Web3 traukiasi į šoną
Kasmet lankantis tame pačiame renginyje, galima pastebėti ne tik apie ką kalbama, bet ir apie ką nebekalbama. Štai pernai ir užpernai viena iš karščiausių temų buvo vadinamasis Web3 – po šiuo rinkodaros terminu telpa tokios temos kaip decentralizacija, blokų grandinės technologijos, kriptovaliutomis pagrįsta ekonomika ir pan.
„Pastaruosius dvejus metus apie tai buvo labai daug pranešimų, aktyvacijų, kur visus kviesdavo ir pan. Šiemet tarp kelių tūkstančių pranešimų apie tai – vos vienas ar du“, – pastebėjo P. Senūta.
„SXSW“ turi ir ekspozicijų erdvę, kur inovatoriai auditorijai gali pristatyti savo sukurtus produktus, dažnai – dar prieš jiems patenkant į masinę gamybą, jei kada nors apskritai pavyksta tai padaryti.
„Toks gyvenimiškas paradoksas. Kadangi prieš dvejus metus Web3 tema buvo populiari, tam buvo skirta daug finansavimo, ir šioje erdvėje buvo daugybė susijusių produktų, kurių dabar – niekam nebereikia, bet kadangi jau pasidarei, tai turi vežti ir pristatinėti. Tarp samprotavimo ir pagaminimo vis tiek yra tam tikras laiko tarpas, tad buvo ir liūdna, ir šiek tiek juokinga matyti, kad niekas dabar į tuos jų stendus neina ir nelabai ką bando“, – pasakojo jis.
Šiais metais išpažįsta meilę dirbtiniam intelektui
Kaip Lietuvoje, taip ir už Atlanto – šiemet visi kalba apie dirbtinį intelektą (DI). Tik, pasak P. Senūtos, ryškiausias skirtumas – kad ten niekas nebekalba bendrai, neapsiriboja pažaidimais su tokiais įrankiais kaip „ChatGPT“ ar „Midjourney“, bet nagrinėja atskiras jo aplikacijas, dažnai – labai specifines, pačios įmonės, panaudodamos savo turimus duomenis, apmoko DI ir susikuria būtent joms reikalingus produktus.
„Pernai čia irgi kalbėta apie dirbtinį intelektą, bet daugiau buvo tokie svarstymai, prigis ar neprigis, dabar tai – nebe klausimas. Kalbama apie konkrečius pritaikymo būdus, taip pat daug dėmesio skiriama teisiniams klausimams. Beje, kiek kalbėjausi su kitais grynai iš reklamos srities, iš kūrybos pusės – niekas vis tiek DI nenaudoja galutiniam produktui. Juo pasigeneruoja kažkokius pradinius tekstus ar vizualus, bet galiausiai vis tiek eina patys gamintis“, – pasakojo jis.
DI pritaikomas ne tik ieškant kūrybinių sprendimų, bet ir kitose srityse, pavyzdžiui, klientų aptarnavime, kuriant pokalbių robotus, vadinamuosius chatbotus.
P. Senūta pastebėjo, kad dažniausiai tokie ar panašūs sprendimai daromi ne dėl naudos vartotojui, o siekiant verslui sumažinti sąnaudas: „Bet tai irgi nėra blogas dalykas žiūrint iš įmonės taško“.
„Aišku, DI kontekste daug kalbama apie tai, kas bus su darbais, nes vis tiek jau automatiškai matosi, kad labai daug darbų yra aukojama. Visi bando sakyti, kad ne ne ne, kaip ir su kitomis inovacijomis, žmonės gal šituos darbus praras, bet kiti bus sukurti. Nežinau, ar aš asmeniškai tuo tikiu – anksčiau vis tiek būdavo tie darbai tokie, kad technologijos nesugebėdavo daryti tiek, kiek žmogus, o dabar kalba, kad sugebės ne tik tiek, bet ir dar daugiau, tai gal mums nieko ir neliks daryti“, – svarstė jis.
Jam pačiam buvo įdomiausia, kaip įvairūs DI įrankiai pritaikomi kuriant vizualų, video turinį, pavyzdžiui, iškerpant nereikalingą foną ar panašiai: „Visi turi prisigaminę įvairių mini produktukų, kurie daugiausiai yra tokiame pluginų (programinės įrangos įskiepių – red. pastaba) lygyje“.
Ateina kūrėjų metas (nemaišyti su influenceriais)
Kita ryški tendencija šiemet – dėmesys kūrėjams.
