Mentorystės platformos „idialogue“ ir kavinės „Caffeine“ organizuotame projekte „Make a Change“ šįkart dalyvavo ir savo patirtimi dalijosi socialinių tinklų rinkodaros agentūros „Caption“ vadovas K. Rimkus. Su juo bendravo „Kontaktų vakarų“ įkūrėjas Edvinas Micuta, kuris domėjosi pašnekovo karjeros pokyčiais, nauja „Instagram“ patiktukų tvarka, klausė, kaip reikia tapti influenceriu (liet. nuomonės formuotojas).
E. Micuta: Važiuodamas per radiją girdėjau, kad „Instagram“ planuoja panaikinti patiktukus. Kokiu būdu mes dabar matysime, kurie draugai yra geriausi?
K. Rimkus: Skirtumas tas, kad nematysime jų ne mes, o mūsų draugai. Mes žinosime, kiek patiktukų yra, o kiti asmenys matys prierašą, kad nuotrauką mėgsta tam tikras vienas vartotojas „ir kiti“. Nebus spaudimo vartotojui daryti tą turinį, kuris, jo nuomone, turėtų būti daromas. Galbūt vartotojai netaikys į kažkokius stereotipus. Mano nuomone, tai labai teisingas žingsnis iš „Instagram“ pusės, kuriuo vėliau paseks ir kitos platformos. Žinoma, tai dar tik bandymas, Europoje dalyvauja dvi šalys. Turėtų ateiti ir į Lietuvą.
E. Micuta: Šis laidų ciklas – apie pokyčius, karjerą. Kada supratai, kad socialinių medijų srityje nori daryti karjerą?
K. Rimkus: Pasakei žodį pokyčiai, todėl atsakysiu į kitą klausimą, kurio tu neuždavei. Niekada negalėjau įsivaizduoti, kad sėdėsiu ir kalbėsiu, o kažkas klausysis – nemaniau, kad išdrįsiu kovoti su baime. Jaučiu pokytį šia prasme.
Kalbant apie karjeros pokyčius, viskas gavosi natūraliai, nebuvau visiškai savo likimo šeimininkas. Studijuojant reikėjo atlikti praktiką, paskutinę minutę mano pasirinkimas dingo ir draugas iš agentūros pasiūlė ateiti į pokalbį. Ten po praktikos ir pasilikau, tad viskas pajudėjo į rinkodaros pusę. Natūraliai po truputį įdomesni man tapo projektai, susiję su socialiniais tinklais. Nebuvo plano.
K. Rimkus: Ne.
E. Micuta: Karoli, ką man daryt, kad tapčiau influenceriu?
K. Rimkus: Pirmiausia pagalvoti, kam to nori. Jaučiu, kad ir tas nustojimas rodyti patiktukus – žingsnis į tai, kad žmonės ne tik nejaustų spaudimo rodyti savo gyvenimą tam tikru kampu, bet ir žingsnis į tai, kad žmonės turi rodyti savo gyvenimą iš viso. Dėl to, sakyčiau, kad reikia pradėti galvoti.
Mes įmonėje turime sąrašą Lietuvos mikro-influencerių, kurie „Instagram“ turi daugiau nei 10 tūkst. sekėjų. Tai mums reikalinga kaip įrankis. Tame „excel“ faile yra eilutė, kurioje rašoma kategorija pagal tai, kokio tipo turinį tas žmogus kuria. Ir lifestyle (liet. gyvenimo būdas) kategorijos (kalbėjimas apie nieką, kai pasakoji, ką darai kiekvieną dieną) žmonės yra nepriėmę sprendimo, kad jie nori būti influenceriais. Tikriausiai jie įkėlė šiek tiek gero turinio ir dėl visuomenės spaudimo (ar pirminės sėkmės) važiavo su ta banga, patapę influenceriais.
Laimingesnį gyvenimą ir didesnes pajamas iš klientų gauna tie, kurie pasirinkę nišą, hobį, kurį mėgsta, jį gerai išsikristalizuoja ir pagalvoja, kodėl auditorijai to reikia, kodėl esu įdomus, ką turiu parodyti, ko žmonės dar nematė, ar norėsiu tai daryti bent keletą mėnesių ar metų. Tokie žmonės dažniau ir paklausia, ką man daryti, kad pasiekčiau daugiau asmenų. Nes jie žino, kokios interakcijos nori. Tie, kurie tiesiog nori daugiau sekėjų, mažiau ir susisiekia. Bet gal ir gerai. Visgi, dažniau dirbame su įmonėmis nei fiziniais asmenimis.
E. Micuta: Kaip suprantu, reikėtų kurti turinį, kuris pačiam žmogui yra įdomus, nei kad galvoti, ko nori auditorija ir bandyti prisitaikyti. Kalbant apie tavo paties pokyčius karjeroje, kada nusprendei, kad nori įkurti agentūrą? Tai gana rizikingas sprendimas.
