Lyderė komunikacijoje, kokia gi ji. Štai trys filtrai, kuriuos savo komunikacijoje verta pasitikrinti:
Atpažįstama. Tiek sau pačiai, tiek aplinkiniams. Žinome, ko tiksliai galime tikėtis. Tai ir vienodas požiūris į žmones, ar tai būtų pavežėjas, naujai prisiekęs ministras, ar karjeros pradžioje iš darbo atleidęs ex bosas. Vidinis ramumas „visiems galiu žiūrėti į akis“.
Savojo „man rūpi“ aiškumas. Nebūtinai prioritetizavimas būnant su kitais žmonėmis, bet žinojimas, kas asmeniškai laikoma vertybe. Ar tai teisingumo jausmas, laisvė, originalumas, atlikimas sutartu laiku, būtinybė, kad liktų ateities kartoms. Tai jūsiškis tikras sargas prie išėjimo vartų. Kas jis? Kas apie jį jau žino?
Kiek komunikacijoje dar likę įvardžio „aš“. Ir čia neapsigaukime. Atrodo, pati nuolat kartoju, kad sulaukę žurnalistų skambučių nustokime savęs klausinėti „o kaip mano plaukai“, ar „gražiai skambėsiu“, „ar nenusikalbėsiu“ ir tiesiog darysiu, ką turiu pagal savo einamas pareigas, vis dažniau pastebiu ir nusiasmeninimą į mes. Kas tie mes? O kas tas asmuo, kuris prisiima atsakomybę? Kaip tai kolektyvinė atsakomybė? Tad ir labai skatinu mažiau galvoti apie savo atrodymą ir kuo daugiau skirti kitų auginimui vidiniu pamatu „kaip savo žinojimu ir patirtimi galiu padėti kitiems siekti jų tikslų“.
Komunikacijoje žydi tikrumo sodai. Iš savų laisvalaikio užsiėmimų socialiniams tinklams teikiami patyrimai, dėl vertybiškai svarbių temų kovojančios, net piktos ir be užuolankų kalbančios moterys.
Vyksta užsidėtų rolių gryninimas, sluoksnių mažinimas ir visa, kuo norėjome atrodyti, keičiant į „o kaip jaučiuosi tai darydama“. Ne tą konkrečią akimirką, o ir ją, ir nubudusi, ir kompiuterį užverčianti, ir nespėjusi į sportą. Geriausia fiksuoti tokius. Kiek mano žodžiuose lengvumo, sakiniuose trumpumo, tone jausmo, ritme vidinės energijos atspindžio.
Pasitikrinimui veikia testas, kai vidury susirinkimo skambina mažieji. Kaip keičiasi balso ritmas, švelnumas, kodėl dažnai net fiziškai kita ranka uždengiamas mikrofonas pokalbio privatumui išlaikyti. Jeigu padėję ragelį grįžtate pas komandą būti „normalia“, tai nenormalu. Norėjau sakyti jūs nenormali, bet susiturėsiu. Noriu pabudinti jus fiksuoti, kad šokinėjame per vaidmenis. Tikrasis mūsų kelių veiklų darymas vienu metu yra vaidmenys, kuriuos atliekame. Jeigu tai vyksta sąmoningai, puiku, o kaip dažnai taip elgiamės negalvodami.
O galvoti teks. Vos trejus metus esu pati sau vadovė, vadovė nedidelės komandos, kurioje irgi visko vyksta. Komunikacijos ekspertų irštva, kurioje, kaip manote, ko labiausiai trūksta? Visiškai taip – susikalbėjimo. Per šiuos trejus praradau daugiau nei dešimt kolegų. Atrodė, dėl visko sutarėme, visi aiškiai žinojome, ką renkamės kartu nuveikti. Kiekvieno iš tų žmonių galiu tik atsiprašyti, kad darbo pokalbio metu iš kažkur atsiranda daugiau energijos nei jos yra įprastų dienų bėgyje. Ir tai gali suklaidinti. Ateidamas dirbti kartu gali ir nusivilti, kad tos vadovės nematau ir negirdžiu. Šį savo bruožą jau pagavau, kaip ir daugybę kitų. Kaip, pavyzdžiui, po susitikimų su tam tikrais žmonėmis „automatu“ parvažiuoti namo numigti, nes dingo jėgos. Užfiksavus jau ima vykti kitas etapas, leidimo sau atpažinti metas.
Taip norisi, kad vis daugiau turėtumėm žaismingo „priimk mane arba net nepradedam“ (angl. „take it or leave it“) ir nešvaistytumėm laiko. Laukia nauji ar seni nauji įdomūs projektai. Kuriuose, na, žinoma, bus ypač svarbu tinkamai komunikuoti. Mažiau stebinkim, daugiau budinkim veikti.