Rėmėjai, priskirdami reklamą darbdavio komunikacijos kategorijai, mato joje puikų žingsnį organizacijos reputacijai auginti.
Skeptikai sako, kad čia pigaus ir trumpalaikio populiarumo vaikymasis, penkios minutės šlovės. Nes jei tikrai norėtųsi Piją pasilikti, tai geriau jau būtų buvę tą reklamos kampanijos nukreipti į Pijos atlyginimo fondą. Taigi, iš esmės čia buvo „City Bee“ šūvis į koją, nes Pija nepasiliks, o pinigai išmesti – o jaunatviški maksimalistai padarė reklamą „nes faina“.
Ar tai tiesa? Būkime realistai. „City Bee“ yra pagal geriausius vadybos standartus plėtojamas verslas. Tokiame versle, jeigu jau kas ir mokama, tai visų pirma mokama skaičiuoti.
Nėra ko abejoti, kad „City Bee“ žmonės yra apskaičiavę, kiek pajamų kompanijai generuoja papildomi prekės ženklo žinomumo punktai. Jei reklamą vertinti ne iš darbdavio komunikacijos, o iš prekės ženklo žinomumo didinimo pusės, kampanija bus ypatingai sėkminga. Jos biudžetas tikrai nebus didelis – kelios lauko reklamos ir kelių automobilių lipdukai daug nekainuoja, o visa kita – viešieji ryšiai. Ši investicija jau dešimteriopai, jei ne šimtus kartų, atsipirko per uždirbtą nemokamą sklaidą.
Prekės ženklo reputacijai ši kampanija taip pat uždirbo gerosios karmos taškų, kurių labai reikėjo tarp pasikartojančių žinučių apie avarijas ir neblaivius vairuotojus fone. O čia dar reputacija gerinama ne šiaip sau per socialinę kampaniją, o per cobranding‘ą su „Google“. Tiesiog dovana, Pija!
Geriausiu atveju, darbdavio komunikacija čia yra tik trečioje vietoje. Ar „City Bee“ gali tikėtis, kad darbuotoja pasiliks pas juos? Aišku, kad ne. Kodėl? Nes „Google“. Tai net ne pinigų klausimas, gal ten net alga mažesnė. Bet prie savo vardo įsirašius tokį prekės ženklą – iš karto savo kategorijoje rinkoje būsi laikomas virtuozu.
Ar „City Bee“ reikia prisitraukti naują Piją? Gal. Bet gal Pijai jau yra pamaina kompanijos viduje – o geras darbdavys turi suteikti žmonėms progą augti. Bet ateičiai, bet kokiu atveju, įdirbis geras – visi atsimins, kad iš „City Bee“ žmonės išeina į „Google“. Labai tikėtina, kad CV į kiekvieną laisvą poziciją gerokai padaugės. O skaitmeninės rinkodaros specialistų, labai gerų, Lietuvoje tikrai nemažai. Jau vien dėl to į darbdavio komunikaciją „City Bee“ nėra priežasties daug investuoti.
Kas dar mokama tokiose etaloninės vadybos kompanijose, kaip „City Bee“ ir „Modus“, tai žaisti šachmatais. Darbdavio komunikacija organizacijai gal ir nėra pirmaeilė, bet visuomenėje ji yra ant bangos. Nėra dėkingesnio turinio galimai virusinei kampanijai, nei geras į darbuotojus orientuotas ėjims. Ir tikrai ėjimas, geras, kudos! Prekės ženklo žinomumui uždirbta daug bonus taškų.
Ar Pija galėtų supykti, kad iš tiesų ne ją susigrąžinti buvo tikrasis tikslas? Baikite. Ar Jūs pyktumėte, jei Jums darbdavys padarytų tokį profesinį piarą?
Būkime realistai, vienintelis būdas šioje win – win situacijoje „City Bee“ įsišauti sau į koją būtų Pijos sprendimas visgi pasilikti „City Bee“.
Pirma, nebūtų sėkmės istorijos – „City Bee“ darbuotoja nebebūtų įsidarbinusi „Google“. O juk čia yra tikroji sėkmės istorija, sutikite. Jei Pija išeitų į telekomunikacijų bendrovę, banką ar net kokį „Booking“ – šitos kampanijos, tikėtina, nebūtų.
Ir antra – juk Jūs nepatikėtumėte, kad žmogus atsisakė darbo „Google“. Niekas nepatikėtų. Nuosprendis būtų vienareikšmiškas - kampanija surežisuota. Heiteriai siautėtų. Karma išgaruotų. Taigi, Pija – nepasilik. Tegu visi būna laimingi.