Nebūdama naivi, parašė pirma, sutarė susitikti. Jau per pirmą pokalbį kilo įtarimas, kad aprašymas pagražintas, bet visus tokius signalus kaip „žinai, su Kalėdų vakarėlių idėjomis nereikia persistengti, svarbu, kad būtų laipsniukų“, ji ignoravo.
Ir ignoravo visus tris mėnesius, kol baigėsi bandomasis laikotarpis, ir abi pusės – tiek darbuotojas, tiek darbdavys – aiškiai pajautė, kad nepaėjo: metas skirstytis.
Kai įvaizdis pralenkia realybę
Faktas, kad bet kuris piaras – tiek asmeninis, norint parodyti save, tiek profesinis, norint parodyti prekės ženklą – orientuojasi į gerąsias puses, stiprybes ir išskirtinumus. Kuri dama norėtų per pirmąjį pasimatymą pasakoti, kad randą virš akies įsitaisė bandydama prisijaukinti batus-žudikus?
Ir nėra čia nieko bloga – mes atsiskleidžiame tada, kai įgyjame pasitikėjimą, ir nesukame galvos dėl tariamo apsikvailinimo. Blogai būtų prie to pirmojo puodelio kavos suokti, kaip dievini ladygagiškus aukštakulnius, nors iš tiesų, bandydama juos avėti, vos nenusisukai sprando ir dabar nebent norėtum juos sudeginti.
Kodėl tada prekės ženklai, šiuo atveju – darbdaviai – nori pasirodyti tokiais, kokie nėra, ir pritraukti kandidatus, kurie įmonėje neras vietos ir pyks, kad juos elementariai išdūrė? Kodėl tiek daug darbdavių nori vaizduoti labai progresyvius, labai inovatyvius, labai technologijas įvaldžiusius ir labai tik per „Macbookų“ kameras matomus, kai iš tiesų, pavyzdžiui, turi kone namudinę aplinką darbe susikūrusį kolektyvą, kuriam mieliausia bendrauti akis į akį. Kramsnojant pačių keptus keksiukus. Net ne veganiškus.
Mano spėjimas – mada. Atrodo, kad tam tikros darbdavio savybės tapo aklai madingomis ir, jei įmonė jų neturi, bando sukurti turėjimo iliuziją. Vis dėlto, kaip ne visi žmonės lekia šluoti naujų madingųjų rudens kolekcijų, taip ir ne visi potencialūs darbuotojai nori „Maco“, sėdmaišių ar IT kursų dovanų. Jūs ir su savo tikrosiomis naudomis bei savybėmis, jas tinkamai iškomunikavę, galite rasti naujus kolegas, kurie ir per pirmą pokalbį, ir po metų pasakytų – „it‘s a match“. Na, nebent įstrigote 10-ojo dešimtmečio pradžioje, turite nestabilų šefą (būtent – ne bosą, ne viršininką, o šefą), kurį užkalbinti galima tik nuo pietų, kai jis iš asmeninio, kitų griežtai neliečiamo puodelio išgers kavą.
Pabandome be iliuzijų
Norėdami formuoti nuoseklų darbdavio įvaizdį ir rasti kolegas, kurie po kelių savaičių nepabėgs kitur, išbandykite šiuos mano Visagino kavinėje aprašytus žingsnius, kuriuos įgyvendinti sėkmingai teko tiek su klientais, tiek ieškant naujo kolegos į INK.
1. Nemaskuokite tikrosios kultūros
Jeigu jūsų įmonėje mėgstami mediniai juokeliai, kiekvienas rytas prasideda „Valstybinio tautos fronto“ citavimu, o penktadieniai čiliako picomis su „Radioshow“ geriausių epizodų peržiūra, tada būtų kvailoka (ir naivoka) savo įvaizdį kurti kaip sofistikuotų jaunųjų profesionalų, keičiančių pasaulį. Ir esminis žodis čia yra sofistikuotų. Genijais (na, arba profesionalais) jūs būti galite ir be sėdmaišių, ant jų aptariamų biržos svyravimų, „Macų“ ar kitų madingų high-tech darbdavio savybių. Tiesa, nesakau, kad jos savaime blogos – ne. Blogai, kai jas sau bando priskirti darbdaviai, iš tiesų jomis nepasižymintys.
2. Susikurkite kandidato portretą
Renkantis naująjį kolegą, pravartu apsibrėžti ne tik tai, kokios profesinės patirties ir įgūdžių iš jo tikitės, bet ir kokie asmenybės bruožai būtini, kad jis sėkmingai įsilietų į komandą. INK’uose šią savybę įvardijame... inkiškumu. Tai sarkazmo supratimo, kūrybiškumo, degančių akių ir kažko nurauto rinkinukas, kurį, pamačius darbo pokalbyje, kandidatui gali dėti pliusą. Kartais ir ne vieną. Ir, mano nuomone, svarbu šio faktoriaus neaukoti pasirenkant kitą kandidatą, kuris, pavyzdžiui, turi didesnę profesinę patirtį, bet kurio asmenybė daug sunkiau machintų su likusia komanda. Profesinės žinios įgyjamos lengviau, nei pakeičiami asmenybės pamatai.
3. Nepamirškite senbuvių
Kolegos, kurie įmonėje dirba dvejus, trejus, ketverius ar dar daugiau metų, yra vienas stipriausių jos vystymosi, augimo ir teigiamų pokyčių ramsčių. Tai žmonės, kurie tiki įmone, kurie yra jai lojalūs ir kurie lengva ranka darbo čia nepakeistų į kitą. Jeigu jie bus patenkinti, pasiekę tą savirealizacijos laiptelį, tuomet ir naujieji kolegos nenusivils darbine atmosfera ir po savaitės kitos savęs neklaus „ką aš čia veikiu?“
Senuosius kolegas pravartu įtraukti ir į naujokų atrankas. INK’uose projektų vadovai, pradėję čia nuo asistento pozicijos, dažnai dalyvauja pastarųjų atrankose. Mes galime geriausiai papasakoti, koks kelias čia laukia asistento, kas jame bus sunkiausia ir koks neįkainojamas žinių bagažas lauks šiuos sunkumus įveikus. Jei kandidatas neišsigąsta – galima susitikti dar kartą.
Juk time is precious – ir darbiniuose, ir asmeniniuose santykiuose.