K. Rimkus: Nenoriu savo paties pastangų sumenkinti prieš save patį, bet vėlgi atrodo, kad tai gavosi labai natūraliai.
Su žmona nusprendėme, kad norime pakeliauti po pasaulį. Tad reikėjo suveržti diržus, nes žinojome, kad kelionėje po truputį eisime į minusą. Tada supratau, kad ši mintis man nėra tinkamiausia. Bandžiau papildomus užsiėmimus, norėjau įgyti naujų įgūdžių, kad pasidaryčiau pajamų, kol keliausiu. Sukūriau kelias elektronines parduotuves, pardavinėjau įvairius dalykus ir pastebėjau, kad man gerai sekasi generuoti srautą ir kurti įvaizdį per socialinius tinklus. Juo labiau, kad turėjau patirties, dirbdamas su kitais prekės ženklais.
Bandžiau pasiūlyti savo paslaugas keletui klientų dar keliaudamas. Man pavyko, klientų daugėjo ir jaučiau, kad atėjo etapas – arba baigiam kelionę anksčiau laiko ir grįžtam į Lietuvą dirbti, arba Lietuvoje surandu žmogų, kuris padės, arba tiesiog nepriimu naujų klientų. Tik pradėjus, galimybių atsisakyti dar buvo per sunku, tad viena draugė, turinti patirties reklamos srityje, padėjo kuruoti reikalus Lietuvoje. Darbų kiekis augo ir toliau, tad grįžus iškart steigiau įmonę ir ieškojau žmonių.
E. Micuta: Viename interviu esi sakęs, kad mes per daug dirbame ir judėjimą į priekį traktuojame tik per karjerą. Kaip tu traktuoji judėjimą į priekį?
K. Rimkus: Man atrodo, kad kiekvienas gali savaip suprasti judėjimą į priekį. Vienam tai gali būti visko atsisakymas ir išvykimas gyventi kitur. Man atrodė, kad kai iškeliausiu, karjeroje bus pauzė – atsiliksiu žinių prasme. To nebuvo. Aš domėjausi, nors ir mažiau, galbūt ir praradau žinias tam tikruose dalykuose, bet atradau kituose. Knygų neskaičiau visą gyvenimą ir maniau, kad niekas manęs neįtikins, kad knyga yra kažkuo geriau nei 10 straipsnių ar video „YouTube“. Dabar skaitau labai daug – tai man judėjimas į priekį, naujų dalykų atradimas.
Socialinių tinklų rinkodaros agentūros „Caption“ vadovas K. Rimkus, atsakinėdamas į žiūrovų klausimus paminėjo, kaip išskiria savo įmonę iš kitų, pasakojo, kodėl verslo pradžioje jam užteko vos 29 eurų ir kas laukia socialinių tinklų po 10 metų.
Yra nemažai skaitmeninės rinkodaros agentūrų, teikiančių socialinių tinklų turinio kūrimo paslaugas. Kuo save, kaip įmonę, išskiriate iš kitų?
Tikriausiai versle yra pravartu ateiti pas klientą, trenkti per stalą ir pasakyti: „Esame geriausi šitame dalyke“. Mes stengiamės pasikalbėti su kiekvienu klientu, papasakoti, kokius dalykus mokame gerai ir galbūt, kaip manome, netgi geriau nei kitos agentūros. Nesiūlome klientui to, ko jie prašo, jei tai nepadės jam pasiekti tikslų. Mes pasakome, kaip galima padaryti kitaip: geriau, pigiau, patogiau, lengviau ir pan. Tokio konkretaus vieno šūkio negalėčiau įvardinti, nes mes dar augame ir vieno vienintelio kelio nepasirinkome – bandau susitaikyti, kad tai ne trūkumas, o privalumas.
Kokios pagrindinės klaidos, kurias socialiniuose tinkluose daro mažesnės Lietuvos kompanijos, einančios į rinką?
Atsakysiu neįdomiai. Viskas priklauso ne nuo sekėjų skaičiaus, o nuo įsitraukimo – kiek ir kas pamatys jų kuriamą turinį ir pan. Pokytį galima daryti ir turint mažai sekėjų, nes galbūt tarp tų žmonių yra daug sekėjų turinčių, žinoma, galima turėti šimtą, kelis šimtus ar artimiausius savo draugus, tarkime, 20, bet kalbėti tokiomis temomis, kurios taip pakeis jų gyvenimus, kad jie galės pakeisti kitus žmones.
Aš negaliu atsakyti konkrečiai, nes esame turėję pavyzdžių, kai žmogus turi 100 tūkst. sekėjų, o jo turinį mato 5 tūkst. asmenų. Kartais žmogus turi 10 tūkst., o jo turinį mato 30 tūkst. Dėl to negalima atsakyti konkrečiai ir dėl to džiugiu, kad „Instagram“ po truputį eina link to, kad šalina parametrus, pagal kuriuos išoriškai galime daryti prielaidas, jog kažkas yra sėkmingas arba ne, remdamiesi tik patiktukų skaičiumi ant nuotraukų.
Papasakokite apie sėkmingiausią savo projektą.
Tai suktas klausimas. Pirma mintis atėjo iš darbinės pusės, tada pradėjau mąstyti, kodėl kaip apie sėkmingą projektą pirmiausia galvoju apie darbą?
