A. Katauskas: kito tokio žmogaus nemačiau
Viešųjų ryšių ekspertas Arijus Katauskas pasakoja, kad su A. Katkevičiumi susipažino prieš daug metų, vos pradėdamas savo karjerą komunikacijos rinkoje: „Jis iš tikrųjų apsprendė, kur aš einu ir koks aš esu. Tai buvo žmogaus, kuris, mano nuomone, realiai sukūrė tą komunikacijos rinką, požiūrį į ją, bet pats visada išliko savimi, niekada savęs neprarado. Kitas dalykas – jo intelektualumas, žinojimas, žinios, jo viskas... Tu negalėjai tam nepasiduoti – tu negalėjai nenorėti būti panašiu į jį“.
„Jis buvo žmogus, nebijojęs nežinoti ir nebijojęs žinoti. Nežinau, kiek aiškus toks paaiškinimas, bet A. Katkevičius visada žinojo, kur žino ir kada nežino, ir to nebijojo – tai dabar tikrai labai unikalu. Paskutinėse iš savo bendrų laidų „KATukuose“ daug kalbėjome apie tai, kad ateina momentas, kai reikia nebijoti pasakyti, kad neturi žalio supratimo, kas vyksta. Tada tu tiesiog lieki su savimi toks, koks esi, tam, kad priimtum sprendimą, kaip tai vertinti“, – prisimena A. Katauskas.
Pasak A. Katausko, kalbėti apie A. Katkevičių labai sunku, nes jis visą laiką buvo labai platus: „Vien tai, ką tu matai iš išorės – jo vertėjavimo darbus, jo žinias, jo kalbų mokymąsi, jo viską... . Kito tokio žmogaus nemačiau Lietuvoje. Tai buvo Lietuvos raštininkas“.
D. Radzevičius: jį apdovanojo būti įdomiu viskuo
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, paprašytas pasidalinti prisiminimais, prisipažįsta dabar apgailestaujantis dėl neįvykusio pokalbio: „Visi prisimena, kas paskutinis įvyko su žmogumi, kuris išeina, o aš dabar prisimenu, kas neįvyko. Turėjome su Aurelijumi gegužę turėti vieną renginį su Advokatų taryba, kur aš turėjau moderuoti, o jis dalyvauti, bet renginys neįvyko. Galvoju, kad neįvyko dar vienas įdomus pokalbis“.
„Aurelijų visada prisimenu kaip žmogų, kuris mokėjo beprotiškai įdomiai pasakoti – visada kitaip ir apie kitus dalykus. Pas jį labai daug spalvų gyvenime buvo – daugiau, nei žmonės įpratę gyvenime turėti. Mes visi norime turėti patogias, mylimas spalvas: kai klausi žmogaus, kokią turi mylimą spalvą, jis išsirenka vieną, o su Aurelijumi – visi matė, kas jį skaitė ar jo klausė – kad gyvenime yra daugiau spalvų. Toks ir pats buvo, su daug spalvų: atsiminsiu jį su žurnalu „Veidas“, atsiminsiu, kaip provokatorių, kuris dirbo viešųjų ryšių srityje – juk yra didžiulė provokacija komunikuoti apie tai, apie ką kiti turi išankstinę nuomonę. Yra gerų redaktorių, žurnalistų, komunikatorių, bet Aurelijui turbūt pasisekė gyvenime, kad jį apdovanojo būti įdomiu viskuo: ir redaktoriumi, ir dėstytoju, ir komentatoriumi, rašytoju, daug kuo – ne visiems taip gyvenime smagiai pasiseka“, – sako D. Radzevičius.
„Jis legenda, kuris išėjo: kaip muzikos pasaulyje visi prisimena Stasį Povilaitį ar Vytautą Kernagį, kurie sugebėjo savo atėjimu į bet kokią auditoriją atkreipti į save dėmesį, taip Aurelijus buvo vienas iš tų žmonių, kuris sugebėdavo savo tekstu ar komentaru išties atkreipti dėmesį, kai dabar matome, kad daugelis tik skrolina ar laikina. Ant jo užsisėsdavo visi: ar jis feisbuke parašydavo, ar „Verslo klasėje“, ar „Verslo žinių“ radijo pokalbiuose, kur paskutiniai buvo šią vasarą. Juk ne kiekvieno žmogaus podkasto klausosi“, – pastebi LŽS pirmininkas.
Be to, dar vienas išskirtinis A. Katkevičiaus bruožas buvo, kad jis niekada nebijojo eiti prieš srovę. „Kaip kai socialiniai tinklai išpopuliarėjo ir buvo „Google plius“ buvo, Lietuvoje turbūt daugelis galvojo, kodėl kažkas ten turi būti, o jis buvo“, – juokiasi prisimindamas D. Radzevičius.
