Ryšių su visuomene, komunikacijos specialistui neužtenka būti etiškam, jis turi gebėti suderinti vadovo, kliento poreikius su lūkesčiais, kurie kartais (o gal netgi dažnai) verčia peržengti paties specialisto suvokiamas etikos ribas. Anot tyrimo, Ryšių su visuomene atstovai labiausiai vertina šiuos profesinius bruožus: kompetenciją, žodžio laikymąsi ir atsakingumą. O tai yra svarbios dedamosios etikos darbotvarkėje. Vis tik, to paties tyrimo duomenimis, absoliučiai daugumai yra svarbus etiškas elgesys ne tik kaip specialisto, bet ir kaip organizacijos atstovo, tad neatitikus jo ir vadovo lūkesčiams, kai norima ar net verčiama pasielgti neetiškai, dauguma tiesiog iš tokios organizacijos pasitrauktų ir atsistatydintų. Tai rodo šios profesijos specialistų brandą ir etiškumo bei moralės suvokimą prieš visuomenę, klientą, prieš patį save, ir tai, kokias profesionalumo ribas mes nusibrėžiame patys asmeniškai. Vadovo, kliento, organizacijos požiūris į skaidrią komunikaciją neturėtų skirtis.
LRVS Etikos kodekso rengimo darbo grupės narys Liutauras Ulevičius teigia: „Tam, kad galėtum matuotis, reikia liniuotės. Etikos kodeksas ir galėtų būti ta vadinamoji liniuotė. Jis pernelyg reikalingas, kad paaiškintume daugelį savo veiksmų ir parodytume teisingą kelią“. L. Ulevičius mato 5 dideles etikos problemų grupes: žmonės (pvz. asociacijos nariai); organizacijos ir jų kultūra; klientai ir jų norai bei reikalavimai; tarpininkai (žiniasklaida, influenceriai ir pan.); visuomenė. Visų šių grupių tarpusavio įtaka verčia ieškoti vis naujų ribų ir barjerų, todėl kodeksas suteikia tam tikrą sistemą ir stabilumą.
Nusižengimas etikai – šešėlis visai bendruomenei
Ar savo veikloje dažnai susiduriame su situacijomis, kurios prieštarauja LRVS Etikos kodekso nuostatoms, nors nepažeidžia įstatymų? Net 53% respondentų pasisakė, kad susiduria retai, ir 31% – niekada. Džiugina ne tik skaičiai, bet ir tai, kad per beveik 18-ka LRVS gyvavimo metų nusižengimų Etikos kodeksui nebuvo. Tačiau čia sustoti nereikėtų, privalome garsiai eskaluoti šią temą – menkiausias vieno bendruomenės nario nusižengimas etikai mestų šešėlį visai bendruomenei. Todėl bendri asociacijos etikos rėmai turi būti kaip pagrindas tuo vadovautis.
LRVS Etikos kodeksą jos nariai, siekdami palaikyti aukštus ryšių su visuomene veiklos standartus, priėmė 2000 metais (2015m. jis buvo atnaujintas) ir įsipareigojo juo vadovautis savo veikloje. Etikos tyrime klausėme, ar Etikos kodekso laikymasis turėtų būti privalomas nariams. Net 92% pasisakė – taip.
„INK agency“ vyr. partneris Kęstutis Gečas mano, kad tam tikrą kodifikaciją kiekvienai organizacijai turėti yra svarbu, ir labiau į tai žiūri kaip į visuomenės pokyčius. Ryšių su visuomene profesijai esant dar pakankamai jaunai, K. Gečas Etikos kodeksą laiko kaip tam tikrą savireguliacijos instrumentą. Štai RSVA (Ryšių su Visuomene Agentūrų Asociacija) turi įsivedę kitokį – žvaigždučių vertinimo standartą. Šioje rinkoje labai svarbi skaidrumo dalis – pajamų viešinimas, interesų konfliktų vengimas, savo klientūros paskelbimas viešai, tad kodeksas tarnauja kaip savireguliacijos ir ugdymo instrumentas.
Skaidraus verslo iniciatyvos „Baltoji banga“ vadovės Ievos Lapeikienės teigimu, Etikos kodeksas yra vienas iš pirmųjų žingsnių, rodančių įmonių ar asociacijų brandą. Iš skaidraus verslo pusės iniciatyva kurti kodeksą, jį analizuoti ir diskutuoti, yra labai sveikintina, tačiau jei kodeksas yra parašomas ir padedamas į stalčių (o tokių pavyzdžių yra tikrai nemažai), jis neduoda jokios naudos.
Etika yra absoliutas ar susitarimas?
O štai anot ryšių su visuomene eksperto Lino Kontrimo, Etikos kodekso poreikio, kaip atskiro klausimo, net nereikėtų kelti. Tai, jog įvairios asociacijos ir organizacijos kuria savo etikos kodeksus, yra nesveikas XXa. pr. reliatyvizmas, kuris į etiką pradėjo žiūrėti kaip į funkcinį dalyką – gali susikurti, bet visiškai nesilaikyti. L. Kontrimo požiūriu, etika yra bendražmogiška savybė, rinkinys tų vertybių, kurios yra išsiugdytos ar išugdytos individo, ir nereikėtų to matuoti. L. Kontrimas teigia, kad etika svarbi, tačiau tam nereikia jokių specifinių rėmų, užtenka tos, kuri yra susijusi su bendražmogiškais filosofiniais pagrindais.
I. Lapeikienė oponuoja – o ką daryti, jei organizacijoje dirba žmonės su skirtingomis nuomonėmis ir skirtingomis vertybėmis? Ar pakanka turėti vien bendražmogišką etikos suvokimą ir jei taip, ar jis bus vienodai suprantamas tarp visų organizacijos narių? Asmeninės savybės, kurias išsiugdome, yra labai svarbios, tačiau vienodai svarbu tiek organizacinis, tiek visuomeninis kontekstas. Sukčiavimo prevencijos taisyklė 20/60/20 teigia, kad organizacijoje 20% žmonių elgsis visada teisingai, 20% visada blogai, o likę 60% elgsis arba taip, arba taip. Todėl bendras sutarimas, koks elgesys yra priimtinas, gali padėti priimti sprendimą ypač tada, kai nėra aišku, kaip teisingai pasielgti.
Klausimas – etika yra absoliutas ar susitarimas – nelieka atviras. Etikos kodekso tikslas – būti gidu gerosioms praktikoms, o tai rodo ir didėjantis įsitikinimas etikos svarbos poreikiu dabar ir ateityje.