Klausimo svarstymą atidėjo
Visuomenės informavimo įstatymo pataisų versiją, skirtą naujo Žiniasklaidos rėmimo fondo steigimui, sausio 8. dieną įregistravo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Buvo planuota ją svarstyti sausio 14 dienos Seimo posėdyje, tačiau visgi iš darbotvarkės šis klausimas buvo išbrauktas – planuojama prie jo sugrįžti vėliau.
Pagal naująjį modelį paramą viešosios informacijos rengėjams numatyta skirstyti per Žiniasklaidos rėmimo fondą. Visuomenės informavimo įstatymo pataisų projekte numatyta, kad naujojo fondo steigėjas ir vienintelis dalininkas būtų valstybė, o fondo taryba ketveriems metams būtų sudaroma iš vienuolikos visuomenės informavimo srities profesionalų. Siūlomose pataisose taip pat reglamentuotas fondo senato sudarymas ir funkcijos, fondo direktoriaus, ekspertų, teiksiančių fondo tarybai rekomendacijas, atrankos principai ir funkcijos.
Nustatytos šešios remiamos sritys: kultūros periodiniai leidiniai, nacionalinė periodinė spauda, vietinė ir regioninė periodinė spauda, nacionalinis radijas ir televizija, vietinis ir regioninis radijas ir televizija, internetinė žiniasklaida. Taip pat nustatytos remiamos programos: kultūros ir meno (skiriama ne mažesnė nei 25 proc. fondo lėšų dalis), regionų informacinio skatinimo (ne mažiau kaip 35 proc. fondo lėšų), medijų ir informacinio raštingumo, šviečiamųjų ir mokslo populiarinimo, Lietuvos tautinių bendrijų; fondo taryba gali patvirtinti ir kitas remiamas programas.
Pasigedo dabartinio fondo atitikimo realijoms
Interneto žiniasklaidos asociacijos vadovas Arnas Marcinkus sako, kad siūlomas naujasis modelis, kad ir netobulas, yra šviesmečiais geresnis už veikiantį šiuo metu. „Manau, kad nėra nei vienos organizacijos, kuri būtų susijusi su žiniasklaida, kuriai dabartinis fondas ir jo vykdoma veikla patiktų, padėtų ar leistų spręsti kažkokias savo problemas. Fondas, kuris buvo kurtas 1996 metais, yra visiškai sustabarėjęs, netenkina nei vieno rinkos dalyvio, tad yra natūralus poreikis jį keisti, ir ne kosmetiškai pataisyti, kažkaip papudruoti, o padaryti jį iš esmės veikiančiu, normaliu, atitinkančiu nūdienos realijas – tai dabar ir siekiama padaryti“, – kalbėjo jis.
Pasak bendrovės „Media Bitės“ vadovo Tomo Balžeko, pokyčiai yra būtini. „Galime pažiūrėti į dabartinį fondo dalininkų sąrašą – ten visai su žiniasklaida nesusiję žmonės ar organizacijos, kai kurios tik vangiai egzistuojančios, sprendžia tų pinigų skirstymą“, – kalbėjo jis. Tarp SRTRF dalininkų yra tokios organizacijos kaip Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Lietuvos teatro sąjunga, Lietuvos tautodailininkų ir kitos – visas sąrašas čia.
„Tai net ne žiniasklaidos, o pinigų paskirstymo leidėjams klausimas, ir tai buvo daroma, mano nuomone, neskaidriai, neprofesionaliai, nemoderniai ir tam reikia pokyčio, kad valstybėje būtų kažkaip centralizuotai žiūrima į paramą žiniasklaidai, kad visa struktūra būtų skaidri, aiški, su aiškiomis taisyklėmis, kad nebūtų galimybių kažkam kažką proteguoti. Prieš tai buvo vieša paslaptis, kad ten toks draugų ratas pasidalina pinigus, tai to norisi, kad nebebūtų“, – kalbėjo T. Balžekas.