„Bet į juos šiai dienai žiūri labai kitaip nei į nuomonės formuotojus. Jei paimtume tuos žmones, kurie dabar siaučia socialiniuose tinkluose, tai nuomonės formuotojai – dažniausiai kažkam patinkantys žmonės, kurie ten reiškia savo nuomonę ir tuo pačiu pardavinėja produktus. O kalbant apie kūrėjus požiūris yra kitoks – dažniausiai tai nėra žinomi žmonės, bent pradžioje, tokiais jie tampa su laiku, bet jie tiesiog sugeba kurti daug turinio ir daryti tai labai greitai“, – pasakojo P. Senūta.
Organizacijos kartais svarsto, gal jos pačios galėtų tai daryti, bet, kaip buvo pasiūlyta vienoje iš diskusijų, tuomet reikėtų tiesiog pasikviesti patinkantį turinio kūrėją į organizaciją ir pasikalbėti ne apie kažkokius filosofinius klausimus, o apie tai, kiek ir ko jis per dieną padaro.
„Sako, pamatysite, kad tie žmonės padaro gal tris kartus daugiau nei esantys jūsų organizacijoje. Kaip, pavyzdžiui, buvo toks veikėjas The Sushi Dragon, kuris daugiausiai siaučia „Twitch.“ Jis per dieną prifilmuoja ir pritransliuoja apie 8 valandas. Ką tai reiškia, kai paroje yra 24 valandos, kad tu negali sėdėti, labai ilgai planuoti, filmuoti, tada montuoti – tiesiog netelpa į parą. Jis iš esmės viską daro gyvai, o tam, kad tas turinys būtų įdomus, jis teigia, kad šiandien yra išnaudojęs virš tūkstančio technologijų. Aišku, ne vienu metu jas visas naudoja, bet jis vaikšto kaip kyborgas, ant galvos užsidėjęs visokių kamerų, su rankomis valdo visokius pultelius ir pan. Tada visa esmė yra, kad jis vaikšto gatvėmis, kalbina žmones ir junginėja visokius bajeriukus, kur DI ar galvą susprogdina, ar į ką nors paverčia ir panašiai. Taip gaunasi kažkoks šmaikštus turinys“, – pasakojo P. Senūta.
Kalbant apie kūrėjus pastebima ir tai, kad kuriasi kompanijos, kurios juos apjungia ir tampa solidžiomis medijų kompanijomis, gyvenančiomis tiek iš reklamos, tiek transliacijų, kai mokama už peržiūras, tiek su kūrėjais susijusių teminių produktų pardavimų ir pan. Viena tokių – „Doing Things Media“.
„Jie tampa tokiais dideliais reklamdaviais, bet tada, aišku, kyla didelis klausimas, kaip prekės ženklams su jais dirbti, nes kūrėjai nori visiškos laisvės, prekės ženklai ne visada ją nori duoti, jei neduoda – nieko gero nesigauna, tai toks užsuktas ratas. Bet jau daug atsiranda tokių kompanijų ir JAV, ir Didžiojoje Britanijoje, kurios tampa nauju kanalu reklamdaviams“, – kalbėjo P. Senūta.
VR pernelyg nesižavi, bet bus daug AR
Virtuali realybė (VR) šiemet vėl sulaukė nemažai dėmesio, kas siejama su „Apple Vision Pro“ išleidimu, tačiau, pasak P. Senūtos, paradoksaliai daugelyje diskusijų buvo kalbama, kad VR nėra ateitis – ji atiteks papildytai realybei (angl. Augmented reality, AR).
„Viena priežastis yra ta, kiek tau dėl VR reikia ant galvos užsidėti, kita yra ta, kad tiesiog dėl saugumo daug kur nebus leidžiama naudoti VR. Pavyzdžiui, „Audi“ ir „Mercedes“ pristatė savo koncepcinius automobilius, kurių begalę monitorių tiesiog pakeičia AR akiniai. Užsidėjus paprastus akinius, panašius kaip skaitymo, tu gali matyti ant kelio rodomus greičio ženklus, 3D žemėlapius, instrukcijas, kaip į bagažinę supakuoti dviračius ar panašiai. Svarbu, kad žiūrint su šiais akiniais matai ir tikrą realybę, o tuo tarpu matyti tik virtualią realybę ir nematyti tikros jau būtų nesaugu. Panašiai ir medicinoje – AR jau pritaikoma vykdant visokias operacijas, bet galima įsivaizduoti, kaip būtų, jei chirurgas naudotųsi VR, nusėstų baterijos ir kas tada būtų“, – kalbėjo P. Senūta.
