių respublikos Komunistų partiją. Žinote, kiek žmonių jiems dirba, kiek jie turi darbuotojų? 80 milijonų. Tai yra kaip didelė šalis, didesnė už Prancūziją. Jie trokšta užkariauti pasaulį, plėstis už Kinijos ribų, o mes stengiamės padėti kinų prekės ženklams išsiplėsti į užsienį.
HHL. Kalbant apie technologijas, kuo skiriasi Kinijos socialinis tinklalapis „WeChat“ nuo kitų tinklalapių?
YB. Taiklus klausimas. Feisbukas atsirado 2005 m. koledže, 2006 m. išėjo už koledžo ribų, o „WeChat“ prasidėjo 2011 m. – po penkerių metų. „WeChat“ ėmė suprasti, kas veiksminga, kas ne. Kadangi feisbukas Kinijoje uždraustas, jie pamatė, kas veiksminga ir sukūrė naują dalyką. Aš daug naudojuosi „WeChat“ – bendrauju su kolegomis, klientais ir draugais Kinijoje. Šiame tinklalapyje visko kur kas daugiau nei feisbuke: čia yra prieiga prie nuotraukų, mikrotinklaraščių, galima užsisakyti taksi, žaisti vaizdo žaidimus.
HHL. Gal yra ir bankininkystė?
YB. Taip, ir bankininkystė. Galima klausytis muzikos, taip pat ir europietiškos. Tai yra absoliučiai visas paslaugas teikianti programa, o feisbukas tėra socialinis tinklalapis. Tai įdomi patirtis.
PK. O kuo skiriasi reklamavimas joje? Ar yra panašumų?
YB. Duomenų klausimu Kinijoje galbūt daugiau laisvės nei Vakarų pasaulyje: pas mus sudėtingesnė situacija dėl duomenų privatumo. Dabar nuomonė apie žmonių duomenų naudojimą keičiasi, ypač po „Cambridge Analytica“ istorijos. Sakyčiau, pastebiu tendenciją, kad Vakarų pasaulyje nusigręžiama nuo žmonių duomenų naudojimo, o Kinijoje šito nėra.
PK. Ar taip bus ir Kinijoje, o gal kinams ši tema nerūpi?
YB. Manau, kinų kultūra stipriai skiriasi nuo Europos ar JAV. Europa su Amerika gana panašios, čia atsargiai žiūrima į tai, kaip žmonės naudoja duomenis. Kinijoje labiau linkstama dalintis duomenimis su vyriausybe, manyčiau tai – kultūrinis dalykas. Nemanau, kad Kiniją ištiktų tokia krizė, kokia mus ištiko pernai.
HHL. Bet ar galimybė surinkti ir apdoroti daugiau duomenų nesuteikia autokratinėms vyriausybėms, kaip, pavyzdžiui, Kinijos ir Rusijos, daugiau galios? Juk dabar tie, kas turi daugiau duomenų, gali greičiau vystytis?
YB. „Google“ turi visus jūsų duomenis, feisbukas irgi turi visus jūsų duomenis, jie žino, kur esate. Jei parsisiuntėte programėles „Waze“ arba „Google maps“, vadinasi, sutinkate, kad jūsų buvimo vieta visada būtų žinoma realiu laiku, net jei nesate atsidarę programėlės. Dabar žinoma, kur mes visi trys esame, kur buvome ir kur būsime, nes jie stebi mūsų darbotvarkes.
HHL. Kinijoje veikia sistema, pagal kurią vertinama, kiek geras kinas esate. Jūs dirbate su Kinijos technologijų milžinėmis „Baidu“ ir „Tencents“. Ar tai reiškia, kad ir Jūs esate vertinamas?
YB. Teisybė – jie gali naudoti daug duomenų, bet šiuolaikiniame pasaulyje šiaip ar taip labai sunku kažką nuslėpti.
