– Ar sutinkate, kad žmonėms išgirdus, jog juos įrašinės, kažkas nutinka? Dažniausiai jie sutrinka, tarsi išstumti iš savo komforto zonos.
– Taip, be abejo. Tai gali būti sutrikimas, pasimetimas ir tai yra normalu. Ši frazė iškart nukreipia dėmesį į įrašinėjančią įrangą, tarsi nieko nematai, tik tą diktafoną, kuris tave įrašo, nepastebi nei pašnekovo, nei savo minties nepameni, nei savo kvėpavimo nejauti. Dėmesio objektu tampa ta dėžutė.
Kai kalbame su mokiniais ir kolegomis, visais būdais bandau juos ištreniruoti, kad dėmesio centre būtų mintys, pagrindinė žinutė, nepaisant to, ar tas diktofonas šalia guli, ar neguli. Antras dėmesio objektas – žmogus arba grupė, kuriam tai sakote, o daugiau neegzistuoja niekas.
Kalbėjimas ir bendravimas su žmonėmis visada yra valia.
Valia išbūti ramiai, valia neprarasti kvėpavimo, valia nenukreipti minties, nors dažnai pašnekovai mus provokuoja. Valia susikaupti, susikalbėti. Visada atsiras norinčių išmušti tave iš tavo pozicijos, tokia realybė, turėkime valios savo žinutę perduoti.
Visada viena mūsų pusė norės pasislėpti, nepasisakyti. Netgi pats kiečiausias kalbėtojas tokią pusę savyje turi. Tačiau kalbėtojo raumuo yra stipresnis nei baimė ar bet kokia kita emocija. Valia nepasiduoti ir eiti savo kelią, praeiti jį, kad ir kiek jėgų ir susikaupimo tai kainuotų.
– Įsivaizduokime situaciją, jog įmonėje naujas vadovas ir jis nori būti viešu kalbėtoju. Kada jis bus pasirengęs? Kaip jam pasiruošti?
– Gali nuskambėti kiek grubokai, bet kai reikia, tada ir kalbame. Žinoma, gali mėginti gerinti savo balsą, bet supraskime, kad, kol tai darysi, nejaugi tylėsi? Kai reikia – eini ir darai.
– Ką patartum daryti tiems, kurie gali kalbėti savo žodžiais, o kitų primestų žinučių jiems ištransliuoti nepavyksta?
– Retas komunikacijos profesionalas yra aktorius. Tik aktoriai yra mokomi įsisavinti Čechovo, Brechto tektus, kitų specialybių žmonėms ir nebūtina gebėti tai daryti. Gerai būtų, kad komunikatorius pritartų siunčiamai žinutei, o dalis, kaip ją pasakyti – asmeninis jo darbas. Jeigu esi tikras tuo, ka kalbi, visuomet gali improvizuoti.
– Ar gali būti, kad patys nedrąsiausi kalbėdami viešai yra didžiausią atsakomybę nešantys žmonės?
– Gali būti. Mitai apie tai, koks turi būti kalbėtojas, dar yra labai stiprūs. Mes visi žinome, kad kalbėtojas turi išeiti, aiškiai pakalbėti, jo turi būti daug, bet mačiau labai daug vadovų, kurie kalba labai tyliai, ilgomis frazėmis arba, priešingai, jų tariamos frazės labai trumpos. Šie individualūs žmonės neatitinka to, kas parašyta vadovėliuose, tačiau žmonės žavisi jais ir nori eiti paskui, nes jie yra tikrieji lyderiai.
Esmė nėra tik technika, o tai, ką jaučiame, ką spinduliuojame, kokią atmosferą sukuriame. Kalba gali būti ne pagal taisykles, bet labai paveiki. Aklai eidami pagal taisykles, galime prarasti savo prigimtį, savo stipriąsias puses. Kuklumo, drovumo neretai norisi atsisakyti ir užsidėti kaukę, bet dažnai išlikti savimi yra kur kas paveikesnis dalykas.
Rekomenduoju labai atsargiai žiūrėti ir į geriausius pavyzdžius, ir į save. Galbūt mano tylus balsas yra mano stiprybė, nes jis atspindi kažką tokio, ką pamesiu, jeigu apsimesiu kitokiu.
– Kokia turi būti kalba?
– Ji turi paveikti žmones. Kalba turi būti sklandi, kalboje turi būti perspektyva, viena mintis turi išaugti iš kitos ir atsiverti iki galo.
– Kokie būdai padeda negalvoti apie įrašinėjimo įrangą ar kamerą, jeigu kalbate tiesiai į ją?
– Jeigu kalbate į kamerą, reikia stengtis per stikliuką pamatyti tą žmogaus akį, kuri žiūri į jus, ir kalbėti jai. Ieškokite žmogiškumo, santykio.
Kalbėdama su žmonėmis visada viską grindžiu santykiu, net jeigu mes remiamės logika, o aš tikiu, kad dažniausiai taip ir būna, vis tiek svarbiausia santykis. Be santykio joks žodis nepasieks žiūrovo. Jeigu kamera žiūri į jus, nepamirškite, kad tai ne kamera, o žmonės, su kuriais kalbate. Jeigu mikrofonas ar diktofonas guli šalia, orientuokitės į žmones.
Dažnai sakoma, kad žiūrint į žmogų, reikėtų matyti akis, tačiau tai ne visada patogu, todėl matykite kažkokią detalę tame žmoguje, su kuriuo kalbate, – auskarus, šaliką – ir visas dėmesys lengviau pasieks žmogų ir bus lengviau suvaldyti savo dėmesį.
Diktofonas irgi yrai detalė, tad renkatės, ar matote diktofoną, ar žmogų. Aš renkuosi – žmogų.
– Kaip patartumėte treniruotis prieš sakant viešą kalbą?
– Treniruotis prieš veidrodį tikrai nereikia. Teatre yra draudžiama repetuoti prieš veidrodį, ir aš niekada nerekomenduoju to daryti, bet prasieiti keletą kartų savo kalbą – būtina. Kaip kalbėti be repeticijos, aš neįsivaizduoju, taip gali elgtis tik per daug savimi pasitikintis žmogus. Repetuoti svarbu vien dėl to, kad raumenys priprastų prie kalbos eigos. Atminkite, kad pirmą kartą bus sunkiausia, antrąją, vėliau trečiąją kalbą sakyti bus kur kas lengviau.