– Pernai išleidote knygą „Bitonomija: įvadas į pirmą milijoną internetu“. Kaip kilo mintis, kad reikia ją rašyti knygą? Veiklos turbūt ir taip užtenka.
– Ta mintis man kilo, kai buvau gal aštuoniolikos metų. Aš buvau paskendęs interneto dezinformacijoje šia tema, nes, juokaujant galima sakyti, kad mokyti interneto yra akmens amžių menantis verslas. Aš puldavau nuo vieno mokytojo prie kito, bet galiausiai pasigedau vienos paprastos sėkmės istorijos, kuri būtų parašyta tokio žmogaus kaip aš. Kažkada pagalvojau, kad jei mano sėkmės istorija bus įgyvendinta, tada aš parašysiu knygą. Nuo tada mano pasąmonėje įsijungė lyg filtras: visą laiką rengiausi ir rinkau visą informaciją ne tik sau, savo naudai, bet ir pagalvodavau, kaip aš apie tai parašyčiau ir tai paaiškinčiau.
Todėl kai pradėjau iš tiesų rašyti knygą, būdamas kokių 24 metų, pusė jos beveik buvo surinkta – reikėjo tiesiog prisėsti prie dokumentų ir viską sudėti. O tada jau prasidėjo sunkesnis kančios periodas, kai esi užsibrėžęs rašyti, o jei nepavyksta, jautiesi lyg neatlikęs namų darbų – visada pasąmonėje kabo neužbaigtas darbas. Tad turėjau tai padaryti, būčiau sau neatleidęs, jei turėdamas kokius pusantro šimto puslapių būčiau viską numetęs.
– Turėjote užsibrėžęs terminą, iki kada tai padaryti?
– Taip, tik, deja, turiu pripažinti, kad tų terminų buvo kokie keturi, nes vis nepavykdavo įgyvendinti. Susikūriau sau drausmės praktiką: įjungdavau laikmatį ir 50 minučių rašydavau, neleisdamas sau daryti nieko kito, netikrindamas elektroninio pašto, telefono, negerdamas kavos. Net jei per tą laiką kartais parašydavau tik sakinį, neleisdavau savęs apgaudinėti. Per visą tą laiką buvo gal tik pora atvejų, kuo nuoširdžiai jaučiau įkvėpimą, kad noriu sėsti ir rašyti: juk rašymas yra labai sunkus darbas, tad protas nori nuo jo išsisukti ir vis kirba mintis, kad tu turi geresnių, svarbesnių užsiėmimų. Supratau, kad įkvėpimas turi užklupti tave dirbant, nes kitaip jis tiesiog neateina.
– Knygoje aprašote SEO, adwords, atgalines nuorodas ir daug kitų dalykų, svarbių vystant verslą internete. Visgi, yra daug tai išmanančių žmonių, bet jie nėra milijonieriai. Kas lėmė, kad Jums pavyko juo tapti?
– Aš turėjau tikslą – visada norėjau uždirbti milijoną. Daugelis žmonių nori uždirbti daugiau, nori susikurti pastovias pajamas, bet jie neišsikelia sau labai aiškių tikslų, jų neužrašo, kas yra labai svarbu. Be to, aš dirbu su savęs programavimu, vizualizacijomis, tam tikrų mantrų „aš esu“ sau kartojimu. „Aš esu“ yra patys pavojingiausi žodžiai, nes viskas, ką tu pasakai po tų dviejų žodžių, iš esmės nulemia tavo ateitį. Jeigu pasakai, kad aš esu paprastas žmogus – viskas taip ir susidėlioja, kaip kad tu esi paprastas žmogus. Man labai patinka Ralfo Emersono citata, sakanti, kad kiekvienas turi savęs sąvoką, aplink kurią susidėlioja visi gyvenimo faktai ir įvykiai. Aš tuo labai tikiu: per savęs programavimą aš nuo paauglystės metų susidėliojau, kad aš esu turtingas žmogus, aš esu milijonierius, nors neturėjau absoliučiai jokių faktų, kurie tai rodytų, nei kalbant apie tėvus, nei apie draugus. Aš rėmiausi savo sukurta vizija, kuri tikrai neturėjo loginio pagrindo būti įgyvendinta, bet galbūt suveikė tokie mokslo dar neaprašyti aiškiai faktoriai, kuriais aš esu šimtu procentų tikras ir, manau, kad tai mane ir išskyrė iš tų žmonių, kurie išmano.