KP. Būtent todėl manau, kad duomenys vis tiek bus naudojami, net duomenų apsaugos amžiuje. Taip, yra privatumo taisyklės, bet negi manote, kad duomenų apsaugos taisyklės pakeitė tai, kaip reklama užsakoma ir rodoma programatiniu būdu?
YB. Man patinka duomenų apsaugos idėja: tai – puiki iniciatyva, nes galima matyti, kaip tai veikia, kai atidarote kokį nors tinklalapį ir turite perskaityti sąlygas bei paspausti sutikimą rodantį mygtuką.
HHL. Kartą BBC padarė eksperimentą – perkėlė mygtuką „sutinku“ į kitą vietą ir parašė „Ar galime nužudyti jūsų jauniausią sūnų“. Visi spaudė „sutinku“.
KP. Bet duomenų rinkimas per daug nepasikeitė. Duomenys apie vartotojus renkami, profiliuojami, vyksta duomenų analizavimas ir panašiai. Taigi, nematau didelio skirtumo nuo programuojamųjų reklamų.
YB. Kalbant apie programuojamąsias reklamas, niekas nepasikeitė, bent jau mūsų reklamos grupei. Galbūt kažkas pasikeitė kai kuriems rinkos dalyviams, tiems, kurie profiliuoja, ar pardavinėja informaciją, renka slapukus, bet didesnėms platformoms, klientams, reklamos milžinėms kaip mes, niekas nepasikeitė.
Man atrodo, žmonėms nerūpi, kad „Google“ ar „Facebook“ renka apie juos duomenis, jeigu jie teikia paslaugas. Pavyzdžiui, „Waze“, stebintis automobilių eismą, darosi labai populiarus. Žmonėms nerūpi, kad „Waze“ stebi jūsų išmanųjį telefoną ir fiksuoja, kokiu greičiu važiuojate, nes jie suteikia informacijos apie eismą, kokiu keliu geriausia važiuoti, kad greičiausiai pasiektumėte kelionės tikslą. Taigi klausimas, ar sutinkate, kad elektroninio pašto paslaugų teikėjas stebi jūsų veiklą ir siunčia reklamas, nes parašėte žmonai elektroninį laišką, prašydamas užsakyti šiam vakarui sušių, o vėliau sulaukėte reklamos apie sušių restoraną Taline ar kur kitur pasaulyje. Reikėtų nubrėžti ribą, bet aš tikiu savireguliacija, nes jei vartotojai leidžia naudoti duomenis, jiems reikia turėti pasirinkimą. Kalbant apie duomenų apsaugos reguliavimą, galbūt kita jo versija bus patogesnė naudoti nei šiandieninė.
HHL. Savaime suprantama, šiais laikais medijų ir komunikacijų kompanijos yra dideli kompiuterizuoti centrai, kurie stebi, kur žmonės kreipia dėmesį. Jūs sukūrėte išmaniems telefonams pritaikytą turinio transliavimo sistemą, kurioje atsižvelgėte ir į tai, kad žmonės išmaniuosiuose telefonuose išjungia reklamų garsus, taigi reikia sugalvoti, kaip kitaip patraukti dėmesį. Galite papasakoti daugiau?
YB. Jūsų gyvenimą kontroliuoja išmanusis telefonas. Sukūrėme „Canal Plus“. Jei domitės sportu, galite žiūrėti tiesiogines rungtynes. Transliuojame tenisą, futbolą, golfą, galime ekraną padalinti į dalis ir rodyti kelias transliacijas. Taip galima žiūrėti bet kokį turinį iš Europos, nebus jokio tarptinklinio ryšio ar duomenų transliavimo mokesčio, užtenka prisijungti prie savo televizoriaus.
HHL. Jūs – tarptautinė kompanija su europietiškomis šaknimis, bet kuo galite konkuruoti su tokia platforma kaip „Netflix“?
