Specifinis, bet vis tiek verslas
NSGK, pateikdamas savo išvadas dėl verslo poveikio politikos procesams, pateikė ir savo pasiūlymus, kaip jį sumažinti. Tarp jų buvo ir siūlymas Vyriausybei užtikrinti žiniasklaidos priemonių valdymo atskyrimą nuo kitų verslų, taip pat užtikrinti verslo įtakos žiniasklaidai kontrolę, žiniasklaidos priemonių koncentraciją.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas (LŽS) Dainius Radzevičius sunkiai įsivaizduoja, kaip, nepakenkiant demokratijos procesams, žiniasklaidą būtų galima atskirti nuo verslo. „Jei kalbame apie demokratines šalis, tai, kad žiniasklaida yra vienas iš verslų, yra normali praktika. Nepaisant žiniasklaidos kaip verslo specifikos nereikia galvoti, kad žiniasklaida turi gyventi labai atskirtai nuo pasaulio – tai bus lengvas absurdas. Daugelyje demokratijos šalių yra dviejų rūšių žiniasklaida: visuomeninė žiniasklaida, visuomeniniai transliuotojai, o kai kur, kaip Suomijoje, net ir laikraščiai, ir privati žiniasklaida, kuri gali gyvuoti įvairiomis juridinėmis formomis: veikti kaip viešoji įstaiga, kaip nevyriausybinė organizacija, arba gali priklausyti verslui“, – kalbėjo jis.
Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė Aistė Žilinskienė sakė, kad stiprus akcininkas kaip tik yra labai svarbus kokybiškos žiniasklaidos gyvavimui. „Pasaulyje yra įvairiai: yra koncernai, kurie užsiima tik žiniasklaidos veikla, sąmoningai neina į jokią kitą, ir yra mišrus modelis, kai dideli koncernai ar fondai tarp kitų veiklų turi ir žiniasklaidą. Reikia paminėti, kad žiniasklaida yra ir verslas: tai nėra viešoji paslauga, kurią valstybė išlaikytų iš biudžeto, taigi, tai yra verslas, kuris turi sau pats kažkokiu būdu užsidirbti. Tik tiek, kad tai yra specifinis verslas, taip pat turintis ir misiją, todėl turi nuolat balansuoti. Tačiau žiniasklaida turi turėti stiprų investuotoją, kad būtų užtikrintas jos veikimas: priešingu atveju, jei ji neturės investuotojo, kuris būtų suinteresuotas uždirbti, kurti ir investuoti, kad uždirbtų ateityje, žiniasklaida neatliks ir savo funkcijos. Ji tada leisgyviškai informuos visuomenę ir visuomenė tokiomis priemonėmis nepasitikės“, – komentavo ji.
Nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovė Rugilė Trumpytė neslėpė nelabai suprantanti, ką praktikoje žiniasklaidos priemonių valdymą nuo kitų verslų. „Ar tai reiškia, kad verslas, įmonės negalėtų valdyti, turėti žiniasklaidos priemonių? Tada man sunku įsivaizduoti. Man regis, įmonėms reikėtų galvoti ne apie žiniasklaidos priemonių draudimo priemones, bet apie tai, kaip labiau užtikrinti pačioje žiniasklaidos priemonėje, kad į redakcijos darbą nesikištų savininkai. Pati redakcija yra tuo suinteresuota, bet kartais kyla klausimų, kaip tas nepriklausomumas užtikrinamas, ir mes čia nebūtinai kalbame apie didžiuosius koncernus ar didžiąsias žiniasklaidos priemones. Tai labai svarbūs klausimai, ir pati žiniasklaida turi su tuo tvarkytis, jeigu tik ji nori išlaikyti pasitikėjimą ja“, – kalbėjo ji.
Svarbiausias įrankis – konkurencija
D. Radzevičiaus nuomone, svarbiausias principas, kad net privačiose rankose esanti žiniasklaida nepiktnaudžiautų savo padėtimi, yra žiniasklaidos įvairovė. „Svarbiausias dalykas, kad būtų konkurencija, tuomet bus ir stipri savireguliacija, jei kalbame apie kokybinius parametrus. Kažkokie formalūs draudimai privačiam verslui ar privačioms organizacijoms demokratijoje paprastai neegzistuoja. Tuo labiau, kad šiandien kiekvienas pilietis gali turėti vienokią ar kitokią viešą erdvę: vadinamieji įtakos darytojai arba influenceriai feisbuke gali turėti šimtą tūkstančių ir daugiau sekėjų, ir iš esmės daugeliu atveju prilygsta žiniasklaidos priemonei“, – pastebėjo jis.
