Esate technologijų – mobiliųjų programėlių, išmaniųjų įrenginių ir kitų skaitmeninių paslaugų – ekspertas. Žinote, kaip jomis įtraukti žmones ir kaip jiems nuo šių technologijų išsilaisvinti. Kaip manote, ar Estija, į kurią planuojate atvykti, pakankamai įvertino su tuo susijusius pavojus?
Estija yra valdoma kaip startuolis. Ši šalis yra geras pavyzdys, kaip funkcionuoja demokratinė sistema. Šalys, kurios negali pagerinti savo piliečių gerovės, taip pat yra bejėgės, kai reikia prisitaikyti prie pokyčių, įskaitant naujas technologijas.
Natūralu, kad naudojs technologijos taip pat atneša neigiamus šalutinius efektus. Filosofas Paulas Virillo yra sakęs, kad laivo išradimas taip pat reiškė laivo sudužimo išradimą. Jei išrandi lėktuvą, taip pat išrandi lėktuvo sudužimą. Visa esmė yra tame, kaip mes prisitaikome.
Kai kurios šalys, pavyzdžiui, JAV, visiškai neprisitaiko prie technologijų. Jos renkasi tiesiog vengti šio klausimo. Vakarų Europoje jų plėtra yra kiek stabdoma naujo reguliavimo. Visgi, būti išmaniu reiškia sušvelninti šalutinius efektus, neatsisakant technologijų teikiamų privalumų.
Sakote, kad Jūsų mėgstamiausi išmanieji įrenginiai turi savyje elementą, kuris užkabina žmones, ir jei mes užkimbame, išsivysto įprotis juo naudotis.
Ne visi produktai buvo sukurti taip, kad taptų įpročiais: pavyzdžiui, namų draudimą aš įsigyju tik kartą per metus. Tačiau yra daug produktų, kuriems įpročio sukūrimas yra būtina egzistavimo sąlyga.
Tyrimai parodė, kad jei iš „Google“ sistemos pašalintume prekės ženklą ir tai, kas liktų, palygintume su kitomis paieškos sistemomis, pavyzdžiui, „Microsoft“ priklausančia „Bing“, žmonės jų neatskirtų. Nepaisant to, „Google“ rinkos dalis siekia 80 procentų. Mes nustojome kelti klausimus, kokia yra geriausia paieškos sistema. Mes žinome. Kompanijos kaip „Google“ turi milžinišką konkurencinį pranašumą: mūsų įpročiai yra tai, kas verčia jas monopolijomis. „Slack“, „Instagram“, „Snapchat“ ir kitos panašios programos – visos jos kuria naujus įpročius.
Ką mums daro „Facebook“?
„Facebook“ ir „Instagram“ yra geri produktų, kurie „užkabina“ žmones, pavyzdžiai. Viskas prasideda nuo išorinio dirgiklio: dėmesys pritraukiamas telefono pyptelėjimu ar ženkliuko atsiradimu, kad atsirado kažkas naujo, kad reikia veikti. Ir tada seka veiksmas – tu atsidarai programėlę. O tada gauni apdovanojimą – gauni naujų žinių ar patirčių tikrindamas savo naujienų srautą. Po to jau tu pats investuoti – pridedi kažką naujo, tikėdamasis būti apdovanotu ateityje. Po truputį tai tampa įpročiu ir išorinių dirgiklių net nebereikia. „Facebook“ neišleido nė cento savo pačių reklamai, bet vis tiek visi juo naudojasi.
Vadinasi, šie produktai yra galingi ir nesustabdomi?
1990-aisiais mes galvojame, kad „Microsoft“ yra nesustabdomi. „Internet Explorer“ buvo pagrindinė naršyklė. Kas dabar ja naudojasi? Niekas! Kur kas didesni žaidėjai atėjo į rinką, atkeliavo „Google“.
„Facebook“ susiduria su panašia problema. Jie buvo priversti įsigyti „Instagram“, kad liktų konkurencingais. Dabar mes turime naujas programėles kaip „Tik Tok“. Jauniems žmonėms jau prieš kurį laiką pabodo „Facebook“. Nesvarbu, koks jis galingas, žmonių įpročiai keičiasi.
Kodėl Jūs susidomėjote žmonių įpročiais, susijusiais su technologijomis?
Aš išsirinkau keletą technologijų kompanijų ir stebėjau, kokias technikas jos naudoja kurdamos elgesio dizainą. Pastebėjau, kad kai kurios kompanijos puikiai sugeba išlaikyti vartotojų susidomėjimą savo produktais, o kitos jį pritraukia tik labai trumpam.