Baiminasi politikų įtakos ir neigiamo poveikio kultūrai
Siūlomi pokyčiai džiugina ne visus. Dabartinis SRTRF direktorius Gintaras Songaila teigia, kad naujasis fondas bus pernelyg priklausomas nuo politikų įtakos. „Jeigu R. Karbauskio projektui Seimas pritars, tai naujojo „Žiniasklaidos fondo“ veiklą koordinuos ir valstybės, kaip vienintelio dalininko, teises ir pareigas įgyvendins Vyriausybės įgaliota institucija. Taip R. Karbauskis ketina padėti tašką nuo 1996 metų veikiančiai savitvarkos sistemai, kuri neleido politikams kištis į viešosios paramos žiniasklaidai skyrimą“, – savo komentare rašė jis (plačiau skaitykite čia).
Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius savo tinklaraštyje taip pat rašė šią idėją vertinantis kaip R. Karbauskio norą įkurti politikų valdomą ir kontroliuojamą Žiniasklaidos rėmimo fondą. „Nors kuriam laikui numatyta, kad paramos skirstyme dalyvaus ir atrinktieji žiniasklaidos bei keletas kultūros atstovų, tačiau fondo vieninteliu dalininku (reiškia, valdytoju) tampa Kultūros ministerija ir ministras. Tai yra esmė“, – pabrėžė jis.
Nepritarimą naujai siūlomam modeliui išplatino ir Kultūros periodinių leidinių asociacija (KPLA). „Žiniasklaidos rėmimo fondo steigimas naikinant dabar veikiantį Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondą (SRTRF) pristatomas kaip kultūrinės bendruomenės išprovokuotas veiksmas, siekiant pagerinti kultūrinės spaudos situaciją, o projekto pasiūlymas pristatomas kaip ilgai derintas ir jau konsoliduotas darbo grupės rezultatas. Nesutinkame su šiais teiginiais. Nors permainų poreikis SRTRF yra opus jau kurį laiką, tačiau svarstymui pristatytame įstatymo pakeitimo pasiūlyme yra daug punktų, kurie gali neigiamai paveikti kultūros ir ne tik turinio kūrimą bei sklaidą“, – KPLA vardu rašo vadovė Monika Krikštopaitytė.
„Įstatymo keitimo formuluotė iš esmės keičia valstybės finansinės paramos viešosios informacijos rengėjams pobūdį (SRTRF tikslas yra remti kultūros ir šviečiamuosius projektus), išplečiant jį kitų (neįvardytų) programų projektais (Žiniasklaidos rėmimo fondo tikslas – įvairiapusė visuomenės informavimo plėtra), tačiau jei atsisakoma prioriteto kultūrai, kaip naujas tikslas galėtų būti pasiektas nėra aišku, programos tiesiog perkeltos iš SRTRF, taryboje net nėra žurnalistus atstovaujančios organizacijos, neaiški Senato motyvacija ir įtakos spektras“, – tęsiama rašte.
„Kultūros nenaudai keičiasi jai atstovaujančių narių skaičius Fondo taryboje (9 iš 20 SRTR fondo dalininkų ir 2 iš 11 Žiniasklaidos fondo tarybos narių). Guodžia tik įstatymo pakeitime įrašytas 25 procentų skyrimas grynai Kultūros periodiniams leidiniams ir 35 procentai regioninei žiniasklaidai, kurį patys ir inicijavome naujai formuojamoje struktūroje įžvelgdami slinktį komercinės žiniasklaidos, bet ne kokybiško turinio kūrimo, naudai. Pagrindiniu trūkumu manome esant nesubalansuotą Žiniasklaidos fondo tarybos sudėtį. Manome, kad projektas dar neišbaigtas, o jo svarstymas – per ankstyvas. Pareiškiame, kad dabartinei Įstatymo pakeitimo projekto formuluotei nepritariame ir prašome Seimo narius už jį nebalsuoti“, – rašė M. Krikštopaitytė.
Užtikrina – nei laisvas žodis, nei kultūra nenukentės
A. Marcinkus sako visiškai atmetantis kritiką, kad naujasis fondas pereis į politikų rankas: „Manau, kad dabar veikiantis Visuomenės sveikatos stiprinimo fondas prie Sveikatos apsaugos ministerijos yra puikus pavyzdys, kai už fondą atsakinga institucija, šiuo atveju ministerija, leidžia fondui vystyti savo veiklas, skelbti konkursus, programas, samdyti ekspertus ir panašiai, ir visiškai nesikiša į jų veiklą“.
