Europos Sąjungos teisė aiškinimą palieka teismui
Europos Parlamento ir Tarybos 2001 m. gegužės 22 direktyvoje Nr. 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo parodijos sąvokai nėra skiriama daug dėmesio. Apie ją užsimenama tik šios direktyvos 5 str. 3 d. k) punkte, kuriame nurodoma, jog valstybės narės 2 ir 3 straipsniuose nustatytoms teisėms (atgaminimo teisei ir teisėms viešai paskelbti kūrinius bei padaryti kitus objektus viešai prieinamus) gali nustatyti išimtis arba apribojimus tais atvejais, kai turinys naudojama karikatūrai, parodijai ar pastišui. Tačiau parodijos apibrėžimo nei ši direktyva, nei kiti ES teisės aktai nepateikia, o klausimas paliktas ES Teisingumo Teismo diskrecijai. Šis teismas yra konstatavęs, jog:
a) cituojamas direktyvos reguliavimas turėtų būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje esanti sąvoka „parodija“ yra autonomiška sąjungos teisės sąvoka;
b) pagrindiniai parodijos požymiai yra, viena vertus, rėmimasis egzistuojančiu kūriniu, kartu esant suvokiamiems skirtumams, palyginti su juo, ir, kita vertus, humoro arba pajuokos išreiškimas;
c) parodijos, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, sąvokai netaikomos sąlygos, pagal kurias parodija, be to, kad turėtų suvokiamų skirtumų, palyginti su parodijuojamu originaliu kūriniu, turėtų būti originaliai savita, ją turėtų būti galima pagrįstai priskirti kitam asmeniui nei pačiam originalaus kūrinio autoriui, ji turėtų būti susijusi su pačiu originaliu kūriniu arba joje turėtų būti nurodytas parodijuojamo kūrinio šaltinis;
d) konkrečiu atveju taikant parodijos išimtį pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies k punktą reikia išlaikyti deramą, viena vertus, šios direktyvos 2 ir 3 straipsniuose nurodytų asmenų interesų ir teisių ir, kita vertus, saugomo kūrinio naudotojo, kuris remiasi parodijos išimtimi pagal šio 5 straipsnio 3 dalies k punktą, saviraiškos laisvės pusiausvyrą.
Taigi, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nėra pateikęs parodijos apibrėžimo. Teismas tik išskyręs kriterijus, kuriais turi remtis nacionalinis teismas, konkretaus ginčo atveju nagrinėjantis parodijos sąvokos turinį nacionalinėje teisėje. Todėl, kiekvieną kartą kilus ginčui dėl parodijos sąvokos turinio ir ar ginčo santykis į jį patenka, parodijos sąvokos aiškinimas paliekamas nacionalinio teismo diskrecijai.
Lietuvos teisėje apibrėžimo taip pat nėra
Lietuvos teisėje parodijos turinys taip pat neatskleistas. Lietuvos Respublikos autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 211 str. numato, kad leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo panaudoti kūrinį karikatūrai, parodijai ar pastišui sukurti. Ši nuostata yra išplečiama įstatymo 58 str. 1 d. 12 p. nurodant, kad be gretutinių teisių subjektų leidimo ir be atlyginimo, tačiau nurodžius, jeigu tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir atlikėjo vardą, leidžiama naudoti atlikimą, fonogramą, elektroninį spaudos leidinį, audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą ir transliuojančiosios organizacijos transliaciją arba jų įrašus karikatūrai, parodijai arba pastišui sukurti. Taigi Lietuvos nacionalinėje teisėje taip pat nėra aiškiai bei nedviprasmiškai apibrėžtas parodijos turinys.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nėra aiškios bei nedviprasmiškos parodijos sąvokos. LAT yra išaiškinęs, jog parodijoje:
a) pirma, turi būti mėgdžiojamas kitas, pirminis, kūrinys;
b) antra, mėgdžiojimas turi būti ironiškas, pajuokiantis pirminio kūrinio atžvilgiu. Lemiamas kriterijus yra turinio arba meniniai parodijuojamo kūrinio atskirų raiškos ar ypatumų (specifinių bruožų) priešpriešinimai parodijoje;
c) parodija turi būti savita ir originali, kad su parodijuojamu kūriniu ją iš esmės sietų tik paimta ir išreikšta mintis (idėja), todėl vien tik esamo kūrinio panaudojimas nepateikiant parodijoje jos ir kito kūrinio savitos ir savarankiškos turinio ar meninio priešpriešinimo išraiškos, nėra parodija.
