Įprasti renginiai LNOBT nevyksta jau apie metus. Tad ką tokiu laikotarpiu veikia rinkodaros skyrius? Kaip persidėliojote tikslus, kai nebekalbama apie bilietų pardavimą ar žiūrovų pritraukimą?
Čia turbūt yra svarbios dvi dalys. Viena jų – vis tiek mes norime kažkokiu būdu nepamiršti savo žiūrovų, jiems kažką pasiūlyti – juk dirbti jiems yra mūsų pirminis darbas. Taip atsiranda tokie projektai kaip „Avanscena“, kur kiekvieną savaitę transliuojame koncertus. Iš to, kokių sulaukiame atsiliepimų tiek feisbuke, tiek komentaruose, tiek asmeninių žinučių, sprendžiame, kad tai daryti prasminga.
Antra dalis yra mūsų atlikėjai. Tiek operos solistai, tiek baleto artistai ir šiuo laikotarpiu repetuoja – jei jie to nedarytų, prarastų formą. Galime įsivaizduoti, kaip tai demotyvuoja, kai po repeticijų negali išeiti ir pasirodyti žiūrovams, tad tikrai džiaugiamės suteikdami jiems bent tokią išraiškos formą. Iš tiesų viskas prasidėjo gana impulsyviai, koncertais prie eglės – turėjome Kalėdų eglutę, paruoštą „Spragtukui“ ir „Traviatai“, bet jos, deja, negalėjo pamatyti žiūrovai. Tada nusprendėme prie jos daryti koncertus ir labai pasisekė – patiko ir žiūrovams, ir patiems atlikėjams, jie gerai jautėsi, tad nusprendėme tą projektą tęsti.
Kaip šiuo atveju matuojate sėkmę? Ar žmonės, kurių didelė dalis dabar ir taip kasdien nuolat būna prie ekranų, nori prie jų leisti ir savo laisvalaikį?
Priešingai nei tokiose tradicinėse rinkodaros priemonėse kaip lauko stenduose ar televizijoje, su socialiniais tinklais viskas labai paprasta ir iškart pamatuojama skaičiais: mes matome, kiek yra prisijungusių, kiek yra laukiančių prieš renginio premjerą, kiek žiūrinčių transliaciją, kiek atsijungia, ir kiek paskui peržiūri jau įdėtą įrašą. Dažnu atveju į koncertą online susirenka tiek pat žiūrovų, kiek susirinkdavo į salę, kartais net daugiau. Tad, bendrai žiūrint, dabar daugiau žiūrovų peržiūri nei galėtų pamatyti gyvai scenoje. Jei matytume, kad niekas nežiūri, ar kad koncertą žiūri, sakykime, kokie 30 žmonių, turbūt nematytumėme prasmės tai daryti. O dabar matome, kad žiūri tūkstantis, pusantro, o didžiuosius koncertus su garsiais atlikėjais kartais vienu metu prisijungę net 5 tūkst. žiūrovų. Tada suprantame, kad yra tame prasmė.
Kai kurios kultūros įstaigos pardavinėja bilietus ir į virtualius renginius. LNOBT savuosius rodo nemokamai – nesvarstėte galimybės jų apmokestinti?
Iš tiesų tai ne. Mūsų visi renginiai nemokami, nes vadovaujamės matymu, kuris turbūt ateina iš vadovų, kad mes vis tik esame valstybinė įstaiga, finansuojama valstybės, ir yra realiai mūsų misija yra nešti meną žmonėms: jei tu negali to daryti gyvai, vis tiek turi rasti formą, kad tas menas pasiektų žiūrovą – čia tiesiog yra vienas iš būdų, kaip tai daryti.
Jei apmokestintume – nemanau, kad tai mums finansiškai kažkaip apsimokėtų, be to, suprantame, kad vis tiek negalėtume pasiūlyti tokio paties patyrimo, kurį žiūrovas gautų atėjęs į spektaklį ar koncertą, tad ir bilietų nepardavinėjame. Tiesiog bent kažkiek kompensuojame tą trūkumą: šeštadieniais transliuojame vaikiškus spektaklius, kitomis dienomis ką nors kitą pagal atsiradusius progas.