Mano hipotezė yra tokia, kad ateitis priklauso tiems, kurie sugeba keisti žmonių pasąmoninius įpročius. Tuo labiau dabar, kai netgi ekrano svarba vis mažėja. Mes persikėlėme iš monitorių į nešiojamuosius kompiuterius, tada – į išmaniuosius telefonus, iš jų – į išmaniuosius laikrodžius. Dabar turime „Amazon Echos“ ir „Google Homes“ – įrenginius, kurie klauso balsu duodamų komandų. Jie neturi ekranų, kuriuose būtų matomi pranešimai, reklamos ar kitų dirgiklių, kurie iššoktų ekrane ir mums trukdytų. Mūsų įpročiai dabar yra svarbesni nei bet kada iki šiol.
Aš ieškojau knygos, kurioje būtų aprašyta, kaip tokius įpročius sukurti. Kaip negalėjau tokios rasti, nusprendžiau ją pats parašyti.
Skirtingi pranešimai, iššokantys ekranuose, gali būti gana erzinantys.
Apie tai ir yra mano naujausia knyga. Joje aš rašau apie tai, kaip mūsų visas gyvenimas ir elgesys yra suskaidytas į dvi dalis. Pirma, yra veiklos, kurios mums padeda, kurių mes norime arba kuriomis planuojame užsiimti. Antra dalis yra veiklos, kurios mums trukdo daryti tai, ką darome, nors mes to ir nenorime. Jos abi paremtos arba išoriniais dirgikliais, kurie verčia mus veikti, arba vidiniais – jausmu, kad mes norime nuo kažko pabėgti.
Todėl pranešimai (angl. notifications) gali būti tiek geri, tiek blogi. Jei aš gaunu pranešimą, kad man laikas eiti į treniruotę, o aš šiaip ar taip ruošiausi tai daryti – puiku, man tai naudinga. Mano telefonas pilnas programėlių, kurios man padeda taupyti pinigus, būti produktyvesniam darbe, sveikiau maitintis ir tt.
Tačiau jei pranešimas mane tik išblaško, man tai nenaudinga. Tokie dirgikliai turėtų būti ištrinti iš telefono. Savo knygoje mokau žmones kaip atgauti technologijų kontrolę, nes kartais atrodo, kad jos mus užgožia.
Kaip tai padaroma: su mygtuku „ištrinti“?
Nebūtinai. Net ir „Facebook“, „Instagram“, „Youtube“ ir kitos programėlės, kurias jūs galbūt mėgstate, turi pranešimų nustatymus, kuriuos galite keisti. Du trečdaliai žmonių niekada nesivargina to daryti. Bet jokia programėlė negali mums nurodinėti. Programėlės turi būti naudojamos taip, kad mums tarnautų, o ne atvirkščiai. Pavyzdžiui, aš naudoju „Facebook“ tik tam tikru dienos metu. Aš neturiu „Facebook“ savo telefone ir jis negali man trukdyti, kol darau kažką kita. Paprasta!
Ar priklausomybė nuo „Facebook“ ir alkoholizmas yra panašūs savo prigimtimi?
Kurti įpročius nėra tas pats kaip formuoti priklausomybes. Priklausomybė yra medicininis terminas: žmonės nesiliauja kažko daryti, nors ir žino, kad jiems tai kenksminga ir jie niekaip negali sustoti. Kurti produktus, kurie sukelia tokią priklausomybę, nėra etiška.
Tačiau įpročiai taip pat gali būti pozityvūs. 50 procentų iš to, ką darome, yra mūsų įpročiai. Aš mokau kompanijas kaip formuoti gerus įpročius, ne priklausomybes.
Deja, priklausomybė yra neišvengiamas masiškai naudojamų produktų ir paslaugų šalutinis efektas. Daug žmonių mėgsta laikas nuo laiko pasimėgauti taure vyno ar bokalu alaus, bet keletas iš jų tampa alkoholikais. Kai kurios medicinoje naudojamos medžiagos gali sukelti kur kas didesnę priklausomybę nei gatvėse parduodamas heroinas, ir kai kurie tampa priklausomais ligoninėje.
Tas pats tinka ir „Facebook“: jei juo naudojasi milijardai, kai kurie bus linkę tapti priklausomais.
Vienas mokytojas skundėsi, kad mokiniai yra visiškai priklausomi nuo savo išmaniųjų įrenginių: jie isteriškai reaguoja, jei paprašai patraukti telefoną. Kai kurie net turi keletą telefonų – jei atimi vieną, jie naudoja kitą. Šiuo atveju mes nebekalbame apie elgesio įpročius, ar ne?