Nuogąstavimai, kad kultūra ar regionai liks nuskriausti, jam taip pat atrodo nepagrįsti. „Atvirkščiai, su šituo fondu dėmesys kultūrai ir regionams tik dar daugiau padidėja. Visų pirma, kalbant apie pinigus, yra numatyti procentiniai dydžiai: kultūros projektams, kultūros periodiniams leidiniams bus skiriama ne mažiau nei 25 proc. viso fondo biudžeto, regioniniams žiniasklaidos projektams ne mažiau 35 proc. Manau, čia tik privalumas“, – dėstė A. Marcinkus.
Pasak jo, naujasis fondas turėtų bent keletą svarbių privalumų lyginant su dabar esančiu.
„Pirmiausia, šitas fondas tikrai turėtų būti kur kas skaidresnis: visi posėdžiai būtų vieši, kiekvienas galėtų posėdžiuose dalyvauti, stebėti, klausyti, matyti, kokiais argumentais kas yra išsakoma. Dabartiniame fonde to tikrai pasigendama. Kitas dalykas, ne mažiau svarbus, yra Nacionalinio radijo ir televizijos atribojimas nuo fondo pinigų: iš dabartinio fondo jie tiesiogiai arba per prodiuserius gali gauti finansavimą savo laidoms, projektams kurti, nepaisant to, kad tai yra vienintelė žiniasklaidos priemonė, kuri turi garantuotą biudžetinį finansavimą, ir tame finansavime jau yra įtrauktos tam skirtos biudžeto eilutės. Taigi, dabar gaunasi toks kryžminis finansavimas, ir iš biudžeto, ir papildomai iš fondo. Dabar tikrai didesnė dalis pinigų pateks į bendrą žiniasklaidos rinką, kur tie pinigai galės būti, tad šiek tiek daugiau tų pinigų ir laisviau atiteks rinkai“, – komentavo A. Marcinkus.
„Be to, svarbu ir tai, kad darbo grupė, kuri dirbo, susitarė dėl biudžeto procentų, skirtų kultūros periodiniams leidiniams ir regioninei žiniasklaidai. Tai, kad ne mažiau pinigų nueis į kultūrą ir į regioninę spaudą, man atrodo, yra didelis žingsnis į priekį, nes visi supranta, kad kultūrinei ir regioninei spaudai išgyventi yra bene sunkiausia, nors tiek vieni, tiek kiti yra labai svarbūs visai žiniasklaidos ekosistemai“, – kalbėjo jis.
T. Balžekas taip pat tikino esantis užtikrintas, kad, jei bus priimtas naujasis modelis, tai nereikš politikų įtakos žiniasklaidai padidėjimo: „Jei žurnalistas arba leidėjas nenori leisti kontroliuoti turinio, tai ir neleis. Mano nuomone, tie žurnalistai arba leidėjai, kurie leidžia politikams nusipirkti turinį, jo neženklinti ir dabar užima kažkokią poziciją dėl to, kad politikas sumokėjo, jie yra ne žurnalistai ir ne leidėjai, jie yra prekeiviai kažkokiu produktu. Nemanau, kad dėl modernesnės, naujesnės struktūros, kurioje iš principo dalyvauja visi didieji leidėjai, jie leistųsi, kad politikai dabar pradėtų juos kažkaip kontroliuoti“.
T. Balžekas atkreipė dėmesį, kad vertinant bendrą rinkos vaizdą, kalbama apie nedidelį pinigų kiekį. „Tai yra maži pinigai – už tokius pinigus nė vienas save gerbiantis leidėjas nieko nedarys taip, kaip jo vertybės neleidžia daryti. Aš nematau šitos rizikos“, – apie modelio kritikų įžvelgiamą politikų įtakos grėsmę kalbėjo jis.
„Manau, nereikia bijoti tų dalykų, kurių dar nėra. Jei taip atsitiktų, kad kažkas mėgintų tai daryti, visi leidėjai, visos asociacijos užprotestuos ir išeis iš to dalyko. Dabar yra tik pokyčio baimės elementas. Blogiausias kelias, manau, yra nieko nedaryti. Panašu, kad dabar bandoma įteigti nuomonę, kad kažkas valdys žiniasklaidą per tą fondą, bet tai, manau, tiesiog yra suinteresuotų žmonių bandymas išvengti pokyčio, nes jiems reikia išeiti iš komforto zonos, jie praras kažkokias pajamas, kurias turi dabar, ir tai yra didžioji baimė“, – svarstė T. Balžekas.