„Daugeliu atveju iš anksto turime nuomonę, kas pasmerktas sėkmei ar nesėkmei, o Aurelijus ne kartą įrodė, kad tas, kas atrodo pasmerktas nesėkmei, gali būti labai sėkmingas: kad Rolandas Paksas gali tapti prezidentu, kai daug kas sako, kad negali, kad gali egzistuoti žurnalas „Verslo klasė“, nors daug kas sakė, kad Lietuvoje nei klasės, nei verslo nėra, kai kam atrodė, kad verslo simbolis Lietuvoje tik Gariūnai, o jis redagavo „Verslo klasę“ – puikus žurnalas“, – sako jis.
„Labai šviesūs atsiminai apie Aurelijų, nors jis dažnai tamsiai apsirengęs būdavo. Jis kaip tas teatralas, tamsioje scenoje, tamsiais rūbais, padeda mums susikoncentruoti į svarbiausius dalykus ir nekreipti dėmesio į išorinius dirgiklius, gali tiesiog klausytis“, – kalba D. Radzevičius.
J. Špakauskas: Aurelijus visada bus didis
Komunikacijos ekspertas Jaunius Špakauskas sako, kad ryškiai, kone kaip šiandien, prisimena savo pirmąjį susitikimą su Aurelijumi viename „Verslo trikampio“, restoranų prieš kokius 15-ka metų.
„Susiradęs jo el.pašto adresą parašiau Aurelijui laišką ir pareiškiau, jog noriu rašyti jo redaguojamame žurnale. Mano didžiausiai nuostabai jis su manimi susitiko, pareikalavo kreiptis „tu“, ir mes tarškėme kelias valandas, nors dabar, atrodo, kad jau vos akimirką. Kažką apie pirmąją Ukrainos revoliuciją, žiniasklaidą, mokslo pasiekimus ir Lietuvos politiką. Aurelijaus erudicija –stulbinanti, jo amžinai jaunuoliškas smalsumas darė įspūdį, bet man labai artimas pasirodė jo atvirumu pažymėtas bičiuliškumas visiškai svetimam jaunam žmogui. Už tą aš Aurelijui būsiu amžinai dėkingas. Sako gyvenimą matuojame pagal tai, kiek žmonių savąjį matuoja pagal tave. Šiuo matu Aurelijus visuomet bus didis“, – sako J. Špakauskas.
Mažiau nei prieš metus J. Špakauskas kalbino A. Katkevičių Delfi TV laidoje „Publikos nuomone“, kurią kviečiame prisiminti.
M. Katkus: net Aurelijaus pasitraukimas buvo pavyzdys
Savo prisiminimais apie Aurelijų Katkevičių feisbuke pasidalino viešųjų ryšių ekspertas Mykolas Katkus.
„Man jis – Redaktorius ir pirmas darbdavys, priėmęs, mokęs ir kantriai pakentęs chaotišką devyniolikmetį. Tada – kolega, kuriuo žavėjausi. Po to – konkurentas, daręs mane geresniu. Dar vėliau – etalonas, intelektualinio sparingo didmeistris, bičiulis, atskaitos taškas. Ir man šiandien labai labai liūdna, lyg vyresnio brolio būčiau netekęs ir nelengva rašyt, nes dar vis netikiu.
O Lietuvai? Lietuvai Aurelijus yra raštininkas; ryškios VU filologyno kartos atstovas – puikus poetas, vertėjas ir kritikas, kurį nuo pat pradžių traukė platesni kontekstai, didesnės galimybes. Intelektualinio smalsumo vedinas jis dirbo ir rašė (ir kaip rašė!) priešAtgimimo kultūrinėje spaudoje, tada – praėjo politikos mokyklą (ir prisidėjo, taip pat) pas Vytautą Landsbergį padėjėju, sausio Seime. Vėliau dirbo versle, tada „Verslo žiniose“.
Smalsumo vedinas Aurelijus darė ir „Veidą“ – matyt, tokio didelio žingsnio į tiriamąją žurnalistiką joks leidinys nėra žengęs, viename numeryje gal 9 temos buvo tiriamosios. Tiriamosios žurnalistikos pagundos ir pavojai ir tada buvo tie patys – reklamdaviams nepatinka, o kartais ir tyrėjai per giliai pajaučia skandalų pagundas ir pamiršta tarnaujantys tiesai, o ne antraštėms. Tačiau žurnalistika visada buvo didžiulis Aurelijaus pašaukimas – ir jo indėlis ten didžiulis – plečiant akiratį, skatinant eksperimentuoti, o svarbiausia ugdant ir ugdant vis naujas kartas įžvalgių rašytojų. Jo redaktoriaus laiškai – žanro klasika, jo interviu – iki šiol etaloniniai, pagarbūs, gilūs, bet visuomet aštrūs ir nenuobodūs.