Jei nagrinėsime istoriją, pamatysime, kad mokytojai ir tėvai visada ieškojo kažko, kam galėtų suversti kaltę dėl vaikų elgesio. Dabar kaltininkas yra žaidimas „Fortnite“, prieš tai buvo „Facebook“, „Pokemon“, „Nintendo“, televizija, komiksai, rokenrolas, knygos ir tt. Kiekviena karta galvoja, kad jų vaikai blogai elgiasi, o kaltininkas visuomet yra kažkas, esantis išorėje. Mes neieškome gilesnių priežasčių.
Kodėl vaikai nedaro kažko, ko nori jų tėvai? Nes jie yra žmonės! Jie turi savo mintis ir jausmus.
Technologijos kažką iškelia į paviršių, bet jos pačios nėra priežastis. Tikroji priežastis, kodėl šiuolaikiniai vaikai dažnai yra linkę įnikti į technologijas, yra ta, kad realus gyvenimas juos užknisa. Jiems nurodinėja, kur eiti, ką daryti, ką vilkėti, ką galvoti, su kuo draugauti ir ką valgyti. Vaikai reikalauja laisvės, pasitikėjimo ir įsitraukimo, bet mūsų visuomenė su jais elgiasi kaip su kaliniais. Amerikoje vidutinis vaikas turi laikytis dešimt kartų daugiau taisyklių nei vidutinis suaugęs žmogus ir dvigubai daugiau taisyklių nei tarnaujantis kariškis.
Nieko keisto, jei žmonės pradeda maištauti, jei jie visą laiką yra varžomi. Jie tiesiog ieško, kur pasitraukti. O technologijų kompanijos yra puikiai pasirengusios jiems tai pasiūlyti. Daugeliui vaikų kalbėjimasis su draugais internete yra kaip pabėgimo kelias: čia jie gauna savo psichologinius vitaminus.
Mes, tėvai, dažnai esame linkę stebėti, kas yra mūsų vaikų rankose, bet ne į tai, kas yra jų galvose ar širdyse. Amerikoje vaikai liovėsi žaisti vieni su kitais. Jų gyvenimas tapo pernelyg organizuotas. Tėvai bijo, kas gali atsitikti, jei jie leis savo vaikams žaisti lauke. Vaikai neturi, kur daugiau eiti, jei ne į internetą.
Tėvai dažnai galvoja, kad technologijos manipuliuoja jų vaikais.
Bet iš kur mes ištraukėme mintį, kad „iPad“ yra gera auklė? Iš tėvų pusės labai neišmintinga leisti technologijoms kontroliuoti vaikų laiką ir protą. Aš neleisčiau savo vaikui vienam žiūrėti televizijos ar net eiti į biblioteką, nes ten yra dalykų, kuriems jis dar nepasiruošęs. Yra knygų, kurias aš nenorėčiau, kad jis skaitytų ir yra programų, kurias nenorėčiau, kad žiūrėtų. „Facebook“ taisyklės neleidžia jame registruotis vaikams, jaunesniems nei 13 metų. Nepaisant to, tėvai leidžia jiems tai daryti, o tai tikrai yra absurdas.
Daugeliu atveju, tėvai turėtų tiesiog atsipalaiduoti. Atlikite testą: pakvieskite vaiką vakarienės. Jei jis gali su jumis kalbėti valandą, nesinaudodamas telefonu – viskas su juo gerai, jis nėra priklausomas. Kartais jie gali per ilgai žaisti telefonu ar leisti laiką „Youtube“, bet taip yra tiesiog todėl, kad jie tuo mėgaujasi.
Blogiausias dalykas, ką galite padaryti – iš viso atimti technologinius įrenginius. Tai problemą tik dar labiau pagilins. Vaikai juos naudoja, nes taip jie jaučiasi labiau kontroliuojantys savo gyvenimus, o atėmus telefoną, jie prarandą ir tą truputį kontrolės, kurią jautėsi turėję.
Jei tėvai elgiasi su vaikais, kaip su savo nuosavybe, nieko keisto, kad jie pradeda maištauti: ši karta leidžia laiką internete, ankstesnė vartojo alkoholį, dar ankstesnė darė kitus bjaurius dalykus.
Tiesiog girdėkite savo vaikus. Tik keli tėvai yra žaidę „Fortnite“ su savo vaikais. Tai puikus žaidimas, ir su juo nėra nieko blogo. Šiek tiek pažaisti „Fortnite“ kad ir kiekvieną dieną yra visiškai normalu. Bet tėvai to nežino. Jie automatiškai galvoja, kad viskas, kas yra naujo ir ko jie, būdami vaikais, neturėjo, yra blogai.
Jūs pats esate manipuliatorius?
