Tarp tiesos ir iliuzijos: kodėl taip sunku atpažinti melą

Mano pirmasis nuolatinis apmokamas žurnalisto darbas buvo laikraštukų, nemokamai dalijamų metro stotyse, redakcijoje, čia kartą per savaitę ruošiau sporto apžvalgas. Vieną savaitę padariau kvailiausią klaidą, paminėdama „Philadelphia Eagles“, profesionalią Amerikos futbolo komandą, kaip AFC (Azijos futbolo konfederacija). Plūstelėjo elektroninių laiškų lavina: pasipiktinę skaitytojai man aiškino, jog „Eagle“ žaidžia NFC (Nacionalinėje futbolo asociacijoje). To, žinoma, ir tikėjausi. Bet vieno dalyko nesitikėjau: kad būsiu apkaltinta melu.

„Kodėl melavote? – pamenu, rašė vienas vyrukas. – Ar manėt, kad nepastebėsim?“ Kodėl jam pasirodė, jog aš sąmoningai mėginau apgauti skaitytoją? Ir koks, jo manymu, buvo mano tikslas?

Ne kiekviena klaida ar netikslumas yra melas. Melas reiškia sąmoningą norą suklaidinti, įtikinti kitus tuo, kas, tu žinai, yra netiesa. Atrodo lyg būtume šį dalyką pamiršę eroje, kai norint sužinoti neabejotinus faktus tereikia spustelėti kelis kompiuterio klavišus.

Regis, pamiršome ir tai, jog tiesa – ne visada aiški kaip krislas akyje. Mąstantys žmonės gali, remdamiesi tais pačiais faktais, prieiti prie skirtingų išvadų. Liudininkai pokalbius prisimena nevienodai. Ir vis dėlto, kai matome neatitikimą, suskumbame įžvelgti dviveidišką ketinimą.

Prisiminkime neseniai kilusį ažiotažą dėl Elizabeth Warren išėjimo iš jos, kaip mokytojos, pirmosios darbovietės. Kai buvo atverti mokyklos tarybos archyvai, įvardinantys jos pasitraukimą kaip „atsistatydinimą“ – nors ji pati savo atleidimą siejo su „diskriminacija dėl nėštumo“, – kai kas suskubo ją apkaltinti melavimu, net jeigu visi atleidimai iš darbo ne savo noru yra pateikiami kaip „atsistatydinimai“. (Turbūt pažįstate kokį kolegą, kuris staiga išėjo iš darbo, neva „norėdamas skirti daugiau laiko šeimai“, – subtiliausias reputaciją saugantis eufemizmas).

Kaip vieną iš labiausiai įsimintinų pavyzdžių būtų galima paminėti Pietų Karolinos respublikono Joe Wilsono šūksnį „Jūs meluojat!“ per Baracko Obamos 2009 metų „Apie padėtį Sąjungoje“ kalbą, po to, kai prezidentas pasakė, kad Prieinamos priežiūros įstatymas (Affordable Care Act) nebūtų naudingas dokumentų neturintiems emigrantams. Faktų tikrintojams teko gilintis į 1000 puslapių įstatymo projektą, kad ginčas būtų išspręstas, ir net tada jų sprendimą dar ilgai ir išsamiai teko aiškinti. Nieko keista, kad Markas Zuckerbergas nenori velti į šį žaidimą „Facebook“.

Žinoma, tai nutiko prieš dešimt metų; tomis orumo persunktomis dienomis J. Wilsonas, tiesą sakant, atsiprašė už išsišokimą. Šiandien mes daug greitesni kaltinti vieni kitus, net kai atrodo akivaizdu, kad „melagis“ tiesiog suklydo.

Kai Joe Bidenas paminėjo save, kaip ėjusį viceprezidento pareigas 2018 metais, kai vyko šaudynės Parklando mokykloje, grupelė apžvalgininkų įvardino šią repliką kaip vieną iš daugelio jo „riktų“, – bet nemažai buvo ir tokių, kurie pavadino ją melu ar bent jau užsiminė, kad jis buvo „netyčinis“, tarsi J. Bidenas būtų stengęsis priskirti sau nepelnytus nuopelnus.

Žmonėms, kaip žinia, sunkiai sekasi perprasti kitų žmonių motyvus, bet tai netrukdo mums daryti prielaidas. Prisiminkim, kaip Hillary Clinton pareiškė nesiuntusi įslaptintų elektroninių laiškų iš savo asmeninio serverio – tvirtinimas, kuris, kaip pasirodė, neatitiko tikrovės; kas tai buvo: apgaulė ar užmaršumas? Negalėdami perskaityti jos minčių, negalime atsakyti. Bet tai nesutrukdė žmonėms išvadinti ją melage.