Net jei kalbame apie metų ar ilgesnę pertrauką – operos ir baleto teatras jau vis tiek turi tokias ilgametes tradicijas, kad žiūrovų taip greitai nebūtų užmirštas. Nesinorėjo to laiko tiesiog pabūti ramiai, pralaukti? Iš kai kurių menininkų yra tekę girdėti, ypač pirmojo karantino metu, kad jie norėjo tiesiog išlaukti ir vengė dėmesio.
Nemanau, kad kas nors galėtų užmiršti LNOBT ar kitus teatrus. Esu tikra, kad kai karantiną atlaisvins, žiūrovai grįš – man dėl to visai nebaisu. Kaip sakiau, tai labiau mūsų misijos klausimas. Bet iš tikrųjų, kadangi mūsų, kaip rinkodaros skyriaus, viena iš užduočių yra ir stebėti, ką daro kiti, tiek semtis gerosios patirties, tiek įsivertinti, ką darome patys, matome, kad yra teatrų, kurie nieko nedaro. Tai suprantama, nes tai yra nelengvas iššūkis, rasti savyje kažkokios jėgos ir motyvacijos kurti tokiomis sąlygomis, kai negali tiesiogiai susitikti su žiūrovu. Pas mus, vienas dalykas, nuolat tiek vadovai, tiek kolektyvas turi mokymus – tai jau yra kažkokia veikla. Kitas dalykas, kad tu visą laiką gali pasirinkti nieko nedaryti, bet tai turbūt yra esminis dalykas, kuris apie tave pasako, ar tu nori tai daryti, ar tau svarbu. Mums tai iš esmės yra idėjinis dalykas. Kaip vadovai sako, juk teatras veikė ir karo sąlygomis, tad labiausiai nesinori, kad šiuo karantino metu nebeveiktų meno įstaigos – norisi kiek įmanoma tą meną nešti arčiau iki mūsų žmonių, kurie ir taip nelabai gerai jaučiasi.
Pakalbėkime apie socialinius tinklus. Be jų jau ilgą laiką sunkiai įsivaizduojama bet kokios įstaigos komunikacija, o per karantiną ji turbūt būtų visai neįmanoma. Tačiau LNOBT visgi nėra eilinė organizacija. Pavyzdžiui, kai neseniai įkėlėte pirmąjį įrašą į „TikTok“, nors buvo daugybė pozityvių atsiliepimų, teko skaityti ir komentarus, neva operos solistams nederėtų nusileisti iki tokio lygio ir pan. Ar sudėtinga laviruoti, kai visgi opera yra suvokiama kaip prestižinis, klasikinis žanras, o socialiniai tinklai vis tiek iš esmės yra suvokiami kaip paviršutiniški?
Aš į socialinius tinklus žiūriu tiesiog kaip į vieną iš komunikacijos kanalų, kuriais gali pasiekti savo esamus ar potencialus vartotojus. Ir iš tikrųjų viskas labiau priklauso ne nuo kanalo, kur tai atsidurs, bet nuo turinio, kas ten atsidurs, ir ką tai pasako apie tave kaip apie prekės ženklą. Mes tikrai nesiekiame žinomumo dėl žinomumo, nerenkame „like“ tiesiog dėl jų skaičiaus. Jei to norėtume, man atrodo, kad yra daug paprastesnių būdų, kaip tai padaryti, nei filmuoti koncertus su visa komanda, juos organizuoti, transliuoti, ar kurti tokius video, kaip mūsų įkeltas į „TikTok“. Ko mes siekiame, tai skleisti savo profesionalų meną: jei tai yra „TikTok“ video, jis turi parodyti, ką gali mūsų solistai. Man atrodo, mes tą ir padarėme, ir mūsų sėkmę turbūt lėmė tai, kad mes tokį video galėjome padaryti profesionaliau nei bet kas kitas.