YB. Mūsų atsakymas – turinio ir platinimo derinimas. Anksčiau sakydavome, kad turinys – karalius, o platinimas – karalienė. Manau, dabar platinimas yra ne mažiau svarbus už turinį. Taigi, karaliai ne mažiau svarbūs už karalienes, tai į naudą lyčių lygybei, bet ne apie tai kalbame. Atsakymas „Netflix“ – kuo geresnis platinimas, tiesioginis transliavimas, geriausias turinys.
HHL. Ar filmai taps trumpesni, kaip prognozuoja Jeffrey Katzenbergas (JAV verslininkas ir filmų prodiuserius – red. pastaba)?
YB. Apie tai daug kalbama. Nemanau, kad turinio ilgis lems, ar žmonės norės jį žiūrėti, ar ne. Būtų tas pats, jei pasakyčiau, kad leisiu trumpesnes knygas, nes žmonės jas skaitys, važiuodami metro. Manau, žmonės mieliau žiūrės 10 minučių „Sostų karų“ serijos nei rinksis turinį, kuris trunka tik 10 minučių. Nemanau, kad reikia kurti turinį, galvojant vien apie jo ilgį. Kartais turinys yra 45, 50 minučių ilgio, o žmonės žiūri 2, 3, 4, 5 kartus iš eilės, kartais naktimis.
HHL. Kinai nori ir gali kopijuoti naujus dalykus. Kada jie ims kurti holivudiškus serialus, kopijuoti šį produktą?
YB. Jie jau pradėjo investuoti į Holivudą. Matome daug kinų aktorių, vaidinančių amerikietiškuose filmuose. Kai kurie amerikiečių filmai puikiai žiūrimi Kinijoje: „Neįmanoma misija“ ten buvo labai populiari. Tuo pat metu kinai kuria daug savo filmų. Jie puikiai vaidina, demonstruoja kovos menus. Ir nors šiuo metu jie nepajėgia eksportuoti savo turinio į Europą, dabar yra tik pradžia. Bet Amerikos įtaka visur didelė. 40 proc. Europoje žiūrimų filmų yra amerikietiški.
PK. Kaip Kinijos ir JAV santykiai paveiks kultūrinį susiliejimą?
YB. Savaime suprantama, tai kuria įtampą. Praeityje Kinijoje amerikietiškasis turinys buvo stipriai reguliuojamas. Taigi, „Google“ ir feisbukas buvo uždrausti. Nebuvo įmanoma prisijungti, jei nepasikeiti VPN. Ribojo ir filmų skaičių, man atrodo, per metus leisdavo pažiūrėti 4 amerikietiškus filmus. Donaldas Trumpas Amerikoje irgi siekia reguliuoti tai, kas iš Kinijos ateina į JAV. Visa tai nauja. Praėjo vos dveji metai, bet jau pastebime įtampą. Manau, Europai tai į naudą, nes kinams reikia rasti naujų būdų bendradarbiauti su Europa. O kadangi Europa buvo kiek neutralesnė, manau, Europai tai – puiki proga pasiderėti su Kinija. Juk galime eksportuoti į Kiniją daugiau turinio. Tai tiesiog idėja.
HHL. Prakalbome apie turinio ribas. Kiek žinau, Europai tiekiate 60 proc. europietiško turinio? O kas laukia po „Brexit“? Jei Anglija mus palieka, kaip gausite 60 proc. europietiško turinio? Kokie Jūsų planai?
YB. Jungtinei Karalystei tiekiame daug turinio, tai – dalis 60 proc. turinio kvotos. Sausį buvau susitikęs su Prancūzijos kultūros ministru, vakarieniavome. Jis nežinojo atsakymo į šį klausimą. Tačiau nesvarbu, net jei Jungtinė Karalystė po „Brexit“ pasitrauks iš ES, ji vis tiek bus Europos dalis.
HLL. Norėčiau užduoti su politika susijusį klausimą. „Geltonųjų liemenių“ judėjimas. Be abejo, tai – žiniasklaidos fenomenas. Ar tai, kas rodoma žinių laidose – kaip plėšiamos ir deginamos parduotuvės – yra realybė, ar ne?
