Filmas „Teroro dangūs Jemene“ šiemet buvo nominuotas „Emmy“ naujienų ir dokumentikos kategorijoje. Kada pati tai sužinojai ir kaip reagavai?
Apie nominaciją ir tai, kad mūsų filmas nominuotas šios kategorijos subkategorijoje „Naujieji požiūriai, šiandieninės naujienos“ sužinojome liepos pabaigoje. Tuo metu buvau Dohoje ir „WhatsApp“ žinute gavau šią žinią – buvo labai netikėta ir tikrai daug džiaugsmo. Mes buvome aplikavę ir į kitą „Emmy“ apdovanojimą, nes jų yra daug skirtingų sričių, bet visa tai buvo jau net kažkaip pasimiršę, nes per tą laiką buvo daug aplikacijų ir daug visokių festivalių.
Filmą kūrėte pritaikydami 360 laipsnių filmavimo technologijas. Už ką jis buvo apdovanotas: už naują technologinį požiūrį, ar už pačią istoriją?
Manau, abu dalykai. Svarbu buvo tai, kad mes naudojome technologiją pasakoti būtent šią Jemeno istoriją. Pati kategorija yra labiau apie tai, kaip panaudoti skirtingas technologijas, skirtingas prieigas ar įdomius pasakojimo elementus papasakoti tas kasdienines istorijas, kurias matome kasdien televizijose. Mus šįkart nukonkuravo „The New York Times“, kurie panaudojo papildančią realybę pasakodami istoriją iš Sirijos. Manau, jie buvo stiprus konkurentas, nes vis dėlto Sirijos istorija yra ta, kurią sekame kasdien. Jie taip pat naudojo ir technologiją, ir tiriamąją žurnalistiką tai istorijai papasakoti šiek tiek kitokiu kampu.
Kodėl susidomėjote būtent Jemenu ir nusprendėte pasakoti apie jį?
Mūsų studijoje „AJ Contrast“ (televizijos „Al Jazeera“ padalinys – red. pastaba) mes visada stengiamės pasakoti istorijas iš besivystančio pasaulio, kurios gal nepritraukia tiek daug žiniasklaidos dėmesio. Mūsų atveju, Jemenas ir jo istorija mums atrodė be galo svarbi. Kadangi net tarptautinei žiniasklaidai nėra lengva pasiekti Jemeną, tai, ką mes matome žiniasklaidoje, televizijose, yra vis tie patys arba panašūs vaizdai. Mes norėjome gauti naujos medžiagos, naujų istorijų ir kažkaip pristatyti tą istoriją, kad žmonės domėtųsi, žinotų, kas vyksta, ir nepamirštų Jemeno istorijos ir Jemeno karo.
Norėdami atrasti naują požiūrį, mes suradome vietos žurnalistus ir apmokėme juos kaip filmuoti 360 laipsnių kampu. Tai buvo labai sudėtinga, nes jie nežino šitos technologijos, jos nemoka, o mums teko apmokyti žmones, kurių mes nesame matę ir niekada nebuvome sutikę, tiesiog per internetą. Susisiekti su Jemenu yra labai sudėtinga: kai dirbome su viena mergina iš Chudaidos, ten prasidėjo dar didesni susirėmimai ir dėl to internetas kartais išvis nutrūkdavo, tad turėjome apmokyti žmones tiesiog žinutėmis „WhatsApp“, feisbuke, kartais balso žinutėmis. Dirbti tokiomis aplinkybėmis tikrai buvo sudėtinga, bet, manau, tai ir parodo mūsų kitokią prieigą prie šitos istorijos, kad mes apmokėme vietos žmones papasakoti istoriją, kurią jie norėjo papasakoti pasauliui ir jiems davėme tokią platformą.
Ar pradėdami kurti šį filmą jau supratote, kad jis taip plačiai nuskambės ir bus taip gerai įvertintas, ar tik kai gavote rezultatą pagalvojote, kad verta pabandyti jį siūlyti apdovanojimams?
Iš tikrųjų kai sėdėjau per naktis, montavau filmą ir kalbėjau su visais žmonėmis iš Jemeno – ir tokių bemiegių naktų buvo labai daug – nesitikėjau apdovanojimų, bet buvo mintis, kad tikiuosi, kad žmonės pastebės mūsų visų tokį sunkų darbą. Mūsų žmonės – žurnalistai, kompozitorius, iliustratoriai – visi įdėjo labai daug darbo ir dirbo per naktis. Tad pradžioje nesitikėjau: tiesiog man šitas filmas buvo labai svarbus ir man labai patiko rezultatas, bet niekada nežinai, ar kitam taip bus, ar kitus tas filmas taip pat sužavės. Bet, manau, tada, kai Šefildo dokumentinių filmų festivalis, kuris yra vienas svarbiausių pasaulyje, mus pernai pakvietė pristatyti filmo premjerą, tada ir atėjo ta mintis, kad oho, tikriausiai šis filmas ir kitus sužavės, kažkas jame yra svarbaus, ką kiti irgi pastebi. Nuo to laiko ir prasidėjo visa filmo kelionė: jis buvo rodytas labai daug festivalių, laimėjo apdovanojimų, pernai laimėjo „Online Journalism“ apdovanojimą Amerikoje ir kažkaip atkeliavo iki „Emmy“. Tad iš tos pusės filmo nominacija gal nebuvo staigmena, nes girdėjome labai daug gerų atsiliepimų ir jis buvo laimėjęs daug apdovanojimų, bet „Emmy“ vis tiek yra kaip mūsų industrijos Oskarai ir to, kad pasieks tokį lygį, aš tikrai nesitikėjau.
Su kuo dabar dirbi? Gal pažadino azartą ir kitais metais jau bus ne tik nominacija, bet ir pats „Emmy“ apdovanojimas?
Tikėsimės (juokiasi). Šiuo metu dirbame su dar ambicingesniu projektu „Still Here“ (liet. „Vis dar čia“), tokia kaip instaliacija, kuri keliaus ir per muziejus, ir per festivalius. Projektas susideda iš kelių dalių: tai yra ir virtualioji realybė, ir papildančioji realybė, ir, kaip minėjau, fizinė vieta, tokia kaip instaliacija. Ten viskas, nors remiasi tikromis istorijomis, vyksta pagal scenarijų ir yra filmuojami aktoriai. Tema yra apie masinį įkalinimą ir pokyčius Amerikos miestuose, filmuota buvo Harleme, Niujorke. Jau dabar daugelis domisi šiuo projektu, gavome kvietimą į keletą festivalių, tai bus įdomu, kur šis projektas nukeliaus. Niujorke ir pačiai Harlemo bendruomenei jis labai svarbus: jie negali sulaukti, kol mes jį pristatysime, kas bus tikriausiai kitų metų pradžioje.