„Nelabai supratau, kur čia ta diskusija yra iš tikrųjų, nes politikai, panašu, reguliavimą sieja su savo baimėmis, kad vieša erdvė, žiniasklaida gali juos paveikti viena ar kita kryptimi. Bet demokratijoje taip ir turi būti – žiniasklaida yra demokratinis instrumentas veikti viešąją politiką“, – pabrėžė D. Radzevičius.
Tai, kad NSGK parlamentinio tyrimo išvadose minima, kad „MG Baltic“ poveikį galėjo daryti per savo valdomą LNK televiziją, pasak D. Radzevičiaus, neįrodo, kad žiniasklaidos reguliacija Lietuvoje neveikia.
„Suveikė savireguliacija: pažiūrėkite, kiek daug žiniasklaidos kalba apie žiniasklaidą ir jos problemas. Kuo savireguliacija skiriasi nuo reguliavimo, kad savireguliacija yra tada, kai pati žiniasklaida informuoja apie problemas savo srityje, viešina situaciją ir ją vertina. Žiniasklaida turi vienintelį dalyką – reputaciją, ir savireguliacijos esmė yra, kad ta reputacija būtų viešai aptarinėjama, jei iškyla problemos. O jei atsiranda tokie instrumentai kaip baudos, bausmės, uždarymai, tai čia jau klausimas nebe savireguliacijos, o reguliavimo. Kažkas iš politikų vis meta klaidingą mintį, kad savireguliacija nesuveikė, su mintimi, kad turėtų veikti cenzūra, bet taip tikrai neturi būti“, – sakė D. Radzevičius.
Ar Lietuvos žiniasklaidai pakanka skaidrumo?
Dar vienas iš esminių kriterijų, kad žiniasklaida nebūtų piktnaudžiaujama – jos skaidrumas. „Yra įvairių sprendimų, bet labai svarbu, kad žiniasklaidos savininkai viešai deklaruotų viešame registre, kokius kitus verslus turi ir kas yra tų verslų savininkai, iki pat žmogaus, turinčio vieną akciją. Jei visi labai aiškiai deklaruotų, kokius dar verslus ar verslo santykius su kitomis įmonėmis turi, ir kiekvienas norintys galėtų tai matyti, tai jau būtų labai svarbus žingsnis, nes dabar, berods, jei turi mažiau nei 10 proc. žiniasklaidos priemonės akcijų, to deklaruoti neturi“, – kalbėjo A. Žilinskienė.
Pasak jos, tokia sistema Lietuvoje šiuo metu kuriama ir turėtų pradėti veikti kitų metų viduryje. Tiesa, dar neišspręstas klausimas, kaip bus, jei akcininkai bus užsienyje – tuomet norėdami jie nesunkiai gali likti nežinomais.
„Tikrai gali būti, kad jei investuotojas užsienyje, iš tikrųjų ten gali būti įsteigta tarpinė bendrovė, ar nurodytas vienas žmogus, kuris neaišku kuo užsiima, ir tikrieji akcininkai nebus išgryninti. Šitas rizikos faktorius neabejotinai yra, bet tai vis tiek geresnė sistema nei nieko“, – sakė A. Žilinskienė.
D. Radzevičius pritarė, kad žiniasklaidos skaidrumas Lietuvoje turėtų būti didesnis, bet, jo nuomone, tai apima daugiau nei aiškų savininkų įvardinimą: savo interesus savanoriškai galėtų deklaruoti ir pačios žiniasklaidos priemonės, ir žurnalistai, kai kurie jų jau dabar taip daro.
„Nepykite, bet aš palyginsiu. Man šitos diskusijos apie reguliavimą primena tai, kaip būtų diskusija apie tai, kaip Lietuvoje kovoti su prievartavimais ir žaginimais: uždrauskime seksą ir jo nebus. Bet kalbant rimtai, jei vienas ar kitas žmogus piktnaudžiauja savo galimybėmis, tai jį ir reikia įvertinti, tegu baudžia teisėsauga, tegu savireguliacija tą daro, o jei galvojame, kad reikia kažkaip sureguliuoti, uždrausti, atimti kažką iš žiniasklaidos, aš tai vertinu kaip galvojimą labiau apie policinę valstybę“, – vertino D. Radzevičius.
LŽS pirmininkas ragino pasižiūrėti į Vokietiją, Prancūziją, Britaniją, JAV, Skandinavijos šalis – ten labai dažnai žiniasklaida turi ne tik verslus, bet ir nevyriausybinės organizacijos turi savo žiniasklaidą ir deklaruoja savo interesus. „Tai gali būti nuo tokių dalykų, kad jie, pavyzdžiui, bus už ekologiją, iki partinės spaudos. Vokietija, Prancūzija turi tokias kairiosios ar dešiniosios spaudos tradicijas ir ten kalbama apie deklaravimų interesų, o ne draudimą“, – pasakojo D. Radzevičius.