YB. „Geltonųjų liemenių judėjimas“ man puikiai žinomas. Nuo lapkričio, kai prasidėjo judėjimas, jo nariai sukėlė daug rūpesčių Prancūzijoje. Tai, ką matote per televiziją, nėra realybė, tai – miestą griaunantys žmonės. Galbūt penktadalis „geltonųjų liemenių“, apie 2 000 žmonių griauna Paryžių, o protestuoja 100, galbūt 200. Tai visai nedidelė proporcija. Bėda ta, kad televizija rodo tik deginamas parduotuves, nes žmonės nori tai matyti. Atlikome bandymą – parodėme pasyvų protestą, reitingai sumažėjo. Visi žiūrėjo kitus naujienų kanalus, kurie rodė, kaip žmonės trempia Eliziejaus laukus. Šiuo konkrečiu atveju reportažai neatspindėjo tikrosios judėjimo perspektyvos, nors aš suprantu, kad žiniasklaida turi dirbti savo darbą ir rodyti tai, kas vyksta Paryžiuje.
Gyvendamas Paryžiuje, baiminausi dėl savo ir vienos savo dukters saugumo, taigi suprantu žiniasklaidą, bet tikrasis „Geltonųjų liemenių“ judėjimas yra kur kas daugiau nei padegimai ar plėšimai. Žmonės nemato globalizacijos privalumų, jie tik nori mokėti mažiau mokesčių ir turėti daugiau pinigų, kad galėtų susimokėti už pagrindinius dalykus, už mokslą.
HHL. Koks yra tikrasis konfliktas, dėl kurio kilo „Geltonųjų liemenių“ judėjimas ir judėjimai kitur? Ar jis atsirado dėl prarajos tarp elito ir eilinių darbininkų?
YB. Manau, judėjimas įvairialypis. Nenoriu pernelyg supaprastinti, bet Jūs teisus dėl elito. Manyčiau, kiekvienoje visuomenėje reikalingas elitas, net komunistų laikais jis buvo. Žinote tai geriau už mane. Taigi, kiekvienoje visuomenėje yra elitas, tik štai toks klausimas: jei norite, kad žmonės gerbtų elitą, o sumanus, darbštus darbininkas irgi galėtų patekti į elitą, labai svarbu, kad socialiniai laiptai ar, kaip sakome Prancūzijoje, socialinis liftas veiktų. O Prancūzijoje susiduriame su štai tokia problema – geriausiose mokyklose darbininkų vaikų mokosi kur kas mažiau nei prieš 50 metų. Manau, labai svarbu integruoti šviesiausius jaunosios kartos protus į būsimą Prancūzijos elitą. Jei tai padarysime, tai suteiks žmonėms viltiems, kad jų vaikų laukia puiki ateitis ir kad šalis vėl susivienys. Taigi, manau, tai tikrai daugialypė problema.
HHL. Bet sklando gandai, kad kažkur Paryžiaus priemiestyje sustojote su automobiliu, kalbėjotės su „Geltonųjų liemenių“ atstovais ir pažvelgėte iš kitokios perspektyvos į žmones, kuriems rytais reikia eiti į darbą, ir į tuos, kurie nusprendžia nedirbti ir gyventi iš socialinių pašalpų.
YB. Teisybė – pabendravau su daugeliu „Geltonųjų liemenių“ atstovų. Mes diskutavome, jie buvo tikrai malonūs, nusiteikę diskutuoti. Jie nieko nepadegė. Jie atsiprašė, kad užblokavo kelią, trukdo pravažiuoti. Dalis sakė, kad socialinė sritis Prancūzijoje neteisinga, jie uždirba 2 000 eurų per mėnesį, bet turi pirkti degalų, maisto... Jie sako, kad jei nedirbtų, gautų socialinę išmoką, galbūt tai sudarytų 75 proc. jų atlyginimo, tačiau nereikėtų mokėti už degalus ir už maistą. Kiti sako – galėčiau dirbti su kaimynu juodojoje rinkoje ir uždirbčiau lygiai tiek, pat, o kartais net daugiau, tai neteisinga. Taigi, sistema turėtų labiau paisyti darbininkų, kurie nusipelno galimybės užsidirbti.