Turite tolimesnį „TikTok“ komunikacijos planą?
Turime – tikrai turėsime baleto video, dar keletą video esame suplanavę į priekį, kuriuos norėtume pasidaryti. Tikrai nesitikime, kad jie vėl būtų virusiniai, nors pirmasis video per parą surinko milijoną peržiūrų. Aš 12 metų dirbu reklamoje – tai buvo pirmas tikras mano virusinis video, kuris veikia tokiu principu, kad yra 5 tūkstančiai like, nueini pasidaryti kavos, ją išgeri, jau yra 8 tūkst. like. Aš taip nebuvau mačiusi. Kiti video tikrai bus atlikti ne mažiau profesionaliai, tikimės, kad bus sėkmingi, būtų smagu, kad surinktų, pavyzdžiui, 2 mln. like, bet nedarysime jų specialiai tik dėl tokio tikslo.
Ar visi šie veiksmai internete – atsiradimas „TikTok“, online koncertų transliacijos ir tt. – atsirado tik dėl pandemijos? Ar jie būtų atsiradę, jei neturėtume ekstremalios situacijos?
Geras klausimas. Manau, kad kažkada jie būtų atsiradę, bet turbūt nebūtų tokios didelės motyvacijos tai daryti. Dabar kažkaip kažką veikti socialiniuose tinkluose tampa neišvengiamu dalyku, tai yra komunikacijos higiena. Bet reikia suprasti tai, kad tiek tą „TikTok“ video, tiek kitus veiksmus mes didžiąja dalimi pasidarome savo vidiniais resursais: mes nesamdome trečiųjų šalių, kad tai padarytume. Iš principo tai daro tie žmonės, kurie dirba su spektakliais. Pavyzdžiui, Gediminas Šeduikis, kuris buvo ir keliaujančios operos „Tarnaitė ponia“ režisierius, režisavo ir šį „TikTok“ video. Jeigu G. Šeduikis šiuo metu režisuotų kažkokį kitą projektą, jis gal negalėtų skirti laiko „TikTok“ video, bet kadangi jis šiuo metu nerežisuoja kitų dalykų, galėjo. Tad faktas, kad karantinas turėjo įtakos tokiam aktyviam darbui socialiniuose tinkluose.
Ar turite sau įsivardinę, ką turite pasiekti, kas reikš, kad pandeminį laikotarpį atlaikėte sėkmingai?
Aš jau tikiu, kad mes gerai atlaikėme tą laikotarpį: repeticijos jau pradeda vykti, pradedami kurti nauji pastatymai. Žiniasklaidos dėmesys irgi parodo, kad turbūt viską darome teisingai. O šiaip, man atrodo, dar yra svarbus tas momentas, kad nors koks „TikTok“ tarsi ir neturėtų būti mūsų tikslinė auditorija, ir naivu būtų tikėtis, kad kažkas pamatęs ten video iškart nusipirks bilietą į Operos ir baleto teatrą, bet galbūt kažkoks jaunas vartotojas, pamatęs mus antrą ar trečią kartą, atkreips dėmesį ir mes tokiu būdu atsidursime jo pasirinkimų lauke. Galbūt kažkada galvodamas, kur čia šįvakar nuėjus, ar į koncertą, ar į kiną, susimąstys, kad o gal eikime šįkart į Operos ir baleto teatrą? Vien tam, kad atsidurtume tame pasirinkimo lauke, reikia padaryti daug žingsnių. Aš noriu tikėti, kad per šitą karantiną mes padarėme ir dar padarysime pakankamai žingsnių, kad nauji žmonės, kurie gal niekada nebuvo Operos ir baleto teatre, pradės mus svarstyti kaip pasirinkimo galimybę – čia būtų geriausia, kas galėtų nutikti.