– Šios kelios minutės yra skirtos tam, kad mes pakalbėtume apie naujus vadovus ir jų darbo su klientais, kolegomis ir visuomene palengvinimą. Apie pasirengimą būti geru vadovu, kad etiketės „naujas“ nebeklijuotų, kad dirbdamas tokį darbą jaustųsi puikiai. Ar yra tam tikri būdai ir kaip jūs šią temą pristatinėjate savo klientams?
– Manau, kad yra. Pirmas būdas prieš išeinant į viešumą, į pirmą susirinkimą, į pirmą pokalbį su savo akcininkais, partneriais, yra pabūti sąžiningam pokalbyje su pačiu savimi. Aš dažnai klausiu vadovų, kodėl jie pasirinko tokią darbo sritį ir apie 80 procentų vadovų sako, kad juos paskyrė tai dirbti. Kai paklausiu, kodėl, vėlgi, žmonėms sunku atsakyti. Pirmas mano palinkėjimas, kvietimas – atsisėsk ramiai po to, kai tave paskyrė, ir pasikalbėk su protingiausiu žmogumi, savimi, paklausk, kodėl aš? Jeigu neturi atsakymo, to, kuris tave paskyrė, paklausk, kuo remiantis tu tiki manimi? Kas tave skatina? Kokie tavo lūkesčiai man?
Pirma paklausti savęs, o po to savo tiesioginio vadovo. Išsiaiškink savo tiesą, nes jeigu tu to nepadarysi prieš eidamas prieš publiką, negalėsi pasakyti tiesos, nežinodamas, ką tu neši, nei sau, nei kitiems nepatiksi. Pirmiausia turi būti tiesa, nes tu gali būti tas vadovas, kuris atėjo atleisti 30 procentų žmonių. Turi atvirai pasakyti, koks tavo tikslas ir koks tu esi, būti sąžiningas. Kai sau pasakysi, tuomet ir žmonėms galėsi pasakyti. Turi aiškiai žinoti, kokia tavo misija čia, ką aš noriu čia padaryti. Deja, daugelis vadovų nežino, ką nori padaryti ir todėl jiems sunku save iškomunikuoti. Tai pirmas pasakymas yra atsakyk sau, koks aš vadovas šiuos metus, kokia mano misija, kokį kelią einu ir tuomet tau atėjus bus lengviau daryti tuo mažus žingsnelius. Tau nereikia plano, tau nereikia detalių, kaip vesti susirinkimą, svarbu, kad tu žinotum savo tolimesnę viziją.
– Ar yra koks nors trumpesnis variantas tiems, kuriems pakeitimas įvyksta to nesitikint, kai laiko tam monologui su savimi gali ir nebūti?
– Gali būti minutės ar dviejų variantas, kad atsidūrei ir niekas niekas tau neapibrėžė. Visai neseniai mano draugė pradėjo dirbti naujose pareigose vadove tarptautinėje, didžiulėje įmonėje. Ir ji sako, kad jai daug laisvės ir ji nežino, kaip toje laisvėje jai jaustis. Ji neturi gairių, jos vadovas suomis, negali jai to apibrėžti. Kai ji paklausė ko jis tikisi, jis atsakė „nesvarbu, tiesiog mėgaukis tau skirtu laiku“. Ji nežino, ką jai daryti, kadangi yra pratusi struktūruotai dirbti, kad žinotų, koks jos kelias. Ir labai aiškus suvokimas ateina, kai tau niekas nenupiešia kelio, tai tam chaose geriausia jausti, kai tu pati sau nusipieši kelią. Po trijų mėnesių bandomojo laikotarpio draugė turėjo pokalbį ir vadovas pasakė, kad viskas yra nuostabu. Ir aš klausiu, ar pasakė, kas tas nuostabu? Ji atsakė, kad viskas gerai. Yra tokių funkcijų, kol niekas nesiskundžia, tuomet visi tavim patenkinti. Tai ir tas „express“ kelias yra tavo minutė, atsidurti, apsidairyti, savęs paklausti, kokiais kriterijais vadovausiesi ir dažniausiai tie kriterijai yra mūsų vertybės. Jeigu mano asmeninė vertybė yra laisvė ir kūryba, tai jeigu man sakytų daryk, ką nori, tuomet jie pasigailėtų, nes aš toje laisvėje tikrai norėčiau eksperimentuoti. Bet čia tik man taip, kai kas galbūt sakytų atvirkščiai, kad šitam chaose padarys tvarką, sudėlios taisykles. Ir labai gerai, nes tai apie tave, matyt, kas tave samdė, jautė, kad tu jiems tiksi. Pasitikėkim ta aplinka, net jeigu ji neapibrėžta.
– Kaip pasiruošti pirmajam gyvam pokalbiui su kolegomis, žinant, kad visiems neįtiksi, o galbūt ankščiau vadovavęs žmogus buvo puikus komunikatorius?