– Kalbant konkrečiau apie Jūsų verslą, esate minėjęs, kad jo proveržis buvo maisto papildų prekyba. Kaip tai įvyko ir ką buvote įgyvendinęs iki to?
– Daug visko buvo, turėjau socialinį tinklą hotnot.lt, po to labai ilgai klaidžiojau, turėjau daug nesėkmingų verslo projektų, nuo įvairiausių žaidimų kūrimo iki tam tikrų informacinių produktų rengimo, kol galiausiai skaitydamas forumus, iš kurių daugiausiai mokiausi, radau, kad yra žmonių, kurie užsiima sveikatingumo papildų, tai yra, papildų sportuojantiems, prekyba. Pradėjau į tai gilintis, žiūrėti, kiek paieškų tai turi „Google“ paieškos sistemoje – tuo metu mano vienas iš kozirių buvo gebėjimas optimizuoti paieškų sistemas, vadinamas SEO. Galiausiai aš apsistojau ties dviem maisto papildais ir juos optimizavau. O tada atsitiko taip, kad po daug nesėkmių pagaliau atsiradau reikiamoje vietoje reikiamu metu. Vienas iš papildų, su kuriuo dirbau, buvo pristatytas ir parekomenduotas per daktaro Ozo šou, kurį Amerikoje žiūri gal 30 milijonų žmonių. Tai nebuvo nupirkta reklama – jie tiesiog atlikto tyrimą, kiek žmonių vartojo šį papildą, stebėjo, kiek iš jų numetė svorį. Tada daug žmonių atėjo į „Google“, įvedė to papildo pavadinimą ir nemažai jų atsidūrė mano tinklapyje. Tai ir buvo mano vadinama sėkmė per vieną naktį, kuri atėjo po dešimties metų sunkaus darbo. Nuo to laiko man nebereikėjo jaudintis dėl tolimesnio kapitalo.
– Tad šiuo metu ir gyvenate iš maisto papildų verslo, ar turite kitų veiklų?
– Šiuo metu mano pagrindinis verslas yra kanapių ekstraktas – JAV tai yra sparčiai populiarėjanti sveikatinimosi priemonė žmonėms, kenčiantiems nuo labai įvairių ligų: Parkinsono, sąnarių, nugaros skausmų, nemigos, nerimo ir kitų. Man labai džiugu būti tokiame versle, nes gaunu ir padėkų iš žmonių, kuriems tai padėjo, tai yra svarbesnis grįžtamasis ryšys nei tik uždirbamas pelnas.
Su maisto papildais dar taip pat šiek tiek dirbu, taip pat esu investavęs į kelis projektus, bet su kolegomis esame sutarę jų kol kas neviešinti.
– Kiek Jūsų dienos užima darbas? Dar nepasiekėte stadijos, kai sakoma, kad pinigai dirba tau, tad dirbti nebereikia?
– Aš labai norėčiau, kad taip būtų, bet, deja, taip dar nėra. Šiuo metu mano gyvenimas labai chaotiškas: darbas, laisvalaikis ir poilsis yra susimaišę į vieną rutulį. Prieš pradėdamas rašyti knygą lyg buvau susitvarkęs rutiną, kada yra laikas darbui, kada – tėvams, draugams, sportui. Bet štai atsirado knyga ir jau matai, kad viskas griūva – tėvams nepaskambinai, su draugais nepabendravai, sportui laiko neradai, darbe komandai dėmesio taip pat trūksta ir vis jauti, kad po truputį visus nuvili. Dabar viena iš esminių detalių, kurias bandau išspręsti savo gyvenime, yra ta, kad bandau mažinti tą nuvylimą. O kiek valandų dirbu, sunku net pasakyti – vieną dieną prie kompiuterio praleidžiu ištisas aštuonias valandas, kitą – vos keliolika minučių, labai priebėgomis. Dabar jau pradedu jausti, kad noriu grįžti į kapitono lieptelį, galvoti, kokį kursą pasirinkti ir toliau dirbti produktyviai.
– Užsiminėte apie komandą. Ji didelė?
