Bėda yra ta, kad rinkdamiesi teisėjo profesiją žmonės retai kada susimąsto, jog dirbant šį darbą jiems reikės ne tik analitinio mąstymo ir išsamių teisinių žinių, bet ir komunikacinių gebėjimų – mokėti savo sprendimą ištransliuoti visuomenei, bendrauti su proceso šalimis, gebėti paprasta žmonių kalba paaiškinti sudėtingus dalykus tiems, kas neturi teisinio išsilavinimo (o tokių yra didžioji dauguma).
Teisės studijų metu apie komunikaciją neužsimenama nė vienu žodžiu. O pradėjus darbą teismuose vyksta tik pavieniai seminarai apie bendravimą su žiniasklaida, tačiau akivaizdu, kad to ne visada pakanka įveikti komentavimo baimę.
Taip, nenoras komunikuoti labai dažnai susijęs tiesiog su baime (bijome to, ko nesuprantame, nemokame, nežinome...).
Lietuvoje teisėjams mokymus organizuoti pradėjome jau daugiau nei prieš dešimt metų, kartu keitėsi ir teisminės valdžios požiūris į komunikaciją, buvo sukurta eilė įrankių padedančių bendrauti su žiniasklaida ir visuomene – leidiniai su patarimais, teismuose pradėjo dirbti profesionalūs komunikatoriai (jų galėtų būti ir daugiau), dalis teisėjų nuolat kelia kvalifikaciją komunikacijos srityje ir tapo vadinamais „teisėjais spaudai“, vyksta teisėjų ir žurnalistų diskusijos, atvirų durų dienos teismuose.
Ukrainoje šie procesai pažengę ne taip toli. Bet svarbiausia, kad ten dar gana dažnai pasitaiko kategoriško teisėjų atsisakymo komentuoti ir paaiškinti savo sprendimus. Kalbantis su kolegomis komunikatoriais Ukrainoje matai, kad jiems tiesiog rankos nusvyra, kai jie kaip į sieną atsitrenkia į teisėjų nenorą komentuoti. Ir tokiais atvejais belieka stebėti situaciją – kai pralaimėjusios proceso šalys kalba ir komentuoja sau palankia kryptimi, o tikrųjų sprendimų motyvų niekas nepaaiškina. Dirbdama teismuose visada kartojau „jeigu nekalbėsime mes, kiti pakalbės už mus“.
Matydami situaciją Ukrainos teismuose, atsiradus galimybei Lietuvos patirtį perduoti kolegoms, nusprendėme tai padaryti. Lietuvos Vyriausybė per CPVA administruojamą LT AID Programą skyrė lėšų institucinių gebėjimų stiprinimui Ukrainoje. Pamėginome sudalyvauti konkurse ir, gavę teigiamą atsakymą, pradėjome darbus.
Pirmiausia siekėme kelti diskusijas ir jų metu kiek įmanoma keisti bendrą teisėjų požiūrį į komunikaciją ir sprendimų komentavimą. Man labai patiko Lietuvos Teisėjų tarybos pirmininkės Sigitos Rudėnaitės pasakyti žodžiai vieno iš renginių Ukrainoje metu „Teismo sprendimų komentavimas tai nėra pasirinkimas, tai – pareiga“. Būtent apie tai daug ir kalbėjome organizuodami nuotolines ir gyvas diskusijas Ukrainoje tiek su teisėjais, kurie jau aktyviai komunikuoja, tiek ir su skeptikais, kurie vis dar priešinasi komunikacijai teismuose.
Manau, kad mūsų renginių sėkmė buvo tame, kad nesiekėme primesti mūsų receptų, o daugiau kviesti juos pačius kalbėtis ir susitarti, kas yra naudingiau pačiai teismų sistemai. Atsakymas būdavo visada tas pats – turime norėti ir gebėti kalbėti apie tai, kas vyksta teismuose. Džiugina tai, kad po mūsų renginių ciklo diskusijos apie teismų atvirumą ir toliau tęsiasi.
