Įprastai tvariomis laikomos pakuotės, pagamintos iš perdirbtų, antrinių žaliavų, tačiau toks apibrėžimas tėra dalinis. Aplinkai draugiškos pakuotės gamybos procesas turi būti kuo mažiau žalingas gamtai, todėl atsižvelgiama ir į anglies dvideginio emisijas, gabenimo kaštus bei visą tiekimo grandinę. Galiausiai, itin reikšminga ir pakuotės gyvavimo ciklo pabaiga, mat perdirbimas yra tik viena iš alternatyvų, o dažnai – ir ne pati tvariausia, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Nors informacijos apie pakuotes ir jų kelią nuo gamybos iki perdirbimo trūksta, visuomenė labiau linkusi rinktis aplinkai draugišką įpakavimą. Keliuose žemynuose atliktas „Global Buying Green“ vartotojų elgsenos tyrimas atskleidė, kad trys iš keturių žmonių pasirengę plačiau atverti pinigines už tvariai supakuotas prekes. Tad anksčiau nišiniams rinkos žaidėjams pranašumą teikusi aplinkai draugiškos pakuotės strategija šiandien tampa vienu iš kertinių vartotojų reikalavimų gamintojams.
„Visame pasaulyje dėmesys tvarioms pakuotėms auga, o spaudimas verslui didėja tiek iš klientų, tiek iš partnerių pusės. Be to, suprantama, kad iš popieriaus pagamintos ar lengvai perdirbamos pakuotės ne visada yra „žaliausias“ pasirinkimas, mat jų gyvavimo ciklas gali būti trumpesnis – lygtyje būtina matyti ir pakuotės pakartotinio panaudojimo, paskirties pakeitimo, ilgaamžiškumo ir kitas dedamąsias“, – tikina „Sustain Academy“ bendraįkūrėja, darnaus vystymosi konsultantė Austė Valikonytė.
Anot jos, informacijos vakuumą bandoma užpildyti griežtinant reikalavimus pakuočių gamintojams ir jas naudojantiems verslams. Jei pažangūs verslai pirmiausia taikė inovacijas ir peržiūrėjo pakuotės strategiją patys, o vėliau pokyčius spartino visuomenės spaudimas, tai šiandien didžiausias kaitos katalizatorius – reguliacinė aplinka ir institucijų dėmesys tvarumo problemoms.
„Žaliasis kursas yra viena svarbiausių pastarųjų metų Europos Sąjungos darbotvarkės dalių. 2020 m. priimtame žiedinės ekonomikos veiksmų plane griežčiau vertinami gamybos, pakavimo ir perdirbimo procesai. Bendrija įsipareigojo iki 2030 m. perdirbti 70 proc. pakavimo atliekų, o Lietuva neperdirbamas ar pakartotiniam naudojimui netinkamas pakuotes apmokestina brangiau. Verslas, dvejojantis persvarstyti pakuotės strategiją, netrukus bus priverstas tai padaryti – arba šiandienos investicijas į pokyčius turės nukreipti naujiems rytojaus mokesčiams bei tarifams“, – prognozuoja A. Valikonytė.
Tvarios pakuotės lygtyje – rinkos, prekės ženklų portfelis ir reglamentavimas
Griežtesnius reikalavimus pakuotei lemia pokyčiai rinkoje: įpročius keičiantys vartotojai nėra garantuoti, ar renkasi tvariai supakuotus gaminius, ir pasigenda išsamesnės informacijos ant pakuotės. Verslas taip pat mato nepilną paveikslą ir ieškodamas būdų gaminius pakuoti tvariau dažnai apsiriboja tik daliniais pokyčiais – pavyzdžiui, tvariai supakuoja tik vieną iš daugelio savo produktų ar naudoja tvariau pagaminamas, bet neperdirbamas, trumpesnio vartojimo ciklo pakuotes.
„Pakuotės pasirinkimas verslui vis dar dažnai yra reaktyvus sprendimas. Siekdamos įgyvendinti savo tvarumo strategiją, įmonės keičia dalį pakuočių, tačiau neturi nuoseklios pakuotės strategijos ir apsiriboja pavieniais veiksmais. Kita vertus, net ir nusprendus keisti savo pakuotės politiką, susiduriama su vadinamųjų žaliųjų įgūdžių turinčių specialistų trūkumu. Tai lemia, kad įmonės žalumo ir pakuotės tvarumo trajektorijos išsiskiria“, – svarsto „Sustain Advisory“ tvarumo ekspertė.
Anot jos, pakuotės politikai kiša koją ir nevienodi reikalavimai skirtingose rinkose – kas laikoma tvaru vienur, kitur susiduria su perdirbimo technologijos trūkumu. Tam iliustruoti dažnai pasitelkiamas plastikinių vokų pavyzdys, kai plačiai paplitusi ir naudojama pakuotė negali būti perdirbta Lietuvoje dėl infrastruktūros trūkumo. Skiriasi ir visuomenės įgūdžiai bei pasirengimas rūšiuoti – pavyzdžiui, Švedijoje galima rasti net šešis ar aštuonis šiukšlių konteinerius, kai Lietuvoje dažniausiai apsiribojama trimis.
