– Ši laida gimė, nes žmonės, kurie nori kalbėti viešai turi įvairių baimių – scenos, tarties, klaidos. Su kuo tau teko susidurti?
– Aš pats turėjau milžiniška viešumo baimę. Iki šiol prisimenu pirmą spaudos konferenciją, kurią turėjau pravesti, prieš maždaug 20 metų, tai buvo taip seniai, bet atsimenu, kad išeinu į salę ir prieš mane gal dvidešimt žurnalistų, gal aštuonios televizijos kameros, o mano vienintelė mintis: kaip greitai iš čia pabėgti, ar pro tas duris ar pro kitas? Aš dirbau agentūroje, nepamenu kliento, bet prisimenu, kad buvo labai baisu.
– Ką tam Andriui šiandien, po 20 metų, pasakytum?
– Tiesiog važiuok ir viskas. Tai visiškai veikia. Lygiai taip pat, kaip neri į vandenį ir plauki. Didžiausia baimė visada yra prieš pradedant daryti.
– Taip pat buvo ir įkuriant įmonę?
– Taip, nustojau bijoti tą sekundę, kai paspaudžiau ikonėlę ir išsiunčiau atsisveikinimo laišką visiems kolegoms. Dar iki tol žinojau, kad galiu pasitraukti, o tada supratau, kad jau viskas ir nebebuvo baisu.
– Kas turi būti tas variklis, kuris padeda suvokti, kad dabar turi eiti ir kalbėti? Daugeliui Lietuvoje tai nutinka tada, kai ištinka krizė ir žmonės nori pamatyti vadovą, kiti juk galėtų pradėti komunikuoti be krizės.
– Manau, kad yra daugybė situacijų, kai žmonėms reikia kalbėti. Pradedant nuo to, kai kalbi susirinkime ar Kalėdų vakarėlyje, baigiant – krizėje. Kiekvienam atsakymas yra labai individualus ir mano patirtis sako, kad jeigu tai tu darai per prievartą ir tau tai nepatinka, nematai priežasčių, kodėl tą reikia daryti, tai nėra daug sėkmės šansų. Dienos gale, visų pirma, turi rasti atsakymą, kodėl tau tai patinka, nes žmonės labai gerai jaučia, kada tau patinka, kada esi nuoširdus ir tai paperka.
Jeigu matai, kad žmogus yra nenuoširdus, verčia save ir prievartauja, tai nei jam gera kalbėti, nei tau labai gera klausyti. Kaip ir daugelį dalykų tu atrandi, kodėl tau to reikia, kas tame gero, kas tave dopinguoja, veža, kas tau patinka, manau, kad tikrai yra daug žmonių, kurie atranda kalbėjimą ir sako: vau, man tai patinka. Kaip ir su daugybe kitų dalykų, yra žmonių, kuriems galbūt kažkada nepatiko sportas, kurio čempionais vėliau tapo. Yra daugybė įvairių situacijų, bet vis tiek turi rasti priežasčių, kodėl tau tai patinka. Jeigu tu nenori, nepadarysi. Na, gali padaryti ant okey, bet jeigu nori padaryti geriausiai, tai tau turi patikti, turi norėti.
– Ateini į įmonę, naujas klientas, galinčių kalbėti septyni žmonės, kuris bus tas kalbantysis?
– Priklauso nuo įmonės. Svarbiausias dalykas ir svarbiausia taisyklė, kurią reikia prisiminti – nėra daug taisyklių, visada turime ateiti atviromis širdimis ir neįsikalti į galvą kažkokių rėmų, nes jie arba netinka tam žmogui, arba netinka tai organizacijai. Jeigu tos taisyklės jiems netinka, sugalvok naujas. Mano nuomone, mes turime pasiekti rezultatą ir ne tiek svarbu, kokiu procesu tą padarai.
– Bet galiausiai tau patinka kalbėti viešai?