Parodija kaip autorių teisių gynimo būdu galima naudotis jeigu parodija:
1) siekiama išjuokti, ironizuoti parodijuojamą kūrinį,
2) turi būti originalus kūrinys,
3) turi atitikti „trijų pakopų“ testo reikalavimus: (i) panaudojimas turi neprieštarauti įprastiniam kūrinio naudojimui (t. y. iš esmės nekonkuruoti su kūriniu) ir (ii) nepagrįstai nepažeisti teisėtų autoriaus arba kito autorių teisių subjekto interesų (pirmiausia nediskredituoti parodijuojamo kūrinio autoriaus ir kūrinio); (iii) panaudojimas galimas įstatymo nustatytais specialiais atvejais. Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pateikęs išsamius kriterijus, kuriais remiantis ginčo atveju turėtų būti vertinama ar kūrinys yra parodija, ar ne. Bet parodijos sąvoka teismo praktikoje taip pat neatskleista.
Rizika ir parodijuojančiajam, ir parodijuojamajam
Taigi, tiek Europos, tiek Lietuvos teisės aktai neįtvirtina aiškios parodijos sąvokos turinio. Nustatyti vertinamieji kriterijai konkretaus ginčo atveju teismui pačiam spręsti, ar ginčo objektas gali būti laikomas parodija. Tokia padėtos rizikinga tiek iki teismo, tiek ir ginčui pasiekus posėdžių salę.
Pirma, tarp kūrinio autoriaus, atlikėjo ir juos parodijuojančio asmens gali kilti teisinis neaiškumas. Jis pasireikštų abejone, ar parodijuojančio asmens veiksmai pažeidžia autoriaus teises, ar ne.
Atitinkamai, nėra aišku, ar autorius gali reikšti pretenziją parodijuojančiam asmeniui. Tuo pat metu daug neaiškumų gali kilti ir asmeniui, kuris parodijuoja kokį nors konkretų kūrinį – pavyzdžiui, žinomo atlikėjo dainą. Tokie klausimai kiltų ir bendrovei, kuri, tarkim, kuria savo produkto reklamą parodijuodama pasaulyje itin plačiai žinomą jau anksčiau sukurtą reklamą. Todėl neįmanoma aiškiai apibrėžti parodijuojančio asmens veiksmų ribų, nes negalima įvertinti, ar parodijuojant kokį nors kūrinį sukurtas rezultatas yra parodija teisės aktų prasme, ar ne.
Antra, reguliavime nesant aiškios parodijos sąvokos ginčą tarp šalių dėl galimo autoriaus teisių pažeidimo, kuriuo viena iš pusių naudoja parodiją, kaip autoriaus teisių gynybos būdą, nagrinėjančiam teismui gali būti neaišku, ar ginčo objektą galima laikyti parodija. Teismo vertinimui netiesioginę įtaką gali daryti ne teisinis, bet literatūrinis parodijos suvokimas, kuris yra subjektyvus ir priklausomas nuo bylą nagrinėjančio teismo sudėties požiūrio ir netgi humoro jausmo. Tai formuotų nevienodą teismų praktiką, net kardinaliai skirtingas išvadas toje pačioje byloje, konstatuotas skirtingų instancijų teismų. Todėl parodijos sąvokos stoka sudaro prielaidas neobjektyviai vertinti ginčo objektą ir galimai neteisingai spręsti ginčo tarp šalių.
Taigi, Europiniame ir Lietuvos autorių teisių reguliavime nėra įtvirtinta parodijos sąvoka, kuri leistų teismui kiekvieno galimo autorių teisių pažeidimo ginčo atveju konstatuoti aiškią bei nedviprasmišką išvadą – ar ginčijami šalies veiksmai gali būti laikytini parodija, ar ne. Ar tai yra sveikintina, ar visgi keistina situacija – kaip ir dauguma atvejų civilinėje teisėje, sudėtinga pateikti vienareikšmį atsakymą. Tačiau, egzistuoja rizika, jog ginčo atveju parodijos sampratos turinys gali būti vertinamas remiantis ne tik teisiniu, o ir kiekvieno teismo individualiai suvokiamu literatūriniu kriterijumi – tai gali lemti ne tik nevienodos teismų praktikos formavimą, bet ir prieštaringas teismų išvadas net ir tą pačią bylą nagrinėjant skirtingų instancijų teismuose.
Kilus klausimui, ar konkretus kūrinys galėtų būti vertinamas kaip parodija, teks atlikti sudėtingą teisinį kūrinio vertinimą. Šiandien tai pigesnė ir efektyvesnė alternatyva galimai ilgam procesui, kuriame būtų vertinama sąvoka, neįtvirtinta teisės aktuose.