Prasidėjus UNESCO savaitei, pirmadienį Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko diskusija „Kas atsakingas už mūsų skaitmeninį atsparumą“, kurioje dalyvavo dr. Auksė Balčytienė, Vytauto Didžiojo universiteto UNESCO medijų ir informacinio raštingumo įtraukiai žinių visuomenei katedros vadovė, Viešosios komunikacijos katedros profesorė, projekto DIGIRES vadovė ir vyriausioji tyrėja; Vygintas Gasparavičius, kultūros viceministras; Rasa Juknevičienė, Europos Parlamento narė; Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, Delfi vyr. redaktorė; Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Diskusiją moderavo žurnalistė Brigita Sabaliauskaitė.
Įtaria melą, bet dalinasi
Nors tarptautiniuose MIR reitinguose Lietuva vertinama kaip ganėtinai gerai savo informacinę erdvę stebinti ir prižiūrinti šalis, dr. A. Balčytienės nuomone, mes neturime aiškių įrodymų, kad mūsų visuomenė atspari dezinformacijai, įvairiausiems trukdžiams ar bendram nerimo ir pasimetimo jausmui, kuris gali kilti tiek iš dezinformacijos, tiek iš realios krizinės situacijos.
Pozityviai nuteikia tai, kad prasidėjus karui Ukrainoje paaiškėjo, kad Lietuva, esanti netoli fronto linijos, o taip pat – informacinio karo fronte, dėl savo istorinės patirties yra atsparesnė dezinformacijai. Tada, įkūrus Baltijos skaitmeninio atsparumo tyrimų centrą Digires, dr. A. Balčytienė pajuto išaugusį susidomėjimą tiek iš užsienio mokslininkų, tiek užsienio žiniasklaidos – jiems buvo įdomu, kokių veiksmų, instrumentų Lietuva imasi dabar, ką yra dariusi anksčiau.
Ir nors diskusijose dr. A. Balčytienė pasidalindavo savo patirtimi, nuveiktų darbų pavyzdžiais, visgi, neslėpdavo, kad veikti dar tikrai yra ką. Deja, šį pavasarį atliktas žvalgomasis visuomenės nuomonės tyrimas parodė tendenciją, kad beveik pusė – 42 proc. – žmonių, net pajutę, kad susidūrė su melaginga, klaidinančia informacija, nevengė ja pasidalinti.
„Tada mums kilo klausimas – jeigu beveik pusė žmonių dalinosi, jie irgi tapo šitos didžiulės mašinerijos veikimo dalimi, tada kaip mes galime sakyti, kad tai yra atspari visuomenė? Nes jei būčiau atsparus, aš priešinčiausi, aš nedaryčiau to veiksmo, kuris toliau kuria netiesą, melą ir pan“, – kalbėjo ji.
Ukraina laimėjo informacinį karą demokratinėse visuomenėse, bet ar to pakanka?
R. Juknevičienė neslėpė – socialiniai tinklai jai, kaip politikei, atvėrė visiškai kitas galimybes. Ji džiaugėsi galinti su rinkėjais bendrauti tiesiogiai, jos žodžiams nepereinant per jokius žurnalistų filtrus.
„Tai svarbu, bet paskui supratau, kad ta vadinamoji tikroji žurnalistika irgi išlieka svarbi, nes tas srautas, kuris pasipylė į žmonių smegenis, į tiesioginį žmonių skaitymą, gali būti labai pavojingas, jį labai neatsakingai naudojant. Neišprususiam žmogui tos sveikos, atsparios žiniasklaidos buvimas vis tiek padeda tame informacijos greitkelyje susiorientuoti“, – kalbėjo ji.
R. Juknevičienė stebėjosi paradoksu, kad net kelias kartas augę demokratinėse šalyse Vakarų šalių piliečiai neišsiugdo atsparumo atpažinti dezinformaciją. Prisiminė girdėjusi, kad net Angela Merkel, pati užaugusi Rytų Vokietijoje, kai 2014 m. Rusija užpuolė Krymą, negalėjusi patikėti, kad Vladimiras Putinas melavo.
„Bet nereikia užmigti ant laurų ir galvoti, kad viskas mūsų valstybėje gerai, nes taip rodo apklausos. Rusijos taikinys ir interesas yra ta gal 30 proc. dalis visuomenės, kuri irgi yra didelė jėga. Stebėkime jų naratyvus, paskaitykime komentarus – nebūtinai feikinius, tikrų žmonių. Pati gyvenu kaime, provincijoje praleidžiu nemažai laiko, matau, kaip žmonės į tuos melus reaguoja ir kaip juos priima. Čia rimtas iššūkis visai Europos Sąjungai“, – pastebėjo ji.
