Žiniasklaidos radaruose – Oumuamua ir kelionės į Marsą
Be abejo, teigti, kad mokslo naujienos visai neprasiskverbia į viešąją erdvę, būtų neteisinga. Štai dar neseniai visas internetas kartu su mokslo bendruomene spėliojo, kas iš tiesų yra į mūsų saulės sistemą užklydęs paslaptingasis cigaro formos objektas, pramintas Oumuamua. O praėjusį lapkritį tūkstančiai žmonių visame pasaulyje kartu su NASA mokslininkais užgniaužę kvapą stebėjo tiesioginę zondo „Insight“ nusileidimo ant Marso paviršiaus transliaciją.
Galimybė, kad į mūsų Saulės sistemą įskriejo nežemiškos kilmės objektas, tikrai audrina vaizduotę, o įtampa ir 7 minutės nežinios laukiant signalo iš į Raudonąją planetą pasiųsto 875 mln. kainavusio zondo gali prilygti gero trilerio suteikiamoms emocijoms. Bet ne visos reikšmingos mokslo naujienos sulaukia tiek dėmesio, nors kai kurios jų yra ir gerokai svarbesnės.
Kodėl turime girdėti mokslininkus?
Pramoginis mokslo naujienos pobūdis ar turinys gali padėti jai pasiekti platesnę auditoriją, tačiau ne visos mokslo naujienos gali būti praneštos tokiu būdu. 2018 m. spalio 8 d. Jungtinių Tautų įkurta Tarpvyriausybinė klimato kaitos taryba paskelbė kartu su mokslininkais parengtą klimato kaitos ataskaitą. Joje grėsmingas perspėjimas žmonijai – katastrofiškiems klimato kaitos padariniams sustabdyti turime dvylika metų. Nepaisant to, kad šią naujieną paskelbė daugelis žiniasklaidos priemonių, ryškesnio atgarsio viešojoje erdvėje ji nesulaukė. Vienas kitas pasidalijimas socialiniuose tinkluose, viena kita diskusija su nuomonės formuotoju, ir vėl tyla. O juk nuo to, kaip rimtai šią problemą priimsime, gali priklausyti visos planetos ateitis.
Sustiprinti mokslo autoritetą viešojoje erdvėje šiandien turbūt yra svarbiau nei bet kada anksčiau. Post-tiesos, melagingų naujienų, faktų nuvertėjimo laikais racionalaus argumento, ne tikėjimu, o patikrinta informacija grįstos pozicijos sugrąžinimas į žiniasklaidos lauką yra itin svarbi, tačiau nelengva užduotis. Per paskutinį dešimtmetį prasiplėtęs medijų spektras, pasikeitę informacijos vartojimo įpročiai ir greitis sukūrė palankią terpę sklisti alternatyviems faktams, vešėti įvairiausioms konspiracijos teorijoms, todėl mokslui savo argumentais įtikinti plačiąją visuomenę ar tam tikrą jos dalį yra vis sunkiau.
Atrodytų, na ir kas, kad kažkas vis dar tiki, jog žemė yra plokščia. Iš tokių žmonių argumentų daugelis turbūt tik smagiai pasijuokia. Tačiau kas, jei didelė dalis visuomenės neišgirsta arba tiesiog atsisako tikėti mokslininkų perspėjimais dėl artėjančios klimato katastrofos? Šiuo atveju nuo to, ar mokslininkai bus išgirsti, gali priklausyti ir tam tikri svarbūs politiniai sprendimai, o nuo jų – mūsų ateitis.
Komunikuojantis ir politikuojantis mokslas
Vienas žymiausių šiuolaikinių Prancūzijos mąstytojų Bruno Latour'as, savo intelektualinį projektą didžiąja dalimi paskyręs mokslo praktikoms nagrinėti, yra įsitikinęs, kad mokslo bendruomenė šiandien negali užsidaryti savo pačios burbule, o turi aktyviai dalyvauti platesnėse diskusijose ir procesuose.
B. Latour'as mano, kad mokslinės praktikos savo esme visuomet yra ir socialinės, stipriai priklausomos nuo bendradarbiavimo ir komunikavimo. Pavyzdžiui, klimatologus garsus filosofas apibūdina ne kaip tiesiog mokslininkus, bet kaip klimato kare kovojančius karius, kuriems nereikėtų bijoti politikuoti, o savo žinią derėtų siekti paskleisti kuo plačiau. Tačiau kaip tai padaryti?
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl mokslo bendruomenei ir institucijoms ne visuomet pavyksta atkreipti dėmesį į savo atradimus, turbūt yra ta, kad šiuolaikinis mokslas daugeliu atveju yra sudėtingas ir ne taip jau lengvai eiliniam žmogui įkandamas. Dėl to mokslinius reiškinius ir atradimus ne visuomet yra paprasta perteikti patrauklia forma. Pavyzdžiui, kaip kvantinės fizikos reiškinius, geriausiai aprašomus matematinėmis formulėmis, išversti į žmonių kalbą? Kaip kelių šimtų puslapių tyrimą ar išsamią ataskaitą sutraukti į keletą pastraipų?
Vis dėlto bandymų tai įgyvendinti yra. Kai kurie jų sulaukia didelės sėkmės ir visuomenės dėmesio. Kodėl? Nes sugeba atrasti plačiajai visuomenei priimtiną būdą komunikuoti įdomų, tačiau įprastai kelių šimtų puslapių traktatuose aprašomą turinį. Vienas iš tokios sėkmės pavyzdžių – internetinė platforma Kurzgezagt (in a Nutshell), kurioje mokslinė informacija pateikiama trumpais iliustruotais vaizdo įrašais. Šiek tiek juodojo humoro, ryški saviironija dėl nesugebėjimo suprasti visų visatos reiškinių ir septyni su puse milijono mokslinį turinį pamėgusių prenumeratorių. Platformos kūrėjų komanda pasinaudojo šiandieninių vartotojų mėgstamiausia turinio forma, joje paslėpdami informaciją, kurios įprastai šie vartotojai neskaitytų. Ir taip sukėlė norą sužinoti daugiau.
Smalsumo užtenka
Vis dėlto komunikacijos srityje mokslas turi ir nenuneigiamų kozirių. Visų pirma tai – įgimtas žmonijos smalsumas ir noras nuolat plėsti žinių horizontus. Paslaptys ir neatsakyti klausimai žmones traukia kaip magnetas – reikia tik tuo pasinaudoti. Mokslas leidžia žvilgtelėti į tolimiausius visatos kampelius, užfiksuoti fundamentaliausias materijos daleles, suteikia viltį žmogui kada nors įkelti koją į tolimas planetas. To bet kurios kitos srities atstovai gali tik pavydėti.
Be to, kaip rodo patirtis, mokslo pasaulis gali turėti ir savų garsenybių. Net ir po mirties tokių mokslininkų ir mokslo populiarintojų kaip Stephen‘as Hawking'as ar Carl‘as Sagan'as knygas perka ir jų pranešimų klausosi tūkstančiai žmonių visame pasaulyje. Tokių platformų kaip TED (nors pastaroji vien mokslo pranešimais ir neapsiriboja) populiarumas taip pat įrodo, kad poreikis žinoti ir plėsti akiratį tikrai yra. Gal būtų metas išmokti šį poreikį tinkamai realizuoti?