„Siekdamas pereiti prie tvarių pakuočių naudojimo, verslas sprendžia dilemas, tokias kaip pasirinkimas tarp pakuotės perdirbamumo ir anglies dvideginio pėdsako ar maisto švaistymo. Vertinamos net labai techninės detalės, mat skirtingo tipo plastiko kaina nevienoda, o tai atsispindi ir galutinėje prekės kainoje. Be to, pasirinkta pakuotė turi derėti su pasirinkta prekės ženklo strategija – ypač sektoriuose, kuriuose įpakavimas sudaro reikšmingą prekės ženklo įvaizdžio dalį, o vartotojo lūkesčiai tvarumui didesni“, – sako A. Valikonytė.
Anot jos, kompleksiškumas yra vienas didžiausių trikdžių kuriant nuoseklią ir pagrįstą pakuotės tvarumo strategiją. Jei verslas veikia keliose rinkose, turi didelį prekės ženklų portfelį, o pakuotes gamina iš keleto medžiagų, be pakuotės strategijos išspręsti tvarumo lygtį gali būti labai sunku.
Nenorinčių keistis gali laukti tabako pramonės likimas?
Anot tvarumo specialistų, pamatinis reikalavimas pakuotės strategijai – holistinis požiūris, kuriame telpa ir įmonės strategija, ir kompleksiškas pakuotės gamybos, naudojimo bei pakartotinio naudojimo ar utilizavimo procesas.
Verslo požiūriu, didžiausią pokytį gali lemti gyvavimo ciklo modelio (angl. Life Cycle Assessment) taikymas. Jis apima pakuotės tvarumo vertinimą nuo žaliavų išgavimo, dizaino, pirminio perdirbimo ir pakuotės gamybos iki jos naudojimo, rūšiavimo ar pernaudojimo. Modelis leidžia moksliškai argumentuoti pakuotės tvarumą, įvertinant poveikį aplinkai visuose pakuotės gyvavimo etapuose. Pasauline praktika paremtas modelis palengvina atitikties vertinimą, padeda gauti pakuočių sertifikatus ir gali būti atskaitos tašku vertinant pokyčius organizacijoje – pavyzdžiui, transformaciją tvarumo link.
„Net ir siekdamos tvariai pakuoti savo produkciją, įmonės pirmiausia susiduria su informacijos patikimumo problema – trūksta žinių apie pakuotės gamintojo naudojamus komponentus, galimybių palyginti skirtingas pakuotes, nepristatomos utilizavimo galimybės konkrečiose rinkose. Dėl to bandymas būti žaliais atnaujinant pakuotę kartais gali lemti priešingą rezultatą ir pakenkti prekės ženklo reputacijai, ypač jei aklai pasitikima skambiais pakuočių gamintojų pareiškimais apie aplinkai draugiškus sprendimus. Tai nebūtinai melas, bet nežinant daugybės aplinkai draugiškai pakuotei keliamų kriterijų, tai tėra be konteksto iškomunikuotas ribotos svarbos faktas“, – įsitikinęs nepriklausomas tvarių pakuočių vystymo konsultantas Juozas Baranauskas.
Kaip pavyzdį, jis pateikia kompostuojamas pakuotes, kurios tinkamos tik industrinio kompostavimo sąlygoms – ten, kur įdiegta tokių atliekų surinkimo ir utilizavimo infrastruktūra. Išmetus tokią pakuotę į plastiko konteinerį, tik kenkiama bendram rūšiavimo ir perdirbimo procesui.
J. Baranausko teigimu, vienas kertinių žaliosios transformacijos veiksnių – vartotojų švietimas, dėl kurio stengtis turi ne tik institucijos, bet ir pats verslas.
„Jau dabar dalis plastiko turinčių gaminių ir pakuočių žymimos vėžliuko ženklu ir perspėjimu, bet tai – tik pokyčių pradžia. Nenorinčių keistis gali laukti tabako gaminių likimas – aukštesni mokesčiai ir aštriai pabrėžiama gaminių įpakavimo žala aplinkai. Sakyti, kad visuomenė turi visą reikiamą informaciją apie pakuotės kilmę ir tvarumą, galėsime nelikus abejonių dėl rūšiavimo konteinerio pasirinkimo, bus žinomos pakuočių gaminimo ir perdirbimo aplinkybės, šių procesų energijos sąnaudos. Skirtingose rinkose jau bandoma taikyti įvairias pakuočių komponentų atsekamumo ir jų vertinimo sistemas, tad judama vieningų tvarios pakuotės kriterijų apibrėžimo link“, – svarsto pakuočių ekspertas.