Be to, dabartinio karo kontekste itin svarbu suvokti, kad jis yra ne tik apie tankus, bet ir apie dezinformaciją. „Deja, tą ir Josepas Borrellis yra pripažinęs kalbėdamas oficialiai komitete, kad nors Ukraina laimėjo informacinį karą, širdis ir protus didžiosios dalies demokratinio pasaulio žmonių visuomenės – bent iki šiol, įdomu, kaip tas kainų šuolis paveiks, nors, aišku, bandysime, kad tai nepasikeistų – bet dar yra Lotynų Amerika, Indija, Afrika, nekalbu apie Kiniją, kuri oficialiai skleidžia tą patį naratyvą apie fašistinę, nacistinę Ukrainą ir kaip Amerika kalta dėl visko. Deja, didžiojoje pasaulio dalyje tas Rusijos naratyvas yra skleidžiamas ir jis prigyja žmonių sąmonėje“, – sakė R. Juknevičienė.
Vien švietimo neužteks
Tad ko visgi reikia – šviesti visuomenę ir leisti pačiai atsirinkti, ar užkirsti kelią dezinformacijos sklidimui? V. Gasparavičius teigė, kad vienareikšmiško atsakymo nėra – reikia ir to, ir to: „Reikia ir šviesti, ir užkardyti, riboti dezinformaciją, dekonstruoti, ką ir daro DIGIRES, ir paraleliai užtikrinti patikimos informacijos sklaidą visuomenėje“.
Jis pridūrė, kad nors kalbant apie Rusijos agresiją Ukrainoje, mes esame šiek tiek atsparesni nei kitos visuomenės, tai labai priklauso nuo naratyvo. „Čia Lietuva puikiai supranta situaciją, vienareikšmiškai yra keliais žingsniais priekyje, supranta tas grėsmes. Bet jei kalbėtume, pavyzdžiui, apie kovidą, apie tai, kas susiję su vakcinacijos problemomis, matyt, būtume statistiniame vidurkyje“, – neslėpė kultūros viceministras.
Pasak jo, nors informacijos prieinamumas, medijų ir informacinis raštingumas ir kritinio mąstymo ugdymas nuo darželio, nuo mokyklos, universiteto būtų paveikiausios priemonės, dabar būtina atsižvelgti į kontekstą, kuriame gyvename: „Kalbant apie informacijos ribojimą, dabar tikrai kitos išeities nėra – jei kalbame apie konkrečią karo propagandą, tai reikia stabdyti tą informaciją. Bet tai yra iš principo toks laikinas sprendimas, jis neturi būti dominuojantis ar vienintelis. Nes susidūrus su kita dezinformacijos tema, kitu naratyvu, mes nebūtinai būsime tokie atsparūs ir kritiški, tad tą įgūdį reikia, matyt, išsiugdyti horizontaliai“.
Soc. tinklai nereguliuojami, žiniasklaida – perreguliuota
Delfi vyr. redaktorė R. Lukaitytė-Vnarauskienė pastebėjo, kad jau seniai baigėsi tie laikai, kai internetinė žiniasklaida buvo vadinama naująja medija – dabar ji jau yra visiems įprasta ir netgi gali būti vadinama tradicine, o naujųjų medijų titulas perėjo socialiniams tinklams. Visgi, žingsnis po žingsnio vykstant medijų transformacijai žmonės pradėjo nebesusigaudyti, kas yra žiniasklaida, o kas – ne.
Pasak jos, naujienų portalų įdėtas įdirbis ir įgytas žmonių pasitikėjimas paradoksaliai prisidėjo ir prie to, kad kai kurioms žmonėms atrodo, kad viskas, kas parašyta internete, yra tiesa.
„Iš to įprasto ankstesnio įsivaizdavimo žmonės mano, kad jei buvo spausdintas žodis, tai jis yra teisingas. Dabar irgi dalis žmonių sako, kad jei internete rašo, tai taip ir yra. Šitą dalyką labai svarbu pabrėžti įvairiose auditorijose ir dirbti reikia su skirtingo amžiaus žmonėmis. Tarkime, Skandinavijoje jau yra fakto ir šaltinio tikrinimo pamokos vaikams, manau, nuo mažens yra ypatingai svarbu atskirti, kas yra faktas, kas yra nuomonė, kas yra žiniasklaidos priemonė, kas – kažkieno nuomonė, kas – kažkieno tyčia sukurta melagiena“, – kalbėjo ji.