„Aš nematau jokios problemos, jei Lietuvoje kuri nors žiniasklaidos priemonė arba žurnalistas turės kažkokius aiškius įsitikinimus kokioje nors srityje. Mane labiau neramina visokie leidiniai, kuriuos Vyriausioji rinkimų komisija vis nagrinėja ir niekaip nenusprendžia, čia reklama ar ne“, – sakė LŽS pirmininkas, neslėpdamas, kad turi daug kritikos valdantiesiems dėl tokių projektų kaip „Naisių vasara“ ar Naisių leidinių, kur, jo nuomone, skaidrumo labiausiai trūksta.
„Tai jei pradėtume nuo tokių dalykų, nuo verslo ir politikos atskyrimo, ir labai aiškaus viešo interesų deklaravimo, čia būtų puiku. O žiniasklaida, manau, dar savo padarys, mes link to ir judame. Ir net jei kartais trūksta to aiškumo, matome, kad žurnalistus šiai dienai ypač gerai kontroliuoja visuomenė. Ypač internetinėje žiniasklaidoje bet kuris žmogus gali labai greitai pakomentuoti, jeigu kažkur pamatys, kad kažkokie interesai netinkamai atstovaujami, ir, beje, labai dažnai tai ir daro“, – kalbėjo D. Radzevičius.
Lietuvos radijo ir televizijos komisijos administracijos direktorius Nerijus Maliukevičius teigė, kad skaidrumas, žinojimas, kam priklauso žiniasklaidos priemonė, yra pagrindinė sąlyga, kad nebūtų atstovaujama verslo interesams. Tačiau, jo nuomone, Lietuvoje šioje srityje didelių problemų neturime: daugelis žiniasklaidos savininkų visiems yra gerai žinomi.
Kaip ir dėl rinkos dalyvių koncentracijos, kuri neperžengia leistinos ribos. „Kai kalbame apie televiziją, tai yra ypatingai brangus verslas, kažką naujo atvesti į tokią mažą rinką labai sudėtinga. Panašiai ir su radijo stotimis – jei maža radijo stotis gauna licenciją, paskui merdi, nes neturi pinigų vykdyti veiklai. Ypač rajonuose, regioninės stotys labai sunkiai verčiasi“, – sakė jis, pridurdamas, kad dažnai į šį verslą bandantys įeiti neprofesionalai neįsivaizduoja, su kokiomis išlaidomis jiems teks susidurti.
Informacijos atskleisti neskuba
R. Trumpytės nuomone, žiniasklaida Lietuvoje nėra labai skaidri ir galėtų dar pasitempti šioje srityje. „Šiuo metu yra apie tūkstantis žiniasklaidos priemonių, kurios teikia informaciją apie save Kultūros ministerijai arba Lietuvos radijo ir televizijos komisijai. Tačiau pačios žiniasklaidos priemonės, ypač, jei jos susijusios su politika, nėra linkusios to deklaruoti viešai – nebent pateikia šią informaciją minėtoms institucijoms“, – sakė ji.
R. Trumpytė apgailestavo, kad Lietuvoje žiniasklaidos laisvės indeksas yra nukritęs ir viena iš to priežasčių yra skaidrumo stoka. „Skaidrumo dalis taip pat yra tai, kad turi būti aiškiai suprantama, kaip redakcijos atskiria savo darbą nuo savininkų interesų: tai vertina tokios organizacijos kaip „Reporteriai be sienų“, kurios pagal tai pateikia savo žiniasklaidos laisvės indeksą“, – pasakojo ji.
„Žiniasklaidos priemonės nėra linkusios savo svetainėse pateikti savininko, o ypač, jeigu jie yra susiję su politikais. Pernai metų duomenimis dvidešimt šešiems politikams priklausė 57 žiniasklaidos priemonės, ir, kai žiūrėjome, ar tos žiniasklaidos priemonės tai pateikia savo skaitytojams, buvo tik vienas atvejis, kai buvo nurodytas vardas ir pavardė. Trūksta net tokios elementarios informacijos, kokia tai žiniasklaidos priemonė, kam ji priklauso, kokiais principais vadovaujasi savo darbe. Tiesa, kai kurios žiniasklaidos priemonės turi savo etikos kodeksus, kas yra geras žingsnis į priekį, bet matome, kad tie kodeksai ne visada veikia. Jei kyla klausimų, kodėl kažkokia informacija pateikiama vienaip ar kitaip, kodėl naudojami tam tikri žodžiai ar kalbinami tam tikri pašnekovai, nėra aišku, į ką kreiptis“, – sakė ji.