Beje, viena iš sėkmingiausių kompanijų, taikančių AR medicinoje, pradėjo tiesiog nuo AR atvaizdavimo filmuose. „Jiems labai gerai sekėsi, pas juos paslaugas užsisakydavo „Marvel“ ir kitos kompanijos, tai kai medicinos sektorius pradėjo ieškoti, į ką galėtų kreiptis, rado juos. Dabar tai, ką rodydavo filmuose, jie jau daro tikrame pasaulyje“, – pasakojo P. Senūta.
„Tad kaip bebūtų juokinga, nors išleido Apple išleido VR akinius, visi prakalbo, kad AR yra ateitis – šiaip gana vienareikšmiškai buvo toks susitarimas“, – šypsojosi jis.
Pabiručiai
– Be ryškių tendencijų, kuriomis kalba daugelis, konferencijose visada įdomu pastebėti ir pavienių atradimų. Keletas iš to, ką „SXSW“ pastebėjo P. Senūta:
– Keisčiausi, įdomiausi, kūrybiškiausi, netikėčiausi – visada japonai. Viena iš jų idėjų šiemet – baldų rūbai, tai yra, kai juos apdengi tarsi LED kilimu ir tada gali ant jų rodyti įvairią video medžiagą. Juk negalima namie ar biure palikti neišnaudoto ploto.
– Tradicinei žiniasklaidai tendencijos – nedžiuginančios. Apie užsidarymą skelbia „National Geographic“, iš principo užsidarinėja „Politico“, daug žmonių atleidžia tokie gigantai kaip CNN, „Wired“, „The Atlantic“, „Popular Science“. Vieninteliai gerai gyvena „The New York Times“, bet dėl to, kad gana pigiai nusipirko paprastą žaidimuką „Wordly“, kuris gana gerai važiuoja.
– Su „Apple“ dirbanti reklamos agentūra „TBWA\ Media Arts Lab“ sugalvojo, kad dizainas – ne kitas žingsnis po kūrybos, o paralelinis, tad ir dizaino žmonės gali kurti, pavyzdžiui, reklamos scenarijus. P. Senūtos pastebėjimu, tai padėjo suprasti, kodėl kai kurios „Apple“ reklamos – itin gražiai padarytos, bet visgi (nors fanai gal atsisakys tai pripažinti) be kūrybinės minties ir istorijos.
– Reklamos pasaulyje įprastai laikomasi požiūrio, kad niekas negali garantuoti, ar reklama taps virusine. „Who is the bald guy“ pasivadinęs kūrėjas sako, kad jis – gali. Tik jis jūsų briefo neskaitys, nes laikantis jo – virusinės reklamos tikrai nebus, bet tik pasakykite produktą, ir jis padarys. Ir tikrai padaro.
– Gali būti, kad depresiją greitai galėsime nusistatyti su paprastu testu kaip Covid-19 virusą. Iki šiol depresija nustatoma remiantis klausimynu, tad, grubiai kalbant, žmogus pats nusprendžia, ar ja serga. Tačiau yra nustatyta, kad depresija tiesiogiai koreliuoja su saldumo pojūčiu. Ne su pomėgiu desertams, bet tuo, kaip suvokiame saldumą. Tad jau yra sukurtas prototipas, kad tiesiog galėtum vaistinėje nusipirkęs pagaliuką galėtum jį palaižyti ir greitai sužinoti, ar iš tiesų sergi depresija. Lieka tik sulaukti masinės gamybos.
– Apie socialinius tinklus jau iš esmės visi sutaria, kad jie yra blogis, kurio žala netgi pažodžiui, vertinant fiziologiškai, vertinant pripratimo efektus ir panašiai, prilyginama cigarečių. Tačiau jie jau yra atskira ekonomika, kurioje galima uždirbti pinigus, tai aktyviai daroma, ir tai niekur nedings. Prieš metus buvusi euforija dėl „Tik Tok“ – atslūgusi, bet jis vis dar nedingęs. Svarbiausia, atskirti ilgą (skirtą „Twitch“ ar „Youtube“) ir trumpą (kaip „Tik Tok“, „Instagram Reels“ ar „Youtube Shorts“) turinį ir galvoti, kur ką įdomaus galima sukurti.
– Visokie požiūriai yra galimi ir įmanomi. Pavyzdžiui, kad visos idėjos yra blogos – kuo vadovaujasi „TBWA\ Media Arts Lab “ dizaino vadovas. Nes kol yra tik idėja – galima iki numirimo ginčytis, gera ji ar bloga, o vertinti galima, tik kai yra kažkas apčiuopiamo. Tad jei ateisite pas jį su savo žiauriai gera idėja – deja, jis iš karto jums pasakys, kad ji bloga.