R. Lukaitytė-Vnarauskienė kalbėjo, kad socialiniai tinklai labai įtraukiantys, o žmonės pernelyg laisvai žvelgia į savo patiklumą – jie nesureikšmina to, kuo dalinasi, net jei tai netiesa. O jei tai padaro artimas žmogus – kaip rodo įvairūs tyrimai, informacija žmogui iš karto atrodo patikimesnė.
„Mes jau turbūt dešimt metų turime rubriką „Demaskuok“, kurios genezė prasidėjo nuo Rusijos trolių. Kai socialiniai tinklai dar nebuvo taip įsigalėję, turėdavome trolius komentaruose, taip pat būdavo tiesiog rusiški portalai, kurie skleisdavo dezinformaciją. Po to plintant socialiniams tinklams troliai persikėlė ten. Kovidas buvo kaip didysis susijungimas trolių į vieną temą – tada buvo pamatytas mastas. Mes matome, kad visokių melagienų skleidėjai susivienijo vienai temai – galbūt natūraliai sutapo interesai ir jie tiesiog pradėjo dirbti su ta tema. Taip pat turėjome ir tebeturime „Melo detektorių“, o dabar, prasidėjus karui Ukrainoje, pradėjome dirbti ir su rusiška informacija, net ir už Lietuvos ribų, nes matome labai daug melagienų, kas, aišku, nestebina, nes tuo pačiu metu vyksta ir informacinis karas“, – kalbėjo R. Lukaitytė-Vnarauskienė.
Jos nuomone, melagingos informacijos srauto tik daugės: „Mano akimis, labai svarbu stiprinti tradicinę žiniasklaidą, nes ji turi labai aiškias atsakomybes, struktūrą ir atskaitomybę, ji yra reguliuojama ne vieno įstatymo ir ne vienos institucijos. Žiniasklaidai tenka atsakomybė už tai, jei paskleista netiesa, tada yra visa procedūra, ji privalo skelbti paneigimus, patikslinimus ir taip toliau. Socialiniuose tinkluose viskas kaip meteoras – sprogo, išnyko, nukrito, kažką sužalojo, kažko ne, niekas nieko nežino. Čia, mano nuomone, didžiausia problema, kad socialinėse medijose yra nepakankamai sureguliuoti dalykai, visi ten valdomi esame algoritmų, o žiniasklaida net perreguliuota kai kuriose temose“.
Pasigenda tikrų investicijų į švietimą ir kultūrą
D. Radzevičius neslėpė savo kritiško požiūrio. „Didžioji problema, kad ne vienoje net demokratinėje šalyje valstybinės politikos šiandien orientuojasi ne į švietimo, mokslo, kultūros investicijas, bet švietimą pakeitė pseudoekspertizė. Pavyzdžiui, Lietuvoje pagrindiniai ekonomikos ekspertai yra bankų ekonomistai. Na, kokie jie ekonomistai – geriausiu atveju bankų lobistai, bet 90 proc. kalbėjimo apie krizę, kainas, sprendimus tenka jiems, jie kalba nuo ryto iki vakaro, bet alternatyviai niekas negali pasiūlyti, net vyriausybės sudėtyje tokio lygio ekonomistų nematome <...>. Švietimą pakeitėme reklamos industrijos viešinimo pinigais. Kas dabar yra kritinis mąstymas jaunam žmogui mokykloje, kokiam penktokui, šeštokui, ar dešimtokui, kai jį nuolat bombina visokiais valstybės viešinimo projektais, tai ekologijos, tai dar kažko? Nes pati susigalvoja, be tarpininko žiniasklaidos, kad padarys kažkaip su viešųjų ryšių agentūromis, reklama užpila. Kultūrą pakeitė fejerverkų festivaliai, laikai, ir pigi arba nemokama pramoga. Socialinė atskirtis dėl to tapo tokia milžiniška, o šiandien kalbėti, kad žmonės kasdien galėtų užsiprenumeruoti turinį su šiek tiek ar gerokai mažiau reklamos ir kokybiškam turiniui skirti kokius 50 eurų per mėnesį, yra beveik neįmanoma misija“, – kalbėjo jis.
Jo nuomone, pereinant prie kritinio mąstymo, medijų raštingumo klausimų, pirmiausia reikia bendrai kelti švietimo, mokslo, kultūros lygį, kol nenutiko dar baisesni dalykai.
Medijų raštingumas kaip kietoji galia
Diskusijos dalyviai sutarė, kad sprendžiant šį klausimą reikia įvairių lygmenų bendradarbiavimo.
