Rimantas Stanevičius. Jau žinau, kur važiuosiu kitais metais

Kai prieš trejus metus rašiau apie „Art Directors Club of Europe“ festivalį, straipsnį pavadinau „Pirmą kartą įdomus festivalis“ – po pirmos nacionalinės „ADC“ atrankos buvo labai smalsu pažiūrėti į save reklamos „eurovizijos“ Barselonoje kontekste. Tiesa ta, kad prie klubo prisijungėme bene žemiausiame jo taške ir dar per patį pandemijos įkarštį. Tais metais mes vieninteliai Europoje padarėme gyvą renginį su konferencija. Kažkaip įtaikėme tarp karantinų, viską darėme lauke, Sapiegų parke, plovėme rankas, dėvėjome kaukes ir, berods, nieko nesusargdinom. Tuo tarpu europiniame festivalyje komisija tiesiog internetu suvertino darbus ir paskelbė laimėtojų sąrašą. Buvo vis tiek įdomu, nes tais metais nevyko praktiškai nieko. Nebuvo net Kanų. Šiemet siurprizų mažiau – daugelis auksų jau matyti tarp liūtų.

„Grand Prix“ gavęs „Fiat“ pažadas nebegaminti pilkų automobilių buvo maloni išimtis. Visą laimėtojų sąrašą su trimis lietuviškomis bronzomis rasite čia.

Nors mūsų derlius ne toks gausus kaip pernai, bet šiemet nutiko kitas įdomus dalykas. Po ilgų derybų „Art Diretcors Club of Europe“ prisijungė prie „The One Club“. Taip, čia tie patys amerikonai, kurie organizuoja „The One Show“. „The One Club“ po savo sparnu jau turi Amerikos „ADC“ ir „One Asia“. Nenustebsiu, jei dar po kelerių metų ten bus ir „One Mena“ bei „One Latam“. Net to tikiuosi, nes, skirtingai nuo monetų kalyklos Kanuose, „The One Club“ yra ne pelno organizacija. Industrijos žmonės dirba industrijai. Rašo projektus, ieško rėmėjų, organizuoja festivalius ir buria bendruomenę.

Buria burtais, ne kitaip. Nes kažkokiu magišku būdu suburia tokius pranešėjus kaip Wesley ter Haar („Media Monks“ bendraįkūrėjas), Pum Lefebure („Design Army“ įkūrėja), Glenn Cole („72andSunny“ įkūrėjas ir kūrybos vadovas), Nick Law (ex „R/GA“, ex „Publicis“, ex „Apple“, o dabar „Accenture Song“ kūrybos vadas), PJ Pereira („Pereira O’Dell“ bendraįkūrėjas ir kūrybos vadovas), Iain Tait (ex „W+K“, prieš keletą metų įkūręs agentūrą „Food“). Šią kompaniją papildė man mažiau girdėti, bet nemažiau įdomūs pranešėjai, tokie kaip Lydia Amoah (kultūrinių pokyčių agentūros „Backlight ir Black Pound“ įkūrėja), Bei Wang (kultūros brokerė ir metavisatos tyrinėtoja), Magda Mojsiejuk (dizainerė, tyrėja ir futuristė iš „Futurity Systems“), Josh Fruttiger („Tik Tok“ rinkodaros vadovas), Martin Haerlin (AI režisierius). Ant scenos paradui vadovavo šmaikščioji Kerrie Finch (ex „W+K“ PR direktorė, „Finch Factor“ įkūrėja ir konferencijų vedėja). Iškalbos meno man reikėtų iš jos pasimokyti.