Visgi atsakysiu iš darbinės perspektyvos. Tai senesnis projektas, bet tik dabar galiu suvokti, kodėl jis man toks artimas – dėl to, kad taip įvyko taip seniai, o jo pasekmes matau gana dažnai. 2013 metais dirbau agentūroje, mes turėjome klientą „Prostamol“, kuris padeda vyrams šlapintis. Pasiūlėme klientui vietoje to, kad atšvęstų įmonės Kalėdų vakarėlį, pinigus investuoti į socialinį projektą.
Paleidome kampaniją per vieną Lietuvos portalų, žmonės turėjo šansą balsuoti, kokį fontaną „Prostamol“ galėtų atnaujinti ir jo srovei suteikti naujų jėgų. Žmonės balsavo už fontaną, esantį Vokiečių gatvėje. Štai dabar, kaskart pro jį eidamas, prisimenu, ir man pačiam smagu apie tai pagalvoti.
Viskas prasidėjo nuo elektroninės parduotuvės, kurią sukūrėte keliaudamas. Kai pradėjote šį dalyką, ar analizavote nišą, tikslinę auditoriją, ar viskas vyko spontaniškai ir prasidėjo nuo hobio? Per kiek laiko įsivažiavote ir kokios tai prekės buvo?
Nepaisant to, kad pirmą svetainę buvau pasidaręs, kai man buvo 13 metų, manau, kad nemoku jų kurti. Neišmaniau nei e-komercijos, svetainių kūrimo ar kaip žmogų priversti paspausti ant nuorodos. Skaičiau, žiūrėjau vaizdo įrašus. Užtrukau 3 mėnesius, kol susidėliojau pirmą svetainę.
Būtų trukę ilgiau, jei būčiau bandęs prekiauti produktais, kurių visai neišmanau, bet aš pasirinkau bėgimo aprangą.
Kiek į tai investavote?
Nei kiek. Na, nebent skaičiuosime 29 eurus per mėnesį – tai svetainės išlaikymo mokestis. Palinkau į „Instagram“, kur daugelį rezultatų galima pasiekti organiškai. Bandžiau įvairių taktikų – vienu metu turėjau daug paskyrų tai pačiai parduotuvei, per kurias bandžiau įvairius dalykus, kurie skatino pardavimus. Ko tik neišbandžiau, bet dabar džiaugiuosi, nes žinau, kaip viskas veikia.
Kaip pasikeitė gyvenimas, įkūrus įmonę? Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad kur kas sunkiau dirbti kažkam kitam, o sau – paprasčiau.
Man asmeniškai šis stereotipas pasitvirtina. Iš keisto noro daryti dalykus savaip, jaučiau, kad jei stebiu daug visokių procesų, kurie sukuria įmonės visumą, o save paskiriu tik vienai daliai, tuomet pilnai savo potencialo neišpildau. Norėjau dirbti prie verslo plėtros – bandymo žinias ir sistemas sujungti į vieną veikiantį darinį. Jaučiau, kad tai įvyks anksčiau ar vėliau. Yra tekę girdėti iš keleto didelių įmonių vadovų, kurie sako neintuityvų dalyką – jei tu gali dirbti kitiems, tai geriau dirbk. Bus mažiau streso, specializuosiesi, ilgainiui ir užsidirbsi daugiau, bet jei ne, tada turi suktis kitaip.
Aš asmeniškai jaučiuosi gerai, nusibrėžiau ribas, kad nedirbčiau per daug ar savaitgaliais. Taip, kartais vakarais atrašau į laiškus, bent kartą per mėnesį dirbu sekmadieniais. Tačiau darbe stengiuosi būti itin produktyvus ir mažiau dalykų daryti laisvu laiku.
Kaip socialiniai tinklai atrodys po 10 metų?
Prieš dešimt metų, manau, Lietuvoje žmonės būtų sunkiai pasakę, kas išvis tie socialiniai tinklai. Pagal dabartines tendencijas, reikėtų manyti, kad taps dar privatesni, nes dabar viskas eina atgal – į privatumo pusę. Spėju, kad nebeliks „aš atėjau į feisbuko programėlę ir vat dabar esu socialiniame tinkle“.
Kinijoje labai geras pavyzdys yra „WeChat“ – viena programėlė, kurioje ir bendrauji, ir atrandi kirpėją, ir susimoki arbatpinigius, ir valstybė iš tavęs nuskaičiuoja baudą už ne vietoje kirstą perėją, nes saugos kameros filmavo tavo veidą, atpažino ir suvedė su „WeChat“ profilio nuotrauka. Viskas jungsis į vieną įrankį, tuo atveju, jei JAV neįvyks technologijų gigantų (tarkime, „Facebook“ ir „Google“) išskaidymas. Nes jie šiek tiek per dideli. Jeigu „Facebook“ bus liepta atsisakyti „Instagram“, jie taps ne tokie stiprūs, atsiras daugiau galimybių konkurencijai, o tai virs į dar kitokį dalyką. Gali būti keli keliai – tokie mano spėjimai.