– Dažniausiai su šios laidos pašnekovais kalbamės apie įvairias viešojo kalbėjimo baimes. Viena jų – kaip kalbėti taisyklingai, nesuklysti kirčiuojant, nepasakyti šnekamojoje kalboje vartojamo žargono ar anglicizmų. Kokios šiuo metu kalbos normos, ar jos bent šiek tiek paprastėja?
– Normos lieka, kokios buvusios. Mes kalbame apie standartinę kalbą, kuri – modelis. Tai kaip kėdė, kuri turi išlaikyti, kai mes sėdime, nesvarbu, ar ji bus ant vienos kojos, ar ant dviejų, kaip stalas, ar jis bus ant vienos, ar keturių. Taip ir kalba. Yra tam tikras standartas, kurio pažeisti negali. Tad šios normos, kodifikuota kalba, nėra jokia naujovė, jos buvo netgi tuomet, kai retorika buvo pagrindinis mokslų mokslas. Tuo metu sakydavo, kad retorikos tikslas – išauginti dorą valstybės pilietį. Jie įsivaizdavo, kad asmuo, būdamas laisvas, kalbės tik teisybę ir tai darys taisyklinga graikų kalba. Gal mes truputėlį tą taisyklingumą kitaip suprantam, esame daugiau į normas arba kirčiavimą susikoncentravę, o jiems buvo svarbu viskas nuo A iki Ž.
Manot, kad man buvo labai patogu iš Žemaitijos atvažiavus paspausti „mygtuką“ ne žemaičių tarmė ? Bet mus lituanistė labai gerai mokydavo, sakydavo: „Vaikai, aš suprantu, kad jums norisi kalbėti žemaitiškai, bet čia yra pamoka. Išgirsite skambutį, galite kalbėt, kaip norite.“ Sakydavo, kad galvoje yra du mygtukai, nuskambėjus skambučiui į pertrauką, spaudžiame žemaitišką mygtuką, nuskambėjus skambučiui į pamoką – spaudžiame, kaip ji sakydavo, lietuvišką. Aš supratau, kol aš kalbu neviešai, galiu kalbėti, kaip noriu, bet jeigu išeinu kalbėti viešai, turiu šnekėti standartu.
– Ar jūs pati ruošiatės kalboms, tikrinate atskirų žodžių kirčiavimą, turite tokių žodžių, kurie vis kliūva arba jums yra visai nepriimtini?
– Yra daugybė improvizacijos ir, pavyzdžiui, kai prieinu kokį veiksmažodį truputį lėčiau pamąstau, susikirčiuoju. Stengiuosi, kad nepasitaikytų situacijų, kad mokau, o pati nemoku.
– Kaip patartumėte elgtis su pašnekovais, kurie pokalbio metu vartoja labai daug anglicizmų?
– Tai yra amžina dilema ir net kai dirbau televizijoje su a.a. Skirmantu Valiuliu ir Laimonu Tapinu daug apie tai diskutavome, ar tuos žurnalistus spausti, ar bausti už netinkamus žodžius. Na, pavyzdžiui, laida „Dviračio žinios“, argi liepsi dabar jiems joje labai taisyklingai kalbėti? Tuomet nutarėme, kad tų žurnalistų ir panašių laidų „neliesime“, nes tai yra vadinamosios geltonosios pramoginės laidos, kurias žiūrintis žiūrovas turi suprasti, kad girdės tokią kalbą. Ir tuomet arba jam juokinga, arba nejuokinga. Kaip sakydavo L. Tapinas, jeigu jam nepatinka, tegul išsijungia ir nežiūri.
– Dažnai pamirštame, kad turime pasirinkimą ir teisę išjungti, nestebėti to, kas mums nepatinka. Koks turi būti viešasis kalbėtojas?
– Vadinsiu juos oratoriais. Jis turi būti aukščiau ir tai galioja, kai skaitoma paskaita, sakoma viešoji kalba. Aš įsivaizduoju, kad žurnalistas yra šeimininkas, o šeimininkas diktuoja, kokios bus pokalbio sąlygos. Jis turi teisę paklausti, pasitikslinti, kas buvo pasakyta. Tai daroma tam, kad auditorija, kuri klausosi, suprastų.
Didysis pašnekovo minusas dažniausiai yra profesinis žargonas, jį visi turi. Jeigu dirbdama televizijoje būčiau pasakiusi operatoriui: „Nuimk kamerą nuo stovo“, jam tai būtų nepriimtina. Bet, kai išeina kalbėti viešai, specialistas turi mokėti savo žargoną perteikti klausytojui. Jeigu pašnekovas to nesupranta, mes matome, kokia yra jo kalbos kokybė.
– Ar žmonės yra linkę mokytis kalbos? Ar jaučiate, kad aukščiausio lygio vadovams, visuomenės veikėjams yra svarbu mokėti lietuvių kalbą?
– Toks jausmas, kad kažkas kažkada yra „įrodęs“, kokia kvaila ir nereikalinga jūsų kalba ir tai galima justi jau per kelias kartas. Visiškai kitaip buvo tarpukariu, buvo išugdytas požiūris į kalbą: pirma pamąstyk, o vėliau pasakyk. Dabar to nėra. Jos reikia mokytis ir dar kaip. Kalba yra sistema, turime ją perprasti ir tai galioja mokantis antrosios kalbos. Kol tobulai nemoki gimtosios kalbos, neišmoksi ir antrosios. Ir koks yra paradoksas, kai per normos seminarus taisome sakinius, studentai, kuriems lietuvių yra gimtoji kalba, nežino, nesupranta ir nemoka pataisyti, net kai paaiškini, kaip turėtų būti. Tie, kurie baigę rusiškas arba lenkiškas mokyklas, be problemų ištaiso, iš karto mokosi standartinės kalbos ir didžiausia gėda, kad jie moka standartinę kalbą, o tie, kuriems lietuvių gimtoji, dažnai vartoja kažkokį kratalą.
– Žodį brandas jau galime vartoti, norisi sakyti ir multitaskinti, ar lengvai prigyja siūlomi naujadarai?
– Taip, naujažodžių duomenyne yra tokių keistų, žmonių sukurtų žodžių. Papasakosiu asmeninę patirtį, buvo „Login“ konferencija ir mane pakvietė skaityti pranešimą, o jo metu visą laiką vartojau žodį ne „tinklaraštis“, o „blogas“. Na, aš maniau, kad šiai didžiulei auditorijai, kuriai aš kalbėjau, reikėjo šito žodžio, o vėliau, po pranešimo, prie manęs priėjo vaikinukas ir sako: „O kodėl jūs sakot „blogas“ ir „blogeris“? Kalbos komisijos tinklalapyje yra „tinklaraštis“ ir „tinklaraštininkas“. Aš atsakiau, kad maniau, jog jis nėra priimtas ir ši auditorija dar jo nevartoja. Pasirodo priešingai, jis sako: „Mes tik šitą žodį ir vartojam.“
Vėliau, po daug metų, sužinojau, kas yra šio žodžio autorius – mano kurso draugas Aurelijus Katkevičius, pasirodo, jis sugalvojo žodį „tinklaraštis“.