– Mūsų komanda – maždaug penkiolika žmonių, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Iš dalies tai turi žavesio, bet, manau, turėdami biurą mes būtumėme tikrai produktyvesni, dėl to dabar puoselėju mintį jį atidaryti ir labiau lietuvinti komandą, nes kuo toliau, tuo labiau man patinka dirbti su lietuviais. Aš esu dirbęs su žmonėmis iš daugiau nei 30 pasaulio valstybių, ir lietuviai man vis tiek patenka į geriausiųjų trejetą šalia amerikiečių ir vokiečių. Vienas aspektas yra gebėjimas mokytis, o kitas – kad mes vis tiek esame tas „švogerių kraštas“, bet aš tai matau gerąja prasme, nes žmonės žino, kad mes visi esame pažįstami per vieną rankos paspaudimą, tad niekas nenori nuvilti. Kokioje Meksikoje, būna, dirbi su žmogumi, atrodo, viskas su juo labai gerai, jis pasiima iš tavęs kelis tūkstančius dolerių, ir dingsta – daugiau tu nieko apie jį nebežinai. O mes, lietuviai, esame visi susiję, viena valstybė, yra tas vienybės pojūtis ir darbo rinkoje.
– Grįžkime į Jūsų verslo pradžią. Esate pasakojęs, kad iš pradžių praradote šimtus tūkstančių eurų – bet reikia iš kažkur turėti, ką prarasti. Kaip žinoti, kada verta investuoti, o kada geriau sustoti ir nebekišti tiek savo, tiek galbūt skolintų pinigų?
– Visų pirma, pradėti galvoti apie savo verslą reikėtų ne nuo to, kad mes norime turėti, pavyzdžiui, didelį biurą, o nuo to, kaip minimaliomis sąnaudomis pasitikrinti idėją. Pavyzdžiui, mes sukuriame produktą ir sukuriame tinklapį. Iš pradžių produkto gali realiai net nebūti, bet pasiūlome žmonėms įsirašyti į laukimo sąrašą, tada investuojame tūkstantį eurų ar dolerių į reklamą, užsiperkame paslaugų iš nedidelių influencerių, kurie mūsų produktą apžiūrėtų ir parekomenduotų savo sekėjams, o tada žiūrime, ką matome. Ir reikia vertinti ne pagal emociją, kad man labai sunku atsisveikinti su šituo produktu, bet leisti kalbėti surinktiems duomenims. Amerikiečiai turi posakį, kad labai sunku nušauti savo vienintelį arklį, ypač jei jis pavadintas mamos vardu, bet visgi, kartais sprendimus reikia priimti šaltai.
– Knygoje daug dėmesio skiriate galimybėms, atsirandančioms perparduodant produktus. Ar nėra taip, kad vis daugiau žmonių patys ieško to pigiausio varianto? Ar perpardavimu paremtas verslas dar nesibaigia?
– Ne, nors skamba banaliai ir dažnai sakoma lyg sumenkinant, perpardavimas niekada nesibaigia, nes jame yra kuriama daug pridėtinės vertės. Tarkime, kažkas moka siūti geras sukneles, o aš moku jas gerai parduoti. O gal kažkas tiesiog neturi priėjimo prie rinkos, kurią tu pažįsti ir gali veikti. Perpardavimas gali būti geru pirmu laipteliu žmogui, kuris gal neturi didelio kapitalo ir negali skirti daug laiko ir lėšų pats kurdamas produktus. Be to, būdamas perpardavinėtoju, arba vadinamu partneriu, tu gali labai daug išmokti.
– O kalbant apie reklamos priemones, geriausiai veikia atsiradimas pirmu numeriu „Google“ paieškoje?
Sunku būtų palyginti, nes reklamos priemonių yra daug, ir visa reklama yra tinkama, jei tinkamoje vietoje su tinkama žinute pasiekia reikiamą žmogų. Reikėtų pradėti galvoti apie savo vartotoją, išsiaiškinti, kur jis mėgsta lankytis, ar tai „Pinterest“, ar „Instagram“, ar dar kažkur. Identifikavus vartotoją ir kas jam svarbu, galima pritraukti jo susidomėjimą.
– Kokie dabar didžiausi iššūkiai, su kuriais tenka susidurti?