– Reikia įsivaizduoti, ką nori, kad žmogus prisimintų po susirinkimo, kaip tu nori, kad apie tave kalbėtų, kaip tu nori, kad jie tave priimtų, kokį įspūdį padarysi. Kai tu sau pasakai žodžiu, kokį įspūdi nori padaryti, tuomet smegenys masto, taip žodžiai susidėlios natūraliai, jeigu tu būsi tikras, paprastas ir žinosi galutinį įspūdį, kurį nori padaryti. Mano 22 metų dukra, keliose komandose dirbusi lydere, labai jaudinosi ir aš jai sakau „Ugne, pirmiausia, ar žinai, kokia tu nori būti vadove?“ Ji atsakė: „gera“. Aš žinau, kad ji rezultato žmogus, bet ką daro geros vadovės? Ji nebus gera vadovė. Jeigu tu save spausi, kad gautum gerą rezultatą, tu nebūsi gera vadovė. Negali važiuoti į rezultatą, norėti išskirtinumo ir būti gera, švelni, atjaučianti vadovė. Tu eini ten, kur tave kviečia misija, mes visi kažkurioje vietoje atsiduriam dėl priežasties. Reikia atsakyti, dėl kokios priežasties, ar čia reikia žmones suvienyti, ar čia reikia rezultatą išvesti į kitokį lygmenį. Dar aš vadovų klausiu, ar tai daro juos laimingus, jeigu ne, tuomet galbūt tai ne jų kelias. Bet jeigu tu sėdi susirinkime ir žmonės tau sako: „niekada nebuvo taip gera ir saugu, mes niekada taip gerai nesijautėm šiame darbe, kaip dirbdami su tavim“, – jeigu tai daro tave laimingu, tai gal vis dėlto tai tavo kelias, gal tu suklydai, kad esi rezultatų žmogus. Visiems vadovams linkiu pajusti drugelius nuo to, kas jiems labiausiai patinka.
– Ir nors kalbame apie naujai paskirtus vadovus, o kaip su tais, kurie pozicijoje penkerius, o gal ir penkiolika metų? Kaip dažnai jiems pasitikrinti, vardan ko jie dirba, kas jų viduje?
– Kažkur skaičiau, kad kas 7-8 metus reikia nusivalyti dulkes nuo savo prasmės paieškų, nes mes džiaugėmės, kad suradome tam tikrą sritį, o po tiek metų toje pačioje srityje pradedi svarstyti, ar tikrai čia mano, gal kažkokio pokyčio norisi. Ką aš darau, tai važiuoju į kokią nors bendraminčių grupę, kur visuomet savęs vėl kažko paklausiu, tai linkiu padaryti tiems, kurie ir penkerius, ir šešerius metus dirba toje pačioje srityje, rasti tą periodą, kas 4-5 metus vis savęs pasiklausti, paieškoti savęs kitur, paieškoti naujų terpių, nes žmogus yra kintantis organizmas. Kartais, kai kalbu su patyrusiais vadovais, jie sako, kad viską žino, o kas mus labiausiai užmigdo – žinojimas. Jeigu vadovas viską žino, jam nebėra smalsumo, tuomet jiems labai nuobodu. Patarimas – vesti save, kur nežinai, į naują terpę.
– Kas tai galėtų būti? Ir, žinoma, kaip leisti sau išeiti iš susikurto patogumo?
– Pažinti save naujai, sužadinti smalsumą. Smalsumas yra viena iš varomųjų jėgų, kodėl vaikai mokosi. Jeigu per metus laiko tu nieko naujo neišbandei, tai tu traukiesi. Jeigu tu dirbi stabilų darbą, dirbi labai gerai, tave tenkina tiek atlyginimas, tiek kultūra. Aš mačiau ne vieną žmogų vyriausybinėse, ne pelno siekiančiose organizacijose, prieš 4-5 metus dar buvo daug žmonių, kurie dar dirba vidutiniškai 10-15 metų. Aš dar vis surandu komandų, kuriose vadovas sako „pas mus niekas nesikeičia, vidutinis žmonių skaičius komandoje 10-14 metų dirbančių“. Tiek metų vienoje srityje ramu, smagu, o kur smalsumas? Dirbi su tais žmonėmis ir labai gera, jie brandūs, jie ramūs, aš pati nusiraminu, bet tada išeinu ir galvoju, ar tai ne apgaulė? Mes dirbame toje nestabilioje, besikeičiančioje aplinkoje ir ta ramybės oazė galbūt ir gerai. Stengiuosi labai nevertinti. Bet vis tiek, tie, kurie 6-7 metus dirba vadovais, norisi, kad jie savo drugelius pilvuose pasižadintų ir paklaustų, ar būna nors kartą per metus mano darbe drugeliai? Jeigu ne, sukluskite.
– Kiek galima komandos įtraukti į tuos drugelius, kiek vadovas visame tame vienišas?
– Jis gali nebūt vienišas, jeigu nebijo tiesos. Aš pastebėjau, kad vadovai labai dažnai bijo tiesiai gauti atsakymą, ką apie jį galvoja, kokios pagalbos tikisi, kur padėti būti efektyvesniu. Žmonės retai kada pasako tą tiesą ir mes negaunam tų „drugelių“. Visai neseniai turėjau seminarą, kur reikėjo parašyti žmones, kurie tave įžeidžia, kaip tai vyksta, ką jie daro. Žmonėms sunku tai prisiminti, nes mes norime pamiršti tai, kas nemalonu. Lygiai taip pat vadovas, paklausk, ką tu darydamas užknisi, lygiai taip pat paklausk, koks vienas tavo elgesys labiausiai padeda augti. Paprašyk parašyti ant lapelio vieną žodį, susirink tą grįžtamą ryšį ir turėsi drugelius.