Prognozuoja spaudos atgimimą po kelerių metų
Vilniaus knygų mugėje surengtoje diskusijoje „Spausdintas tekstas: kas išlaiko laikraščius ir žurnalus gyvus interneto eroje?“, kurią moderavo asociacijos „Nacionalinė spauda“ vadovas Mindaugas Reinikis, dalyvavo žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Aurelijus Katkevičius, bendrovės „Lrytas“ direktorius Tautvydas Mikalajūnas, bendrovės „Media bitės“ rinkodaros performanso vadovė Reda Rutkauskienė ir „Naujasis židinys-aidai“ direktorius Laurynas Perulitis.
A. Katkevičius, pabrėždamas, kad svarbiausia yra turinys, o kokia forma jis yra platinamas – ne toks svarbus klausimas, visgi abejojo, ar spausdinta žiniasklaida gali visai išnykti, kaip ir kitos komunikacijos formos, kurioms jau ne kartą buvo prognozuota mirtis.
„2011 metų balandį į socialinius tinklus rašiau žinutę, kad Indijoje užsidarė paskutinis spausdinimo mašinėlių fabrikas. O dabar, berods prieš porą savaičių, skaičiau, kad jis vėl atsidarė. Tad tiek apie visus tuos laidojimus televizijos, kino, vinilo, kasečių ir kitų – tik kompaktinis diskas turbūt tikrai numirs, o kiti išsikapanos“, – spėjo jis.
„Kaip stebime vinilų atgimimą, taip po penkerių metų stebėsime žurnalų atgimimą“, – prognozavo jis.
A. Katkevičius prisiminė, kaip 2007 metais „Verslo žinios“ pradėjo leisti žurnalą „Iliustruotas mokslas“. Tada jie buvo pasiskaičiavę, kad žurnalas turėtų bent jau nebenešti nuostolių po penkerių metų, tačiau šį tikslą pavyko pasiekti vos per dvejus metus. Visgi, vėliau įvyko lūžis, kai šis žurnalas nebeteko savo auditorijos ir jį teko uždaryti.
„Kaip mėgsta sakyti Rolandas Barysas („Verslo žinių“ vyr. redaktorius – red. pastaba), ne mes uždarome popierinius žurnalus, o jūs juos uždarote, nes jums jų nebereikia. Ir čia nematau jokios tragedijos: žmonės visada pasakojo vieni kitiems istorijas, ir kol tik pasakos, visada bus daiktai, kurie tas istorijas neša“, – sakė jis.
Žurnalų mažėja visur. „Verslo žinių“ savininkė, švedų kompanija „Bonnier“, pasak A. Katkevičiaus smarkiai sumažino leidžiamų žurnalų skaičių, nors anksčiau jų buvo kone trys šimtai, net ir itin siauroms nišoms. „Man iki šiol keista, kaip Lietuvoje gali eiti trys ar keturi žurnalai apie žvejybą“, – stebėjosi jis.
A. Katkevičius pastebėjo, kad apskritai visos žiniasklaidos priemonės keičiasi ir transformuojasi – laikraščiai vis labiau tampa panašūs į žurnalus, žurnalai – į knygas. „Net portalai iš esmės yra pasenęs daiktas: iš esmės jei nori gauti gyvą pulsą, turi susimontuoti „Twitter“ juostą“, – kalbėjo jis.
Visgi, jis dar kartą pabrėžė, kad visos formos dažniausiai išlieka arba randa būdus veikti kartu. „Gražiausias pavyzdys, kaip internetas užmušė televiziją, tai Delfi nuėjimas į televiziją“, – sakė A. Katkevičius.
Kuris dienraštis Lietuvoje bus paskutinis?
Pernai Lietuvoje nustota leisti ilgiausiai ėjusį dienraštį „Lietuvos žinios“. Be jo iš nacionalinių dienraščių liko tik „Lietuvos rytas“ ir „Verslo žinios“, tačiau pastarasis labiau orientuotas į siauresnę auditoriją.
