Mes ne tik ateiname į tokį pasaulį. Mes jame augame, o vėliau į tą patį pasaulį paleidžiame savo vaikus. Pasaulį, kur moterys jau beveik visur gali ne tik balsuoti, bet ir skristi į kosmosą bei valdyti valstybes. Lyg ir tapti bet kuo, lyg ir būti lygi vyrui, bet... Būti lygiai – kaip ir gerai, tačiau jokiu būdu ne vyriška.
Kodėl negalime būti vyriškos?
Pilnutėlė kino salė, stebėdama geriausiai įvertintas reklamas ir pamačiusi pagal visas taisykles, energingai teniso kamuoliuką atmušančią žaidėją, ją palydi komentaru: „Kokia ji nemoteriška, vyriška.“ O moteriškumo simboliu vis dar laikoma cigaretę iš portsigaro išsitraukianti, prisegtas kojines užsitempusi italė, kurią apspinta tuntas vyriškių, pasiruošusių pridegti.
Pastaroji gražuolė propaguoja žalingus įpročius, o pergales skinanti atletė – sveiką gyvenimo būdą. Sportuoti naudinga, bet jei tai, atiduodama visas jėgas, daro moteris, – tai jau vyriška. O moteriai, kas vyriška, tas juk netinka. Rūkyti ir nesveika, ir lyg nemoteriška, bet jei atrodai seksualiai, tai kaip ir galima.
Viskas prasideda dar vaikystėje
Vaikystėje viskas paprasčiau. Paprasta dar per vaikelio laukimo šventę: jei matome rožinius balionus, bus mergaitė, jei žydrus – berniukas. Taip ir spalvinama mūsų gyvenimo pradžia, kai mums renkami pirmieji drabužėliai, patalynė, žaislai. Žmogui augant sistema sudėtingėja. Greta spalvų atsiranda forma. Jei „Lego“ konstruktoriuje yra drakonų, žirgų, jie skirti berniukui, bet jei žirgas baltas, su sparnais, o dar ir ragas ant kaktos išaugęs – mergaitei.
Nors animacinį filmuką apie Kendi žiūrėdavo net rimti tėčiai, kažkam kieme pasišaipius, kad filmukas mergaitiškas, berniukų prie ekranų nebelikdavo. Nepaisant to, kad filmuke yra tokių vyriškų personažų kaip žavus princas Antonis, su kuriuo jie gali tapatintis.
Visose klasikinėse pasakose mergaitės vaizduojamos silpnos, apsiginti negalinčios veikėjos, laukiančios jas gelbėti atjojančių princų ant baltų žirgų. Raudonkepuraitė ir senelė laukė medžiotojų, Pelenė – princo, grąžinsiančio jos pamestą kurpaitę, Auksaplaukė – to vienintelio, kuris išvaduos iš bokšto, o apie Miegančiąją gražuolę išvis nėra ką sakyti. „Berniukiškai“ literatūrai vis dar priskiriamos istorijos, kaip keliauti su įdomiausiais nuotykiais, nugalėti slibiną ar sumedžioti neregėto dydžio banginį.
Kai mergaitiška rožinė ir žydra berniukiška tampa moteriška ir vyriška, kaip ir su evoliucionavusiais žaislais – vietoj spalvų atsiranda forma. Išskyrus škotų vyrus, jau kuris laikas tik moterys dėvi sijoną. Ir jis akimirksniu net tenisininkes padaro moteriškas.
Vis dėlto moteriškumo suteikia ne tik sijonas. Dar reikia savo nuomonę pasilaikyti sau, daug šypsotis ir, kai kažkas nutinka (cituoju Reese Witherspoon), klausti vyro: „O ką gi mums dabar daryti?“ O iš kur moterims žinoti, ką daryti? Jei mažos mergaitės išmokytos laukti princų, o knygos apie sprendimų ieškojimą patrauktos iš jų akiračio, pridengiant eiline rožine knygele apie princesę pūstu sijonu?
Kodėl pasiduoti neverta
„Oskarą“, vieną geidžiamiausių apdovanojimų už aktorinį meistriškumą, gavusi R. Witherspoon norėjo pradėti kurti filmus apie moteris. Aktorė prisimena, kaip jos idėjas išklausę vyrai prodiuseriai nepatikėdavo, kad tai gali būti sėkmingi, įdomūs ir pelningi kino projektai. Bet užsispyrusi blondinė iš Naujojo Orleano nepasidavė ir už savo vaidybą uždirbtus pinigus įkūrė prodiuserių kompaniją. O tada pastatė daugybę apdovanojimų gavusią ir tiek vyriškos, tiek moteriškos auditorijos simpatijų sulaukusią „Gone girl“ ekranizaciją.
Ne pirmą tiražą skaičiuoja leidyklos visame pasaulyje, išleidusios „Vakaro istorijas mergaitėms maištininkėms“. Mažos mergaitės vis dažniau išdrįsta konstruoti robotus ir užaugusios pasiryžta rasti vaistus nuo vėžio. Jos ieško naujų gyvybių kitose planetose dirbdamos NASA. Ir nebekreipia dėmesio, jei kelyje į šias svajones kasdien girdi, jog tai ne joms, nes tai vyriška.