KP. Jei sutinkate, norėčiau dar grįžti prie reklamos. Koks Jūsų indėlis į „Better Ads Standards“ („Geresnių reklamų standartus“)?
YB. Taip, atsiprašau už išsireiškimą, bet vartotojus internete „užknisa“ visos tos iššokančios reklamos, kur reikia paspausti kryžiuką, kad jos užsidarytų, o po to tenka grįžti. Mes, „Havas“ stengiamės parduoti klientams kokybiškas reklamas, o ne tokias, kurios trukdo vartotojams. Tai nėra produktyvu: turime ieškoti kūrybingesnių būdų, planuoti mediją, reklamos turi sklandžiau integruotis į turinį, kaip yra laikraščiuose, televizijoje. Dėl šios problemos daugelis žmonių ėmė naudoti reklamas blokuojančias programas. Reikia toliau dėti pastangas.
HHL. Pakalbėkime apie „Universal Music“ grupę. Kendrickas Lamaras gavo Pulitzerio premiją. Žinau, kad viena iš Jūsų buvusių žvaigždžių yra buvęs Estijos prezidentas Toomasas Hendrikas Ilvesas, kurį prodiusavote ir kuriam rengėte reklamos kampaniją. Ar galima teigti, kad įvyko skaitmeninė transformacija ir muzikantams nebereikia prašyti, jie gauna padorų atlygį, ir kad atsirado naujas modelis?
YB. Na, muzikos industrija išgyveno 17-os metų nuosmukį – nuo 1999 iki 2006 m. Padėtis ėmė gerėti, kai susiliejo transliuojančios platformos – „Spotify“, „Apple music“. Tada visi kūrėjai, rašytojai, prodiuseriai ir kiti vėl ėmė uždirbti pinigus, kuriuos buvo praradę. Taigi tai puiku, nes patogu vartotojams, skatina ekosistemos augimą ir galiausiai visi laimi, mažėja piratavimo. Tai fantastiškas judėjimas muzikos industrijai. Labai džiaugiamės kurdami rinkodarą šiuo augimo laikotarpiu: ne pirmą kartą įsitikinome, kad neprašovėme remdami „Universal Music“ žlugimo laikotarpiu.
HHL. Tai – šeimos kompanijos privalumas.
YB. Taip, galima daryti ilgalaikes investicijas, susitelkti į ilgalaikius rezultatus, galvojant apie ateinančią kartą.
HHL. Ar jūs gerai žinomi Prancūzijoje? „Forbes“ įvertino Jūsų turtą 4 mlrd. eurų. Nejau paprasčiausiai išlipote iš automobilio ir pasikalbėjote su „Geltonųjų liemenių“ atstovais?
YB. Mes turime ne grynųjų pinigų, o kompaniją. Ji pelninga, bet neparduodama. Tėvas perdavė ją mano broliui, o aš perduosiu savo dukterims.
HHL. Turite keturias dukteris?
YB. Taip, keturias. O kalbant apie pinigus, tai ne tikri, o virtualūs pinigai. Juk žinote, ką sakiau apie „Geltonųjų liemenių judėjimą“. Visi stebėjosi. Jie nenori, kad turtingi žmonės turėtų mažiau pinigų, jie nori patys turėti daugiau pinigų, tai – kas kita. Manau, labai svarbu skatinti šeimyninį kapitalizmą. Kai dirbama šeimos grupėje, kai esi jos darbuotojas, su tavim elgiamasi geriau nei finansų įmonėje. Kompanijos tiesiog spaudžiamos mažinti darbuotojų skaičių, mažinti išlaidas, kad būtų didesnis pelnas. Šeimos kompanijoje nėra nieko panašaus. Manau, labai svarbu skatinti šeimyninę nuosavybės teisę, nes taip geriau darbuotojams.