R. Trumpytė siūlė, kad Lietuvos žiniasklaidos priemonės galėtų pasinaudoti gerąja Vakarų šalių patirtimi, kur redakcijose veikia ombudsmenai – lyg tarpininkai tarp redakcijos ir skaitytojų, žiūrovų ar klausytojų. Į ombudsmeną galima kreiptis, kai iškyla klausimų, ir jo atstovai arba paaiškina, kodėl viskas buvo pateikta vienaip ar kitaip, arba kelia tuos klausimus redakcijai, ir, neradus atsakymų, gali būti pradėti vidiniai tyrimai.
„Taip, pavyzdžiui, dirba Estijos nacionalinis transliuotojas, kuriuo pasitikėjimas iš karto pradėjo augti, kai toks ombudsmenas atsirado“, – pasakojo R. Trumpytė.
Etiškesnę žiniasklaidą gali skatinti ir viešasis sektorius
D. Radzevičius juokauja, kad žiniasklaidos reguliavimo klausimą vienintelė labai gerai susitvarkiusi buvo Italija, kai jos premjeru buvo Silvio Berlusconi. „Europos Parlamentas bent keletą kartų vos nepriėmė rezoliucijos dėl situacijos, kai formaliai Europos Sąjungos senbuve vadinama valstybė viską buvo sureguliavusi taip, kad vienose rankose buvo per daug valdžios įtakos, žiniasklaidos, verslo ir visų kitų dalykų.Iš esmės tai buvo mafijinės, oligarchinės struktūros požymiai“, – sakė jis.
Jo nuomone, griežtesnis reguliavimas reikalingas tik tokiais atvejais, kai peržengiama raudona linija su savininkyste. „Turiu omeny, pavyzdžiui, Druskininkų atvejį, kai savivaldybė buvo įkūrusi laikraštį ir net valstybinės institucijos pripažino, kad tai yra už etikos ribų, bet, deja, nei prokuratūra nei niekas kitas nesiėmė jokių veiksmų“, – apgailestavo D. Radzevičius.
A. Žilinskienė pastebėjo, kad viešasis sektorius galėtų prisidėti ir reaguodamas į tai, kad žiniasklaidos savireguliacijos institucijos, kaip Visuomenės informavimo etikos komisija, žiniasklaidos priemones paskelbia neetiškomis, ir tiesiog nepirkdamas ten reklamos.
„Jei pripažįstamas tam tikras kiekis pažeidimų, valstybės institucijos per tam tikrą nustatytą laiką turėtų nusistatyti, kad jos nebeperka viešųjų paslaugų, tai yra, reklamos tokiose priemonėse. Normaliai valstybė tokiu būdu parodys, kad ji nebendradarbiauja su tokiomis priemonėmis, neskelbia ten informacijos – tada žiniasklaidos priemonė pamatys, kad neskaidrus veikimas neapsimoka“, – kalbėjo A. Žilinskienė.
Kaip pavyzdį ji pateikė Norvegiją: ten valstybė metų pabaigoje pasižiūri ir, jei žiniasklaidos priemonė yra nepadariusi pažeidimų, nepiktnaudžiauja savo galia, atspindi nuomonių įvairovę, skaidriai vysto savo veiklą, tokioms žiniasklaidos priemonėms netgi sumažinami mokesčiai.
„Vadinasi, ten valstybės organizacijos į tai žiūri labai atidžiai. O pas mus gaunasi taip, kad etikos komisija dirba, nustato pažeidimus, juos paskelbia, bet jei viešas sektorius į tai nereaguoja, tada joks įstatymas nepadės“, – įsitikinusi A. Žilinskienė.
Ragina neskubėti priimti sprendimų
D. Radzevičius pabrėžia, kad blogiausia, ką dabartinėje situacijoje galima padaryti – priimti skubotus, nepamatuotus sprendimus.
„Kadangi buvo iškeltos mintys, kad būtų galima kažką daugiau padaryti dėl žiniasklaidos skaidrumo, reputacijos, kokybės, aš, su tuo sutikdamas, galiu pasakyti, kad ar tai būtų žiniasklaidos rėmimo modelio stiprinamas, ar kitos priemonės kokybiškai žiniasklaidai palaikyti, tokie dalykai gali padėti, bet jie turi būti išdiskutuoti, o ne priiminėjami skubotai. Man iš tų NSGK išvadų truputį susidarė įspūdis, kad labai norima skubių pasiūlymų ir priimti skubius sprendimus. Bet jei politikai kišasi į tokias visuomeninio gyvenimo sritis kaip saviraiškos, žodžio laisvė, jie turėtų nepamiršti tarptautinės praktikos ir įtraukti į diskusiją nevyriausybinį sektorių, nevyriausybines organizacijas. Kokybiška, atsakinga žiniasklaida gali pati pateikti savo pasiūlymus“, – teigė D. Radzevičius.
