Tris studijų programas Vilniaus universitete baigęs B. Narbutas pastebi, kaip per porą dešimtmečių pasikeitė paskaitos, seminarai, darbų gynimai. Kartu, kaip patobulėjo verslo konferencijos ir jų pranešėjai, mat įvairių pranešimų stebėjimas, analizė, viešojo kalbėjimo ir komunikacijos mokymai yra kasdienė B. Narbuto veikla.
„Šiemet per baigiamųjų darbų gynimus universitete visi studentai naudojo pagalbines priemones – prezentacijas. Ir tai nieko nestebino. O prieš 20 metų, kai gyniausi pirmąjį savo bakalauro darbą, nebuvo nė vienos prezentacijos, nė vienos skaidrės – studentai pristatydavo savo darbą žodžiu, išklausydavo komisijos klausimus bei pastabas ir judėdavo toliau“, – patirtis lygina pašnekovas.
Jis sutinka, kad pažangūs technologijų įrankiai, tokie kaip generatyvinis dirbtinis intelektas, palengvina pranešimo ir kalbos rengimo procesą. Tačiau, pasak komunikacijos eksperto, technologijų triukai neturėtų nustelbti pranešėjo asmenybės, kalbos turinio ir konkrečiai auditorijai skirtos pagrindinės žinutės.
– Kokios mintys sukasi galvoje, kai pačiam tenka rengti ir pristatyti pranešimą auditorijai?
– Visada susikoncentruoju į turinį ir mąstau apie svarbiausius akcentus, kuriuos klausytojai turėtų išgirsti ir įsidėmėti. Tuo pat metu seku laiką, nes pranešimas turi būti tiek išgrynintas, kad tilptų į trukmės apribojimus. Žinoma, stebiu ir auditorijos reakcijas, nes su klausytojais svarbu palaikyti ryšį.
– Kaip savo pranešimuose panaudojate skaidres?
– Laikausi nuomonės, kad pirmiausia skaidrės padeda auditorijai geriau suprasti, ką pranešėjas nori pasakyti. Prezentacijų programa kompiuteryje yra įrankis ir pagalbinė priemonė, kuris man padeda geriau perteikti, iliustruoti kalbą. Pavyzdžiui, pasakoju apie Steve’o Jobso gyvenimo epizodą ar gamtininką Steve’ą Irwiną – noriu parodyti to žmogaus nuotrauką. Arba seminare nagrinėjant viešosios kalbos fragmentą, stengiuosi parodyti tekstą ar paleisti įrašą, kad informaciją būtų paprasčiau suvokti.
Be to, pranešėjui skaidrės yra sufleris, kuris primena pranešimo struktūrą, padeda išlaikyti mintį ir nenukrypti į lankas. Tačiau būtent čia atsiranda rizika, kad skaidrės pasiglemš visą auditorijos dėmesį ir jo neliks pranešėjui bei turiniui, mat viską praris forma, pastangos kurti įspūdį ir emociją.
Stebint įvairias konferencijas dažnai kyla mintis, kad pagrindinis dėmesys yra skiriamas skaidrėms. Ir ne taip dažnai pagalvojama apie pranešimą iš holistinės, visa apimančios, perspektyvos.
Mano požiūriu, pranešėjai, kurie be pagalbinių priemonių sugeba prikaustyti ir išlaikyti auditorijos dėmesį visą savo kalbos laiką, yra tikrieji meistrai, iš kurių reikia mokytis.
– Auditoriją gali sudaryti labai skirtingi žmonės. Kaip pritraukti visų dėmesį?
– Neurolingvistinio programavimo praktikai yra pastebėję, kad žmones galima suskirstyti į tris pagrindinius tipus: audialus, vizualus ir kinestetikus.
Audialinio tipo žmonės geriausiai informacija priima pasitelkdami už garsinės informacijos apdorojimą atsakingus smegenų centrus. Kitaip tariant, jiems svarbus pats kalbėjimas, žodžių ir turinio skambesys, intonacija, tempas ir pan. Šiems klausytojams labai svarbus yra tekstas.
Vizualinio tipo žmonės informaciją įsisavina akimis. Jiems labai svarbu matyti vaizdą – iliustracijas, schemas, piešinius, grafinius paaiškinimus.
Kinestetinio tipo žmonės informaciją priima per veiksmą. Jiems svarbu gauti pačiupinėti, išbandyti ar bent įsivaizduoti, kad tai daro. Kinestetikai dažnai klausia, kas man iš to, ką su šituo reikia daryti.
Atitinkamai, pranešėjui labai pravartu žinoti, kokio tipo žmogus jis yra. Ar jis kinestetikas, todėl visada išreiškia norą parodyti savo idėjų, informacijos praktinį pritaikomumą? Ar vizualas, kuris neįsivaizduoja savo pranešimo be nuotraukų, vaizdų, schemų? Ar audialas, kuris pristatydamas pranešimą staiga nutyla, kad kelias akimirkas pasimėgautų pauze salėje, o tada toliau ima žaisti su intonacija, kalbėjimo tempu ir retorinėmis figūromis.