Prezidentas Donaldas Trumpas prikalba daugybę keistų ir netikslių dalykų, bet neįsigilinę į jo ketinimus, žurnalistai dvejoja vadinti jų „melais“. „The Washington Post“ žurnalistai, tiriantys informacijos tikrumą, daro tiesos neatitinkančių prezidento pareiškimų apskaitą, – šiuo metu, jų paskaičiavimais, per dieną jis jų pasako apie 22, – ir net jiems labiau patinka terminas „neteisingi ir klaidinantys pareiškimai“.

Jeigu D. Trumpas iš tikrųjų tiki tais tiesos neatitinkančiais dalykais, kuriuos sako, – pavyzdžiui, kad klimato kaita yra kinų pokštas, neva pasaulinio atšilimo sąvoką sukūrė kinai; kad jo inauguracija subūrė daugiau žmonių nei B. Obamos; kad jo pokalbis su Ukrainos prezidentu buvo „tobulas“, – tuomet tai jo iliuzijos, ne melas. (O jau čia nuo jūsų priklauso, kas jums labiau patinka: apsimelavęs ar iliuzijų suklaidintas politikas.).

Viena iš priežasčių, kodėl mes skubame daryti prielaidą, esą neteisingas ar ginčytinas pareiškimas yra melas, yra žmogiškasis impulsas priskirti blogus ketinimus ar charakterio trūkumus kitiems žmonėms ir pateisinti savo pačių silpnybes, neva nulemtas aplinkybių. Kai pertraukiame kolegą, tą darome, nes esą tai vienintelis būdas įsiterpti. Kai mes pertraukiami, tas kitas žmogus – greičiausiai dėmesio ištroškęs narcizas.

Tokia savanaudiškumo tendencija tarp žmonių – faktiškai melavimas sau pačiam – yra tokia dažna ir įprasta, jog psichologai įvardina ją itin skambiu pavadinimu: „pagrindine atribucijos klaida“ (F. Heider, 1958). Ji tokia įsišaknijusi, jog mes praktikuojame su ištisa žmonių grupe: pavyzdžiui, tikriname telefoną per šeimos pietus, nes galbūt atėjo svarbus darbinis elektroninis laiškas; arba kai tą daro mūsų paauglys sūnus, taip yra dėl to, kad Z karta nesugeba ilgam sukoncentruoti dėmesio.

Mes netgi elgiamės taip su negyvais daiktais! Socialinė psichologė Heidi Grant nagrinėjo pateiktas pretenzijas dėl automobilių draudimo išmokų. „Priartėjo telefono stulpas, aš mėginau išsukti iš kelio, bet jis trenkė į mano automobilio priekį“, rašė vienas vairuotojas. Kitas vairuotojas tvirtino, kad „staiga iššoko tvora, užstojusi man vaizdą“. Ko gero, išties pavojinga laviruoti tarp „gyvų“ telefono stulpų ir agresyvių tvorų.

Aš per daug nesižaviu tokiais terminais, kaip „selektyvi atmintis“, „sąmoningas aklumas“ ar „motyvuota argumentacija“, nes jie, regis, reiškia tai, jog mes norime būti mulkinami. Tiesą sakant, mes nesuvokiame, ką darome. Vertiname save kaip objektyvų, turintį gerus ketinimus žmogų, o tiesą – kaip patikrinamą ir konkrečią.

Kaip ir toje sparnuotoje „X failų“ frazėje, mes tikime, kad tiesa slypi „kažkur anapus“ – tiesiog vienas ar kitas faktų tikrintojas turi ją atrasti. Daugeliu atvejų, tai įmanoma. Bet beveik kiekvienu atveju, kuriame figūruoja žmogiški ketinimai, toks procesas daug slidesnis nei manoma.

Čia ir slypi problema. Mūsų ketinimai geri, bet mes labai dažnai nepagalvojame, kad kiti taip pat neturėjo piktų užmačių. Nors dauguma socializuotų žmonių kartkartėmis nekaltai pameluoja ar griebiasi saviapgaulės, ar, nerimo ir baimės pakurstyti, – savisaugos mechanizmo, tai yra netiesos, faktiškai gana retai žmonės tvirtina vienokį ar kitokį dalyką, kuris, kaip jie tikrai žino, yra klaidingas. Jeigu matote melus visur, greičiausiai jūs klystate. Ir tai ne melas.