„Mes universitete turime dirbtinio intelekto, mašininio vertimo specialistus, tokius tyrėjus, bet ir problemos sprendėjus, bet mums reikia ir praktikų indėlio. Esame pilietinė iniciatyva, kuri eina ne visai iš apačios, labiau iš vidurinio, organizacinio sluoksnio, bet, manyčiau, kad daugelį sprendimų, tarkim, užkardyti dezinformaciją kažkokiomis kibertechnologijomis, IT, teisiniu reguliavimu, draudimais yra veiksminga ir labai reikalinga. Bet mes turime suprasti, kad net su greita reakcija, per kurią laimime kažkiek laiko ir kažką galime padaryti, vis tiek ta negatyvi informacija mus pasieks – tai nėra galutinis sprendimas. Lygiai taip pat turime ir patys lavintis, ir daryti aktyvius, ir proaktyvius veiksmus“, – kalbėjo dr. A. Balčytienė.
Tokių veiksmų pavyzdžiais gali būti ir tiesiog žmonės, patys socialiniuose tinkluose paneigiantys dezinformaciją, ar institucijų iniciatyvos. „Pavyzdžiui, Lietuvos radijo ir televizijos komisija, reguliuojanti institucija kreipėsi į didžiąsias plaftormas „Appstore“, „Google Play“, kad jos neparduotų kai kurių programėlių, per kurias būtų galima pasiekti transliuojamą informaciją, kuri siunčiama iš mums priešiškų valstybių. Ta iniciatyva ateina ne iš globalių platformų, bet iš mūsų tarnautojų, mūsų valstybės piliečių“, - pabrėžė ji, ragindama valstybės tarnautojams skirti daugiau dėmesio, sugalvoti platformą, kaip juos būtų galima geriau įtraukti.
„Sudėtingi klausimai ir todėl manyčiau, kad reikalinga kažkokia sprendimo institucija. Mūsų iniciatyva yra per lengva, ji kaip gražaus dizaino sambūris, kuris gali nešti žinutę. Bet medijų ir informacinis raštingumas nėra mikštosios galios tematikos dalykas, jis turi tapti strategiškai planuojama kietąja galia, kuri rodo aiškią kryptį, kuri gali rodyti, kaip keisti mokyklos programas, kaip mums reikia įgalinti valstybės tarnautojus, kurie dirba ir sprendžia kažkokius labai konkrečius klausimus, kad jie turėtų platformą inciatyvai pasiūlyti ir pan. Manyčiau, kad tikrai reikia tikrai ar instituto, ar sektoriaus, ar skyriaus, ar parlamentinio komiteto, ar vyriausybinės komisijos“, – svarstė dr. A. Balčytienė.
R. Lukaitytė-Vnarauskienė pabrėžė, kad nors vieno paprasto recepto nėra, bet pirmiausia reikalingas tiek sprendimų priėmėjų, tiek žiniasklaidos, tiek bendrai visuomenės konsensusas, kad šis klausimas mums yra svarbus. „Jei mes norime būti kritiška, mąstanti visuomenė, turinti sveiką santykį su informacija, pirmiausia reikia priimti tą bendrą konsensusą. Tada reikia ieškoti, kokie yra tie sprendimo keliai. Nėra vieno unikalaus sprendimo, kažkokio auksinio raktelio, deja – reikia dirbti keliomis kryptimis skirtingai. Vienas dalykas švietimas, kitas – ta pati žiniasklaida“.
Pasak jos, visame pasaulyje žiniasklaida kenčia nuo globalių technologijų žaidėjų veiksmų įvairiomis prasmėmis: tiek dėl atimamų reklamos pinigų, tiek dėl patraukiamo auditorijos dėmesio, tiek dėl požiūrio į žiniasklaidą.
„Nes tai, kas vyksta socialinėse medijose, žmonės laiko žiniasklaida, nors taip nėra. Nesakau, kad pati žiniasklaida neturi problemų – jų yra, ir tai irgi gali turėti ir turi įtakos požiūriui į žiniasklaidą, bet bendrai, visuomenėse, vartojančiose įvairią informaciją, sėjasi tam tikras nepasitikėjimo virusas, kuris labiausiai susijęs su technologijomis, su socialiniais tinklais ir kitu informacijos fragmentavimu. Kiekvienai demokratinei visuomenei reikalinga sveika ir įvairi žiniasklaida. Žiniasklaidos monopolis irgi yra ydingas ir pavojingas – turi būti sukurti sveiki mechanizmai, kad būtų išlaikyta kuo didesnė žiniasklaidos įvairovė“, – kalbėjo R. Lukaitytė-Vnarauskienė.
Visą diskusiją žiūrėkite čia.