Vadinasi, rengiant pranešimą reikia apmąstyti ir turinį, ir vaizdines priemones, ir apie pateikiamos informacijos praktinį pritaikomumą bei auditorijos įtraukimą. Štai kodėl neišeina pasakyti, kad vienas ir kitas būdas rengti pranešimus yra pats geriausias. Kiekvienas pranešėjas turi atrasti savo autentišką receptą, o nesivaikyti klišių.
– O jeigu žmogus pranešimą pristato ar viešą kalbą sako tik kartą per metus? Kaip išvengti susierzinimo ieškant prezentacijų programos funkcijų, dėliojant animacijas, lygiuojant raides ir pan.?
– Šiuolaikinės priemonės, skirtos skaidrėms ar kitai vaizdinei medžiagai kurti, yra pakankamai paprastos. Bet atkreipkime dėmesį į pranešimus, kurie yra įdomūs, įtraukūs ir tiesiog geri. Tokie jie yra ne dėl įspūdingo dizaino, akyse žaidžiančių paveikslėlių ir sudėtingų techninių sprendimų. Dažniausiai pavykusią kalbą sudaro du elementai: įdomus turinys ir pats pranešėjas, kurio įdomu klausytis.
Tačiau vėlgi kartais nusveria pagunda skaidres naudoti kaip suflerį ir paruoštuką, kurio vienintelė funkcija – priminti, kas po ko eina jūsų pasakojime. Štai kodėl pranešėjai, oratoriai kartais pasijaučia atleisti nuo būtinybės repetuoti tekstą, išmokti pagrindines mintis, sugebėti sklandžiai jas pristatyti savais žodžiais ir kalbėti nuo bet kurias vietos savo prezentacijoje.
Kai oratorius po nosimi turi skaidres, dažnai save įtikina, kad „kažkaip paskaitysiu, kažką pakalbėsiu“. Taip pranešėjas pasislepia už „PowerPoint“, „Prezi“ ar kokios kitos programėlės. Todėl pranešėjo, kuris iš tikrųjų ruošėsi, ir pranešėjo, kuris tik susidėliojo skaidres, pasirodymas scenoje skirsis kaip diena ir naktis.
– Gal naktį prie dienos gali priartinti dirbtinio intelekto įrankiai?
– Aš pats dirbtinį intelektą neretai pasitelkiu rinkdamas ir apdorodamas informaciją. Džiaugiuosi įrankių galia pateikti informaciją paprastai, aiškiai, glaustai ir sistemiškai. Dirbtinis intelektas ne kartą man yra pateikęs gerų minčių ir nuorodų.
Bet vis dėlto žmonės eina pasiklausyti ne robotų. Ne „Gemini“ ir ne „ChatGPT“ atsistos salėje prieš klausytojus ir pristatys savo mintis. Tai darysime mes, žmonės. Todėl į dirbtinį intelektą verta žiūrėti kaip į dar vieną įrankį, kaip į tą pačią prezentacijų rengimo programėlę, kurią daug metų naudojame. Įrankiai nepakeičia pačių oratorių, jų charizmos ir dvasios.
– Ar yra receptas, kaip kalbai ir pranešimui pasirengti greitai ir paprastai?
– Esu suskaičiavęs iš savo praktikos, darbo su klientais, kad 15 minučių pranešimui pasirengti prireikia 20 valandų darbo. Per tiek laiko sudėliojame tekstą, išgryniname pagrindinę mintį, atsisakome perteklinių dalykų, sustipriname logines jungtis ir kelias valandas skiriame repeticijoms. Čia greitai ar lėtai?
Be abejo, žmonijos istorijoje yra atvejų, kai per trumpą laiką gimsta genialūs kūriniai. Teigiama, kad Martinas Lutheris Kingas jaunesnysis savo garsiąją kalbą paruošė maršo Vašingtone išvakarėse. Amžininkai pasakoja, kad eidamas kalbėti ant pakylos mitinge jis dar neturėjo galutinės versijos ir kūrinys gimė pakeliui, žodis po žodžio, su daug ekspromto.
Tačiau prisiminkime, kad M. L. Kingas buvo dvasininkas – žmogus, kuris buvo viešai kalbėjęs valandų valandas, sakęs pamokslus įvairiomis progomis, tad turėjo daug patirties ir jautė, kas žmones jaudina ir veikia. Kaip šią patirtį įskaičiuoti į pasirengimą garsiajai kalbai „I have a dream“?
Paprastai retas žmogus turi tiek patirties kiek M. L. Kingas ar Winstonas Churchillis. Todėl mums reikia kur kas daugiau laiko. Apskritai, tikiu, kad mintims galvoje reikia subręsti tarsi geram vynui rūsyje.
Žinoma, šiuolaikiniame pasaulyje darbotvarkės susidėlioja taip, kad parengti pranešimą reikia kone išvakarėse. Mano giliu įsitikinimu, dėl to dažnai nukenčia kokybė. Galime nueiti į bet kurią didesnę konferenciją, kur dalyvauja daug pranešėjų, ir pamatysime akivaizdžius pranešimų skirtumus. Ypač, jeigu konferencijos organizatoriai netaiko griežtų standartų, tai scenoje gali pasitaikyti ir nuviliančių „patiekalų“.