Esu. Bet yra du manipuliacijos tipai – įtikinėjimo ir prievartos. Pirmasis padeda žmonėms daryti dalykus, kuriuos jie norėtų daryti. Mes perkame bilietus į kiną, tikėdamiesi, kad filmai mus kažkuo įtikins, padarys mums įtaką. Netgi jei žinome, kad viskas yra suvaidinta.
Prievarta yra manipuliacija, kai žmonės verčiami daryti dalykus, kurių nenori. O tai yra neetiška.
Kada yra tinkamas laikas pirkti išmanųjį telefoną savo vaikui?
Kalbant apie bet kurią naują technologiją, vaikas yra jai pasiruošęs, kai žino, kaip ją išjungti. Jei vaikas nežino kaip išjungti iššokančius pranešimus, kaip sustabdyti žaidimą ir pradėti daryti namų darbus, tuomet jis nėra pasiruošęs technologijai.
Nematau jokios priežasties, kodėl jaunesni nei 13 metų vaikai turėtų turėti išmanųjį telefoną. Tam nėra jokio poreikio. Savo dukrai už 12 dolerių nupirkau telefoną iš „Alibaba“ ir ji gali jį naudoti skambinti ir siųsti žinutėms. To pakanka.
Ką patartumėte tėvams, kurie mano, kad jų vaikas yra technologijų vergas?
Kapstytis giliau. Kaip sakiau, telefonas yra tik pabėgimo kelias, bet nuo ko gi jie bėga? Jei negalite to išsiaiškinti, galite prarasti savo vaiką, kurį pasiglemš alkoholis, narkotikai ar dar kas nors.
Tai yra sudėtingas klausimas daugeliui tėvų, nes su jais pačiais ne viskas tvarkoje. Jie grįžta namo iš darbo ir jų vaikai nori su jais žaisti, tačiau per televiziją rodo futbolą, žinias ar mėgstamą muilo operą. Jie linčiuoja vaikus už tai, kad jie praleidžia per daug laiko prie kompiuterių, bet patys negali nustoti tikrinti „Facebook“. Tėvai turėtų taip pat patys sau užduoti šį klausimą, nuo ko jie bėga?
Kokie yra šiuo metu itin svarbūs klausimai, į kuriuos dar neturime atsakymų?
Mes vis dar tiksliai nežinome, kodėl technologijos yra kenksmingos. Prieš kelerius metus galvojome, kad jos tokios nėra. Dabar mes paranojiškai galvojame, kad viskas kelia pavojų. Tiesa turbūt yra kažkur per vidurį.
Dabar vaikų gyvenimas yra saugesnis nei bet kada JAV istorijoje ir didžiąja dalimi taip yra technologijų dėka. Mes galvojome, kad mūsų vaikai elgiasi grobuoniškai. Realybėje, Amerikoje yra visiškai tuščių kalėjimų. Nusikaltimų lygis nukrito. Vandalizmas, su narkotikais susijusių nusikaltimų ir žmogžudysčių skaičius pasiekė rekordines žemumas.
Lengva kaltinti technologijas dėl visko. Sakyti, kad jos manipuliuoja žmonėmis. Piktintis, kad jos atitraukia mus nuo tikrų problemų ir verčia jaustis bejėgiais. Ir pamiršti, kad iš tiesų galia vis dar mūsų rankose.
Niras Eyalis yra iš Izraelio kilęs amerikiečių rašytojas, mokytojas ir verslo konsultantas, kuris padeda technologijų startuoliams ir kitoms kompanijoms vystyti sėkmingus produktus. Jo knyga „Hooked“ („Užkabintas“) laikoma viena įtakingiausių pastarojo dešimtmečio darbų tarp produktų vadybininkų ir technologijų kompanijų. Jis pats taip pat yra įkūręs du startuolius ir reguliariai bendradarbiauja su daugeliu žurnalų, tarp kurių – „Forbes“, „TechCrunch“, „Psychology Today“ ir daugelis kitų.
Konferencijoje „Drąsa elgtis kitaip“, kurią organizuoja „Eesti Ekspress“, N. Eyalis pristatys savo neseniai išleistą knygą „Digital Distraction“ („Skaitmeninis išsiblaškymas), kurioje jis aptaria, kaip skaitmeninis pasaulis veikia mūsų koncentraciją ir produktyvumą. Jis taip pat dalinasi praktiniais patarimais, kaip atsiriboti nuo trukdančių faktorių ir pristato naujus modelius, kurie leidžia juos geriau valdyti.
Daugiau informacijos apie konferenciją „Drąsa daryti kitaip“ (The Audacity to Do Things Differently) čia.