– Man pačiam – komandos statymas, nes, manau, dar nesu geras vadovas. Aš truputėlį pernelyg draugiškas, todėl man kartais tampa sunku įmonėje išlaikyti tą darbo santykį, nors per savo dešimt veiklos metų įsitikinau, kad darbo ir draugystės geriau nemaišyti.
Kitas iššūkis platesne prasme – auganti konkurencija, nes šiais laikais, kai taip paprasta atsidaryti e-parduotuvę, kai yra daugybė nemokamų įrankių ir informacijos, tampa vis sunkiau išsiskirti. Dėl to šiais laikais naują vertę įgyja ilgalaikė komunikacija su klientu. Kuo toliau, tuo brangiau yra mesti tą reklamos meškerę ir kažką sudominti: protingiau yra investuoti į gerą produktą ir gerą aptarnavimą, kad žmogus pas tave ateitų šimtą kartų per dešimt metų ir tik iš tavęs pirktų, kad jis net negalvotų apie tai, kad konkurentai pasiūlė pigiau, nes jam taip malonu su tavimi turėti verslo reikalų. O dabar internete viskas panašėja į Marakešo turgų, kur tave visi už rankovių tampo – tik pažiūrėk, čia pigiau, geriau, žmogus jau pats nebesupranta, ko jis nori ir ko jam reikia. Reikia kažkaip atsitraukti nuo to ir išsiskirti savo santykiu su klientu, o ne banerių spalvomis ar šauksmininku.
– Kalbant plačiau nei apie Jūsų verslą: kaip manote, kur internetas toliau eis? Virs, kaip sakote, dideliu Marakešo turgumi?
– Kiekvieną dieną atstumas tarp atomo ir bito tampa vis mažesnis, tad mes tikrai keliaujame į naują erą, kuri viena akimi žiūrint yra tragiška, o kita – žavinga, nes tai veda mus į labai greitą evoliuciją. Man kartais būna baisu, kaip, pavyzdžiui, kai po renginio prieina paaugliai, paprašo nusifotografuoti ir nueina. Atsimenu, kai kartą taip nutikus su siaubu galvojau, kad dabar žmogus buvo labiau virtualybėje nei realiai su manimi: tą akimirką jis jau galvojo, kur tą nuotrauką dės, kokį filtrą naudos. Tiesiog atėjo manęs pasiimti kaip kažkokios valiutos, kurią panaudos gauti „laikams“ ir su jais susijusio dopamino išsiskyrimui smegenyse. Jis galėjo paklausti, kaip man renginys patinka, ar ką aš dariau būdamas jo metų, bet jis pasirinko būti virtualume, tad man tikrai darosi neramu, kur visa tai eina.
Mes einame link išplėstos realybės, link to susiliejimo, kuris kažkam bus tragiškas, gal atsiras atsiskyrėlių bendruomenės, o kažkas tiesiog paskęs virtualybėje, nes ten gyvenimas bus daug kartų malonesnis. Ir dar turbūt bus žmonės, kurie gyvens kažkur per vidurį. Bet jei ta ateitis bus tragiška, tai tik todėl, kad mūsų ego be galo sunku susitaikyti su mintimi, jog ateityje evoliucijos dėka šiai planetai galime tapti nebereikalingi ir per prasti.
– Kur Jūs būsite šiame procese? Iš to, ką kalbate, atrodo, kad jau jaučiatės pavargęs nuo interneto.
– Taip, aš kuo toliau, tuo labiau domiuosi realybe, ir kartais matau labai daug panašumų su tuo, kaip kuriama internete. Man kartais atrodo, kad ir realybė buvo sukurta panašiais principais, lyg dirbant su galingais kompiuteriais. Net nežinau, kur aš atsidursiu, bet nemanau, kad aš būsiu tas, kuris leisis, kad juo manipuliuotų dabartinės Silicio slėnio kompanijos, kurios samdosi psichologus, atrinkdamos pačius geriausius garsus ir vaizdus, išskirdamos mūsų smegenyse dopaminą ir darančios mus nuo jų priklausomais. Ne, šituo būdu virtualybė manęs tikrai nepaims.
– Jums tai neatrodo šiek tiek prieštaringa: nenorite, kad Jumis manipuliuotų, bet dirbate su rinkodara, kuri savo esme irgi yra tam tikra manipuliacija?