Dienraštis „Lietuvos rytas“ jau dabar sumažinęs periodiškumą iš penkių iki trijų kartų per savaitę, ir, gali būti, kad tai dar ne pabaiga, apie ką užsiminė ir diskusijoje dalyvavęs T. Mikalajūnas. „Nebūčiau labai optimistiškas apie spausdinto žodžio perspektyvą“, – neslėpė jis, nors ir sakydamas, kad laikraščio kokybė, jo nuomone, dažnai gerokai stipresnė nei interneto portalų.
„Kaip mes kartais juokaujame, anksčiau žurnalistai buvo menininkai, o dabar yra cecho darbuotojai: jie kepa tekstus ir turi užpildyti srautą“, – sakė T. Mikalajūnas. Pasak jo, žmonės, kurie nori ilgesnių tekstų, dažnai vis dar teikia pirmenybę spaudai, tad ir savaitgalinis „Lietuvos ryto“ numeris vis dar gali džiaugtis augančiais pardavimų ir prenumeratų skaičiais.
A. Katkevičius juokaudamas tikino laukiantis, kol „Lietuvos rytas“ taps savaitraščiu. „R. Barysas nori paskutinio Lietuvos dienraščio redaktoriaus titulo, tad lauksime, kol visai „susivyniosite“, – šmaikštavo jis.
Šviesi ateitis – ne visoms spaudos rūšims
Diskusijoje taip pat svarstyta, galbūt neblogas pozicijas rinkoje gali turėti regioninė žiniasklaida. Tačiau didžiausia problema čia – tiesiog per mažas skaitytojų skaičius. „Prisiminiau pokalbį su vieno regioninio dienraščio redaktore, nenoriu įvardinti, kokio. Ji užsiminė, kad kiek per metus tam krašte numiršta žmonių, tiek kitais metais sumažėja prenumeratos“, – pasakojo T. Mikalajūnas.
A. Katkevičius priminė ir tarptautinį kontekstą: garsusis amerikiečių verslininkas Warrenas Buffettas, prieš dešimtmetį labai tikėjęs regionine žiniasklaida, masiškai pirkęs ne nacionalinius, bet regioninius dienraščius, prieš porą savaičių šį savo verslą pardavė, nebetikėdamas šių investicijų ateitimi.
R. Rutkauskienė, atstovaujanti žurnalui „Žmonės“, pasakojo, kad jie stengiasi integruoti įvairias formas ir pritaikyti turinį skirtingiems formatams. „Galvojame apie jungimą, kad jei skaito žurnalą, žmonės galėtų skaityti ir elektroninę versiją. Svarbus ir finansinis momentas: jei internete viskas greičiau, spaudoje vien viršelį sukurti reikalauja didelių investicijų ir bent dešimties žmonių darbo. Bet manau, kad spauda tikrai išliks. Žmonės ją mėgsta, nors ir labai dažnai laidoja, bet, tikiu, besikeičianti, besitransformuojanti spauda gali gyventi ir gali gyventi gerai“, – kalbėjo ji.
L. Perulitis atkreipė dėmesį, kad kultūrinė žiniasklaida turi savų niuansų, dėl kurių ji gyvena kiek kitaip nei kiti leidiniai. „Kai atsirado alkoholio reklamos draudimas, komercinė žiniasklaida patyrė didelį smūgį, o mums tai pokyčių neatnešė, nes mes gyvename visai kitaip – mūsų pajamos iš esmės yra iš prenumeratos ir kiekvienais metais vis kreipiamės finansavimo į įvairius fondus, o reklamos skelbimas pagal įstatymus mums yra apribotas“, – sakė jis, pridurdamas, kad nors ir kultūrinė žiniasklaida vis daugiau turinio skelbia internete, ilgesnius, gilesnius tekstus jų auditorija vis tiek nori skaityti popieriuje.