– Galiausiai man patinka, tai yra darbo dalis, man patinka daug dalykų ir aš sakau: tegul man tai patinka. Aš renkuosi, kad man patiktų.
– Ar esi ruošęs save rimtai kalbai, tokio dydžio kaip „TED talk“?
– Taip, kalbėjau konferencijoje „Lūžio taškas“ ir ruošiausi labai ilgai, nuo pradinės idėjos gal tris mėnesius, su ja gyvenau labai ilgai, galvojau, ką noriu pasakyti, kaip noriu pasakyti, ar aš tikiu tuo, ką sakau, nes turi tikėti tuo, ką sakai.
– Kas buvo tavo klausytojai, kai repetavai?
– Dažniausiai, aš pats, nes repetuodavau tyliai, automobilyje, bėgiodamas, vaikščiodamas, tu eini ir galvoji, ką pasakysi ir tai veikia. Niekada neguldau teksto ant popieriaus, manau, kad bloga taisyklė mokytis atmintinai. Manau, kad arba skaitai, arba kalbi, o kai aš kalbu viešai, aš kalbuosi. Taip, kaip nesiruoši pokalbiui su draugu, tu neužsirašai, ką kalbėsi, tu tiesiog kalbiesi. Gali pagalvoti tas tris mintis, kurias nori pasakyti, bet jeigu tu neišlaikai tų trijų minčių savo pakaušyje, tai galbūt tau ir nereikia viešai kalbėti.
– Esi kalbėjęs, kad tau nepatinka tavo balsas, bet buvai žmogus savo srityje, kuris dažniausiai rodydavosi televizijoje ir kalbėdavo.
– Sutarkime, kad mano balsas nėra standartinis, kitoks, man jis tinka, bet kai studijavau žurnalistiką, aš galvojau, kad radijo ar televizijos specializacija man netinka, eisiu į spaudą, bet kažkada supratau, o koks skirtumas? Daugybė dalykų ilgainiui atrodo, koks skirtumas, yra daug svarbesnių dalykų ir tai svarbu sau pačiam prisiminti, nereikia savęs apriboti, nes tikrai atsiras, tų, kas tai padarys, tai bent pats savęs neribok.
– Kokius tris patarimus duotum žmonėms, kurie jau turėtų, ką pasakyti, bet viešojo kalbėjimo vis dar privengia?
– Pirmiausiai atsakyti sau, ar jie nori ir ar tai įdomu, nes gali būti daug priežasčių, kurios motyvuoja. Rašyti – gera mąstymo, meditacijos forma, kalbėti – gali duoti naudą tau, tavo organizacijai. Galų gale, tai gali skatinti keitimąsi idėjomis, bendravimą. Blogiausia situacija, kai dvejoji ir nežinai, kaip pasirinkti, turbūt pirmas patarimas – pasirinkti, o tada eiti ir daryti. Socialinės medijos yra fantastiška erdvė, kur iškart gauni grįžtamąjį ryšį ir gali iškart žiūrėti, kaip suprato, ar tikrai suprato tavo mintis. Čia yra labai geras ringas komunikacijos žmonėms, tačiau labai dažnai jie vietoj to, kad iš to mokytųsi, įsivelia ir aiškina, kad juos ne taip suprato. Bet jeigu jis ne taip suprato, tai čia tavo problema, kad tu ne taip pasakei ir vietoj to, kad su juo ginčytumeisi, pagalvok, kaip pasakyti, kad jis suprastų. Žmonės visada supras skirtingai, jie turi skirtingus išsilavinimus, patirtis, traumas ir jie persijoja per save. Komunikacijos esmė – rasti būdą pasakyti taip, kad galbūt ne visi, bet bent jau dauguma suprastų taip, kaip tu norėjai pasakyti. Jeigu žmonės turi galimybę suprasti ne taip, jie tikrai išnaudos tą galimybę ir supras ne taip, tai yra normalu, todėl treniruokis kalbėti taip, kad suprastų visi. Tą ir rekomenduoju.