– Taip, aš ir su knyga su tuo susiduriu, nes manęs klausia, kodėl dabar apie ją tiek viešai kalbi ir reklamuoji. Bet mano atsakymas būna, kad aš išliejau tiek daug prakaito ir aš šimtu procentu tikiu mano knygos nauda tam jaunam žmogui, kuris siekia sukurti verslą, kad man būtų nuodėmė atsisakyti tą knygą reklamuoti dėl kažkokių savo vidinių kompleksų, abejonių, netikėjimo ar visuomenės primetimo, kad turi būti savo vietoje ir nekalbėti viešai. Manau, kad su kiekvienu produktu irgi yra tas pats: kiekvienas turi savo produktu ir jo nauda vartotojui tikėti taip, kad jam nekiltų klausimų apie kažkokią manipuliaciją. Jei kiekvienas prekiautų produktu, kuriuo tiki, iš tikrųjų būtų daug sėkmingesnių verslų, nes tu gautum palaikymą didesnį iš vartotojų, ir iš pačios visatos.
– Prieš penkerius metus įkūrėte savo vardo fondą. Kaip kilo ši mintis ir ką su juo norite nuveikti?
– Taip, fondą įkūriau 2013 metais, kurie buvo turbūt mano sėkmingiausi metai versle. Skaičiai ekrane gražiai didėjo, bet aš jaučiausi nelabai laimingas, nes gana aiškiai supratau, kad tas realus gyvenimas eina pro langą, kol aš sėdžiu prie kompiuterio ir dirbu, tad tiesiog norėjosi daugiau realybės potyrio. Pradėjau kurti kažkokius projektus, skaičiau daug įvairiausių Amerikos verslininkų biografijų, kuriems turėti paramos fondą yra normali praktika, tada domėjausi įvairiais visatos principais, jogos dėsniais, kurie sako, kad kuo daugiau iškvepi oro, tuo daugiau gali įkvėpti, kitaip sakant, kad kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau gauni atgal. Taigi, fondas pradėjo veiklą, o man, kaip dabar į tai žiūriu, tai buvo ir prasmės paieškos, ir meilės, pagarbos siekis. Galbūt kiti žmonės panašiai to siekia įsigydami brangų automobilį, o aš turėjau kitokį požiūrį. O dabar mes su fondu užsiimame jaunų žmonių kūrybingumo, verslumo, pasitikėjimo savimi skatinimu, vienas iš didžiausių organizuotų renginių buvo konkursas „Vilnius išranda“. Susirinko keli tūkstančiai žiūrovų, daug kas užmezgė ryšius tarpusavyje, jaučiausi, kad tikrai darau teigiamą įtaką – smagu. Kita vertus, tas fondas atvedė daug įdomių žmonių į mano gyvenimą ir padarė jį turtingesniu ne vien materialiai, bet ir materialiai, nes mano rate atsirado žmonių, kurie pasidalino įžvalgomis apie mano veiklą, o jos vėliau leido man uždirbti dar daugiau pinigų.
– Sakėte, sėkmės raktas buvo vizualizacija. Tad ką dabar vizualizuojate, jei milijonas jau yra?
– Šiek tiek tikiu tuo, kad geriau savo tikslus pasilikti sau. Skaičiau vieną tyrimą, kuriame sakoma, kad žmonės, pasakę kitiems savo tikslus, jau patiria tam tikrą euforiją, lyg jau būtų juos įgyvendinę ir dėl to turi mažiau inercijos tai iš tiesų padaryti.
Galiu pasakyti, kad kuo toliau, tuo daugiau vizualizuoju ir vertinu dėkingumą, nes tikiu, kad jei tu esi dėkingas už tai, ką tu turi dabar, visata tau atsiunčia dar daugiau priežasčių būti dėkingam. Jaučiu, kad man tai padeda, be to, stengiuosi skleisti meilę, ir jaučiu, kad tai atveda dar daugiau meilės į mano gyvenimą. Vizualizuoju, kad puikiai leidžiu kiekvieną dieną, ir primenu sau, kad aš renkuosi daryti tai, ką darau ir kad niekas manęs neverčia. Vizualizuoju savo tobulesnę versiją negu esu šiandien.