HHL. Norėčiau užduoti dar vieną klausimą apie tarptautines didžiules kompanijas, kaip „Google“ ir „Facebook“. Jūs glaudžiai bendradarbiaujate su „Google“ ir „Facebook“, galėtumėte transliuoti ir pamiršti mus – seną gerą žiniasklaidą. Jie turėtų dominuojančią poziciją Jūsų versle.
YB. Mes labai stengiamės pasiūlyti visą ekosistemą. Jei leisite pakomentuoti tradicinę žiniasklaidą, štai kas man atrodo neteisinga. Jūsų turinio žmonės niekada tiek nenaudojo. Nors jie žiūri televizijos laidas kitaip, žiūri jas „YouTube“, skaito jūsų naujienas internete, bet jums sunku uždirbti pinigus. O vartojimas didelis, žmonės kaip niekada intensyviai skaito naujienas, jie nori jų realiu laiku, jie nenori laukti kitos dienos. Tik klausimas – kaip už tai sumokėsi. Norėčiau palyginti su muzikos industrija – žmonės klausėsi muzikos gausiau nei anksčiau, bet iš to nebuvo uždirbama. Tad manyčiau, metas tradicinei žiniasklaidai rasti būdų, kaip uždirbti iš savo turinio. Būtų prastai, jei žmonės nebeskaitytų jūsų naujienų ar nebežiūrėtų televizijos laidų. Tai priešinga tam, kas vyksta. Mes laimėjome kovą dėl dėmesio, o dabar jūs turite laimėti kovą dėl pinigų uždirbimo.
HHL. Taip. Vienas iš „Havas“ šūkių – dėmesio nenusipirksi, jį reikia uždirbti.
YB. Tai tiesa. Už jį galima mokėti žiniasklaidai, bet taip pat reikia užsidirbti. Tai mokamos ir uždirbamo žiniasklaidos dėmesio derinys (paid and earned media).
PK. Skaičiau apie „Havas Blockchain“. Kokių planų turite, kokia tai technologija ir sritis?
YB. Mes pirmieji investavome į blockchain technologijas – naujas technologijas, kurios suteikia naujų galimybių veikti visiškai kitaip, nei buvo daroma praeityje. Sukūrėme blockchain technologijų ekspertizę – siūlome savo klientams naudotis blockchain technologijomis. Vieni iš mūsų klientų – mažmeninės prekybos verslininkai, padėjome jiems atsekti jų parduodamo produkto kilmę. Su blokų grandinių technologijomis jie tikrai atseks kilmę. Bankininkystės sektoriuje blokų grandinių technologijos užtikrina transakcijų saugumą.
PK. Kurioje reklamos sektoriaus vietoje matote blockchain technologijas?
YB. Galime pasitelkti blokų grandinių technologijas, tenkindami klientų interesus. Mūsų darbas – padėti prekės ženklams teikti geresnius produktus ar paslaugas vartotojams, prekės ženklams ar žmonėms.
PK. Vadinasi, manote, kad reklamos sektoriuje integravus blockchain technologijas padidėtų skaidrumas?
YB. Žinoma. Blockchain technologijos gali būti naudojamos tam, kad apsaugotų transakcijas, medijų sąskaitų tvarkymą. Visur galime įdiegti blockchain technologijų, taip ir darysime, bet tai nėra tikslas. Veikiau tai – priemonė, padėsianti mums geriau atlikti savo darbą. Manau, tai – svarbus aspektas, galbūt galėtume į tai susitelkti, į technologijų svarbą. Kai kuriems mūsų konkurentams svarbiausia jų veikloje – technologijos, mums svarbiausia – žmonės, kūrybingumas, o technologijos – tik padedanti priemonė. Svarbu ne investuoti į dirbtinį intelektą, kuris pakeistų mūsų kūrybinius direktorius ar medijų planuotojus. Nemanau, kad tai teisingas kelias. Abejoju, ar jūs investuotumėte į dirbtinį intelektą, kuri pakeistų žurnalistą?