Smalsumo vedinas Aurelijus atėjo ir pas mus – VRP jaunuolių gaują, kedenančių mitologizuotus viešuosius ryšius, vėliau susibūrė labiau jam tinkantį kolektyvą. Su tuo kolektyvu jam pirmąsyk Lietuvoje pavyko ginklizuoti ir jauną mūsų profesiją – labiausiai jo idėjų vedinas Paksas ėmė ir laimėjo tuos nelemtus 2002 metų rinkimus.
Aš dažnai galvojau – kodėl tas jo darbas Paksui tada buvo tiek demonizuotas? Juk prieš tai kitas intelektualas – Gintaras Chomentauskas – sukūrė Paulausko legendą, o ir vėliau gausybė gudragalvių į rinkimus vedė Uspaskichą ar kitus? Galų gale, dar 2002 Paksą rėmė ir kiti intelektualai, Aurelijus nebuvo vienintelis.
Matyt, čia kalti buvo du dalykai. Pirma, vedinas giliai jaučiamo padorumo ir lojalumo jausmo Aurelijus laiku nenusiplovė, o buvo beveik iki pabaigos, kad ir kokia ji skausminga bebuvo. Antra, Pakso pergalė prieš neefektyvią ir idiotiškai rengtą Adamkaus kampaniją prikišamai parodė tuometiniams politologams ir intelektualams, kad jų teorijos nelabai turi ką bendra su realybe. Norėdami išsaugoti orumą anie sugalvojo gausybę pasiteisinimų, kurių bendras dėmuo – velniška Aurelijaus asmenybė. Paradoksalu, bet žiauriausi jo kritikai taip pat buvo intelektualai, kursiokai, bendraamžiai, kurie irgi bandė žaisti pilkuosius rinkimų kardinolus, bet pritrūko talento.
Nors to ir nerodė, Aurelijus labai skausmingai tai išgyveno, tačiau neleido šiam darbui jį apibrėžti. Keikiamas kultūrininkų ir intelektualų jis toliau skaitė, rašė, vertė (Calderonas ir Lorca!), o pasitraukęs iš viešųjų ryšių atgal į žurnalistiką atrado ir bloginimo džiaugsmus. Google turėjo jam kokią premiją duot – jo ir jo bendruomenės tekstai buvo vienintelė priežastis lankytis iš esmės nevykusio projekto puslapiuose. Aurelijus mėgo tekstus ir rašytojus, įžvelgdavo talentą kulinaruose, istorikuose, teisininkuose, susivėlusiuose žurnalistuose. Ir spausdavo, ir ragindavo, o jo įvertinimas – „geras tekstas“ buvo kaip medalis.
Ir Aurelijaus išėjimas – ne mirtis tai, pasitraukimas – irgi buvo pavyzdys. Mokėsi kalbas, regis, žydų. Vertė. Rašė ir redagavo du žurnalus. Vedė Verslo žinių laidas. Rasdavo laiko ir mūsų pakalbėjimų laidai (nors kartais nukankintas chemoterapijos ir prašydavo pakalbėt daugiau). Suvedė sąskaitas ir su 2002-aisiais, davė daug interviu, bet tai padarė atvirai, įspėdamas visą kartą dabarties ir ateities politinių technologų ar tiesiog aktyvistų apie pasirinkimus ir jų pasekmes.
Davė šeimai. Kartą 2000 pusvalandžiu pavėlavo į darbą, ir sakė – „Jei dar po tiek metų kartu galim su Regina kalbėtis iki ryto – vadinasi viskas gerai“. Aš, 22 metis nelabai supratau, dabar suprantu geriau. Kalbėdavosi iki dabar.
Buvo iš tos skaitytojų kartos, kurie skaitydavo viską ir visada – fantastiką, detektyvus, memuarus, fiziką, chemiją, ekonomiką, filosofiją. Prisimindavo, cituodavo, diskutuodavo. Vienas retų žmonių, kurie niekada nesustingo, visada domėjosi naujom idėjom, visada ten kur ugnis dar tik pradeda rusenti, visada palaikantis jaunas idėjas, net jei – arba ypatingai kai joms nepritaria. Niekada netapo ciniku ar realpolitik.
Buvo. Amžiną atilsį Aurelijau, mums tavęs trūks“.
Atsisveikinimas su Aurelijumi Katkevičiumi vyks rugpjūčio 14 d. nuo 9 iki 16 valandos Olandų gatvėje 22, Vilniaus laidojimo rūmuose, pirmojoje šarvojimo salėje. Urna išnešama 16 val., laidotuvės vyks Liepynės kapinėse.