Todėl, ekspertės manymu, bendradarbiavimas su žurnalistais prasideda nuo aktualaus, naujo, objektyvaus ir naudingo turinio kūrimo, o šie informacijos svertai vienodai svarbūs visose Baltijos šalyse.
Raktas į sėkmę – pasitikėjimas
Kiekvienas komunikacijos specialistas siekia efektyvaus ir sklandaus bendradarbiavimo su žiniasklaida, tačiau glaudus ryšys užsimezga tuomet, kai žurnalistams pateikiamos aktualios, rūpimos ir svarbios temos. Šiuo receptu besivadovaujanti J. Karpavičiūtė sako – tokios aiškios kryptys yra visų ryšių su visuomene ekspertų kelio atspirties taškas.
„Pati vadovaujuosi esmine komunikacijos taisykle – sukurti sąlygas žurnalistams gauti visą reikiamą informaciją bei susipažinti su kontekstu ne tik laiku, bet ir anksčiau jo. Kuomet dirbama su pasauliniu prekės ženklu, naujienos itin greitai sklinda plačiau nei Lietuva ar Baltijos šalys. Todėl ypač svarbu kuo operatyviau informacija pasidalinti su žurnalistais, netgi neoficialiai, dar iki jai pasirodant pasauliniuose kanaluose“, – kalba komunikacijos ekspertė.
Anot jos, taip galima užkirsti kelią klaidingoms interpretacijoms, o tuo pačiu žiniasklaidai suteikti daugiau žinių, nei jų galima rasti internete. „Manau, žurnalistai, matydami, jog stengiamasi pasidalinti „daugiau nei galima“ informacija, tai vertina. Taip formuojamas pasitikėjimas ir bendradarbiavimas“, – priduria pašnekovė.
Todėl, J. Karpavičiūtės teigimu, ji visuomet vadovaujasi taisykle, jog ryšių su visuomene specialistai ir žurnalistai, visų pirma, yra žmonės, o kanalai bei prekės ženklai, kuriems dirbama – tik tam tikras filtras pateikti ar priimti informaciją: „Jei, susitikusi su žurnalistu, bandyčiau gudriai pasakoti naujienas, jas pagražinti, apie bendradarbiavimą ir pasitikėjimą net kalbos nebūtų. Komunikacijos ekspertai, norėdami žiniasklaidos pasitikėjimo, ja pasitikėti turi ir patys. Kalbėtis ne kaip priešai skirtingose barikadų pusėse, o kolegos“.
Bloga antraštė nėra nuosprendis
Paklausta, kokie didžiausi iššūkiai lydi efektyvų žiniasklaidos ir ryšių su visuomene bendradarbiavimą, pašnekovė svarsto, jog neretai yra klaidingai manoma, kad komunikacijos specialistai turinį bando įsiūlyti bet kokia kaina. Tačiau tokiai nuomonei J. Karpavičiūtė prieštarauja.
„Yra daugybė itin profesionalių komunikacijos specialistų, suprantančių, kaip veikia žiniasklaida, koks yra žurnalistų darbas. Tokie ryšių su visuomene ekspertai jaučia pareigą kanalams teikti vertingą, tinkamą, reikalingą informaciją. Esu įsitikinusi, kad esame partneriai, nors ne kartą iš žurnalistų girdėjau dvejones, ar ir toliau bendrausime po neigiamos antraštės pasirodymo.
Manau, klaidinga yra negatyviai reaguoti į nepalankias antraštes ir turinį, jei informacija buvo pateikiama objektyviai, patikrinus faktus ir remiantis visų pusių komentarais. Toks yra žurnalistų darbas ir tikriausiai pats prekės ženklas kažką padarė ne taip, kad nusipelnė neigiamo vertinimo“, – pastebi komunikacijos ekspertė.
Tačiau, pasak J. Karpavičiūtės, jei antraštė klaidinga, visuomet patartina būti atviriems dialogui, kodėl informacija buvo taip interpretuota. Žurnalistai gali klysti ir dėl faktų, bet pašnekovės praktika rodo – į tai vertėtų atkreipti dėmesį ir klaidas pastebėti. Visgi komunikacijos ekspertė priduria: visiškai kiti vertinimo kriterijai taikomi žiniasklaidoje pasirodančioms publikacijoms, kurios paremtos asmenine patirtimi.
„Dirbant su „Huawei“, dažno rašytojo apie technologijas turinys yra paremtas subjektyvia nuomone ir tai yra visiškai normalu. Žurnalistai išbando mūsų įrenginius ir pateikia savo asmeninius įspūdžius. Todėl tai – ne diskusijų objektas: nuomonė yra nuomonė. Mano darbas – suteikti visą reikiamą informaciją ir atsakyti į kylančius klausimus, spręsti bet kokius iššūkius. Tokia komunikacija privalo vykti sklandžiai: žurnalistas turi žinoti, kas atstovauja prekės ženklui, jog galėtų visuomet klausti ir gauti atsakymą“, – savo pareigas apibūdina J. Karpavičiūtė.
Šalys – skirtingos, tikslai – ne
Su skirtingomis Baltijos šalimis dirbanti komunikacijos ekspertė teigia, kad jos kartu ir labai panašios, ir be galo savitos. Pasak J. Karpavičiūtės, minėtose šalyse žurnalistų požiūris panašus ir pašnekovę džiugina laisva demokratiškų valstybių žiniasklaida, tačiau skirtumai išryškėja vertinant mastelius.
„Lietuvoje ir Latvijoje turime daugiau žiniasklaidos kanalų, nei jų yra Estijoje, todėl pastarojoje šalyje visą informaciją sutelkia nedidelis kiekis žurnalistų ir publikacijų. Iš dalies galima teigti, kad dėl šios priežasties ir viešosios erdvės pozicijų bei nuomonių įvairovė Estijoje yra kiek mažesnė. Kitas svarbus aspektas – rusakalbė žiniasklaida, kuri yra itin stipri Latvijoje ir Estijoje. Todėl šiose šalyse komunikuojame ne viena, o dviem kalbomis“, – skirtumus vardija J. Karpavičiūtė.
Komunikacijos ekspertė įžvelgia ir būdo bruožų savitumą. Pašnekovė renginius žurnalistams Lietuvoje ir Latvijoje vadina kupinais juoko, diskusijų ir garso susitikimais, o Estijoje jie – ramesni bei solidesni.
„Lietuviai ir latviai yra Baltijos šalių italai – plepūs ir emocingi gerąja prasme. Tai neturi tiesioginės įtakos žiniasklaidos kokybei ar bendravimui su ja, tačiau viskas susideda iš mažų detalių. Todėl šiuos skirtumus suprasti ir perprasti yra itin svarbu. Kuo nesiskiriame, tai turinio vertinimo kriterijais: informacija privalo būti aktuali, pasverta, nauja, objektyvi bei naudinga“, – apibendrina J. Karpavičiūtė.