Ukrainoje yra dar vienas problema - jie turi labai daug teismų valdžios ir savivaldos institucijų. Lietuvoje pagrindinis savivaldos organas – Teisėjų taryba, o Ukrainoje panašaus svorio institucijų yra net šešios. Pradėjus kalbėtis apie komunikacijos efektyvumą jie nusprendė efektyvumo ieškoti ir bendraujant tarpusavyje, pradėti derintis pozicijas, nebeprieštarauti vieni kitiems viešoje erdvėje, kalbėti vienu balsu tas atvejais, kai teismų sistema susiduria su krizėmis (tokių atvejų pasitaiko ne vienas ir ne du per metus).
Kalbant apie kitus rezultatus, kurių pasiekėme per šiuos metus – tai buvo labai praktiniai dalykai. Pirmiausia mokymai apie bendravimą su žurnalistais, komentarų teikimą ir vieša kalbėjimą, pranešimų spaudai rengimą, į kuriuos galėjo jungtis nuotoliu visi norintys.
Baigdami projektą paruošėme ir Ukrainos teismų sistemos komunikacijos koordinavimo schemą su pagrindiniu spaudos centru – labai svarbu, kad šalyje veiktų vienas centras, kuris rūpintųsi informacijos pateikimu žiniasklaidai ir visuomenei ir tuo pačiu gebėtų rinkti grįžtamąjį ryšį, vykdytų komunikacijos monitoringą, planuotų strateginius komunikacijos veiksmus.
Taip pat sukūrėme elektroninį leidinį, kuriame paprastai ir aiškiai išdėstėme žingsnius, kaip komunikuoti, kaip ruoštis ir veikti, apie ką pagalvoti ir kuo pasirūpinti prieš sprendimų komentavimą. Daug dėmesio skyrėme ir vidinei teismų komunikacijai, norėdami parodyti, kad efektyvi komunikacija – tai komandinis darbas, kuriame vienodai svarbų vaidmenį vaidina teisėjas, komunikacijos specialistas ir teismo pirmininkas.
Galiu pasidalinti keliais iš leidinyje pristatomų žinginių arba receptų vedančių efektyvesnės teismų komunikacijos link, kurie manau tebėra aktualūs ir Lietuvos teismų sistemai:
– Pirmiausia, laiku pradėti ruoštis. Jeigu į teisėjo rankas patenka byla, kuri kelia visuomenės susidomėjimą, reikia iš karto įsijungti raudoną lemputę ir pradėti galvoti, kuriame etape jau reikės teikti informaciją, informuoti teismo atstovą spaudai ir apgalvoti komunikacijos veiksmus. Neretai komunikacijos reikia dar ir iki sprendimo paskelbimo – informuoti apie vykstančius parengiamuosius posėdžius ar pan. Būtent pavėluota komunikacija yra dažniausia teismų komunikacijos krizių priežastis.
– Antra, sprendimo paskelbimo dieną nusiteikti, kad reikės skirti laiko komunikacijai ir kantriai atsakinėti į klausimus. Labai svarbu savo komentarą žiniasklaidai apgalvoti, pasirašyti tezes (jokiu būdu ne ištisą tekstą) juodu ant balto, garsiai perskaityti, pasitreniruoti, kaip jis bus sakomas, ką būtina akcentuoti, kokių klausimų gali būti.
– Trečia, laiku išplatinti komentarą – pranešimą spaudai. Didelė klaida įsivaizduoti, kad pranešimą spaudai pakanka įkelti į teismo svetainę. Platinimu turi užsiimti atstovai spaudai, tačiau, kad tai įvyktų, būtinas teisėjo ir komunikatoriaus bendradarbiavimas ir pasitikėjimas komunikacijos specialistais. Jie geriau žino, kaip pranešimas spaudai turi būti paruoštas.
Bet visų svarbiausias patarimas – bandyti įveikti baimę, pradėti komentuoti ir netrukus ateis jausmas, kad šis procesas nebesukelia tiek streso. Teisėjams vedu mokymus jau ne vienerius metus ir labai aiškiai matau, kad žmonės pabandę komentuoti simuliacijų metu atranda daug svarbių dalykų sau – kad tai nėra tai baisu, kaip atrodė, kad pasiruošus viskas yra paprasčiau. Žinant keletą receptų, kaip sau padėti, galima įveikti ir baimę ir stresą, o svarbiausia, ateina jausmas, kad darbas padarytas iki galo – ne tik sprendimas priimtas, bet ir paaiškintas ir pristatytas visuomenei.