2018 m. spalio 3 d. į pasitarimą susirinkęs ministrų kabinetas svarstė naująjį Visuomenės informavimo įstatymo projektą. Vieno portalo žiniomis, ministras pirmininkas tąsyk griežtai pasisakė apie žodžio laisvę, todėl jau kitą dieną žurnalistai kreipėsi į Vyriausybės kanceliariją su prašymu pateikti pasitarimo garso įrašą. LVAT nutartyje pažymi, kad spalio 4 d. pastaroji dar disponavo garso įrašu ir turėjo pateikti jį žurnalistams, tačiau tai nebuvo padaryta ir spalio 5 d. įrašas buvo sunaikintas.
LVAT nesutiko su žemesnės instancijos teismo pozicija, kad žurnalistams pateiktas pasitarimo protokolas užtikrino pareiškėjų teisę gauti ir skleisti informaciją. Teismas pabrėžė, kad šis dokumentas labai lakoniškas, todėl prašymas pateikti išsamesnius atsakymus negalėjo būti laikomas noru gauti perteklinę informaciją.
Priimta LVAT nutartis pateisino visuomenės interesą žinoti, ką Vyriausybė veikia savo pasitarimuose ir posėdžiuose. Nenorą atskleisti pasitarimo turinį Vyriausybė daugiausiai gynė formaliais argumentais – aiškinta, jog nėra teisinio pagrindo saugoti garso įrašo kopiją, o įstatymas apskritai įpareigoja įrašinėti tik Vyriausybės posėdžius. LVAT sprendimas rodo, jog skirtumo tarp šių dviejų jos veiklos organizavimo formų nėra – jei Vyriausybė renkasi ir sprendžia valstybei aktualius klausimus, žurnalistai ir visuomenė turi teisę žinoti diskusijų turinį. Tiek posėdžiams, tiek pasitarimams turi būti taikomi tokie pat viešumo ir skaidrumo kriterijai bei įstatymų normos.
Priimdama šį sprendimą, LVAT teisėjų kolegija apgynė viešąjį interesą ir demokratijos principus. Viena vertus, teismas atkreipė dėmesį, jog pagrindinė žiniasklaidos funkcija yra informuoti visuomenę ir žurnalistams negali būti trukdoma informuoti apie savo veiklą. Kita vertus, demokratinėje visuomenėje viešasis sektorius dirba piliečių labui, todėl jų teisė žinoti, kaip priimami sprendimai – fundamentali. Ją galima riboti tik išimtiniais atvejais – pavyzdžiui, kai atskleidžiami asmeniniai duomenys ar valstybės paslaptys.
Vis dėlto Vyriausybė nesugebėjo teismui pateikti įrodymų, kad 2018 m. spalio 3 d. pasitarimui galiotų šios išimtys, o teismas rėmėsi ne tik nacionaliniais teisės aktais, bet ir Konstitucinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Pagal ją, viešojo sektoriaus disponuojama
informacija turi būti prieinama nepriklausomai nuo jos formos. Tai – esminis demokratijos principas.
Šiandien, po priimto teismo sprendimo galime drąsiai sakyti, kad diskusija tarp žurnalistų, visuomenės ir valstybės institucijų, kiek ir kokių duomenų galima pateikti visuomenei, yra baigta. Remdamasi juo, Vyriausybė privalės informuoti, kas vyksta jos pasitarimuose, išskyrus išimtinius atvejus. Svarbu ir tai, kad teismas turiniui suteikė pirmenybę prieš formą ir rėmėsi išplėstiniu dokumento apibrėžimu. Tai užtikrina, kad visuomenė galės gauti pilną, neiškraipytą ir neredaguotą informaciją. Tikėtina, kad tai kurs pasitikėjimą valstybės institucijomis ir užtikrins demokratinės bei teisinės valstybės principų įgyvendinimą.