Viena iš žymiausių Vilniuje veikiančių žaidimų kūrimo įmonių – jau 22 metus skaičiuojanti bendrovė „Nordcurrent“. Šios kompanijos apyvarta siekia 89 mln. eurų, o savo žaidimais jie žavi viso pasaulio gyventojus. „Nordcurrent“ sukurtas žaidimas „Cooking Fever“ 2014 metais buvo vienas iš restorano simuliacijų žaidimų pradininkų, o iki šiol jį bent kartą yra žaidę daugiau nei 400 mln. žaidėjų. Kompanijos duomenimis, dar 7 jų žaidimai perkopė simbolinę 5 mln. vartotojų ribą. Interviu šios kompanijos rinkodaros vadovas Simonas Stūrys pasakoja apie Vilniaus žaidimų kūrėjų padėtį, darbo jėgos trūkumą ir dalinasi patirtimi, kaip pasiekti įstabių rezultatų, kuriant žaidimus Lietuvos sostinėje.
– Žaidimų industrija Lietuvoje auga kasmet, o į šalį pritraukiama vis daugiau užsienio talentų. Kaip Lietuva tapo tokiu žaidimų kūrimo industrijos centru?
– Lietuvos žaidimų industrija yra perspektyvi ir vis sparčiai auganti. Matome tiek čia egzistuojančių žaidimų studijų organišką augimą, tiek baltarusiškų studijų persikėlimą į Lietuvą dėl politinių priežasčių. Pastarosios ir sukėlė didžiausią sujudimą, kadangi šalia jų į Lietuvą atvyko ir daugybė žaidimų kūrėjų, kurie pasirinko Vilnių kaip vietą, iš kurios galima saugiai dirbti. Tai lėmė, kad šiuo metu Lietuvoje veikianti žaidimų kūrimo ekosistema yra dvigubai ar net trigubai didesnė nei veikiančios Latvijoje ir Estijoje kartu sudėjus. Vilnius yra matomas pasaulinėje žaidimų rinkoje ir nors dar negalime miesto užtikrintai pavadinti šios industrijos hub‘u, tačiau esame teisingame kelyje, kad juo taptume. Tai tiek atvykusių, tiek vietinių žaidimų studijų augimo rezultatas.
– Kokią įtaką pasiektiems rezultatams turi glaudi žaidimų bendruomenė? Kaip vertinate jos veiklos ypatumus Lietuvoje?
– Žaidimų kūrėjų bendruomenė Lietuvoje yra be galo šilta ir priimanti. Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacija organizuoja įvairius renginius, iniciatyvas ir sukuria geras sąlygas bendrauti ar bendradarbiauti. Kai prireikia, mielai kreipiamės vieni į kitus pagalbos ir dalijamės patirtimi. Dar viena svarbi bendruomenės detalė – mes neviliojame darbuotojų iš kitų žaidimų studijų. Leidžiame jiems patiems nuspręsti, kur ir prie kokio projekto jie norėtų tęsti savo karjerą.
– Vilniuje veiklą vykdo 82 kompanijos, kuriančios žaidimus visam pasauliui. Kas yra svarbu norint patekti į pasaulines rinkas?
– Pasaulinė žaidimų rinka yra globali ir neturinti sienų, tad pasiekti bet kurios pasaulio šalies vartotojus nėra sunku. Tiesa, žaidimų industrija išskirtinė tuo, kad nėra rinkų be stiprios konkurencijos. Leidžiant mobiliuosius žaidimus, pirmas žingsnis yra patekti į „Google Play“ bei „App Store“ platformas, tačiau siekiant finansinės sėkmės yra būtinos gana didelės investicijos į reklamą skirtinguose kanaluose. Šalia įprastų skaitmeninių reklamos kanalų dirbame su įvairių šalių nuomonės formuotojais, plėtojame žaidimų mėgėjų bendruomenes socialiniuose tinkluose. Tam, kad sumažintume investicijų rizikas, žaidimai ir jų reklamos yra testuojamos pasirinktose mažesnėse rinkose, ir tik pasiekus tinkamus rodiklius pradedama globali žaidimo paleidimo kampanija.
– Žaidimų industrijai reikalingi kūrėjai. Ar susiduriate su šios srities specialistų trūkumu?
– Išties, tokios institucijos ar studijų programos, kurioje būtų ruošiami darbuotojai specialiai žaidimų industrijai, Lietuvoje kol kas nėra, tačiau esame pastebėję praktikoje, kad ji nėra būtina. Ieškodami darbuotojų, atkreipiame dėmesį į jaunus, mėgstančius iššūkius ir kūrybingus žmones, stipriai besidominčius žaidimų industrija. Mums norisi, kad būsimas darbuotojas turėtų tam tikrą supratimą apie žaidimų kūrimą, tačiau visi įgūdžiai įgyjami per praktiką. Žinome daug jaunų žmonių, kurie, dar nebaigę mokyklos, didelį dėmesį skiria žaidimų kūrimui ir tuo kasdien gyvena. Galbūt jie nebūtinai ateis dirbti pas mus, bet augs kaip individualūs kūrėjai, tačiau tokie žmonės prisideda prie bendro šalies potencialo.
– Prie žaidimo kūrimo prisideda daugybė profesijų. Kokios svarbiausios?
– Pirmiausia reikėtų apsibrėžti vieną svarbų dalyką – tie žmonės, kurie domisi žaidimais, gali išbandyti savo galimybes industrijoje. Dažniausiai kiekvienoje įmonėje yra trys kūrėjų specialybės: žaidimų dizaineris, programuotojas ir dailininkas. Pirmasis yra žaidimo ekosistemos ar jo dalies autorius. Šią specialybę galėtume palyginti su kino prodiuseriu, kadangi tokie darbuotojai privalo turėti labai platų išsilavinimą. Jie sukuria bendrąją žaidimo idėją, lygių sunkumą, ekonomiką ir kitas produkto sferas. Kita svarbi dėlionės detalė – programuotojai, kurie programuoja žaidimą ir padaro jį veikiančiu. Čia mes konkuruojame su visomis aukštųjų technologijų įmonėmis: bankais, verslo programinių įrangų ar įprastų aplikacijų kūrėjais. Dėl šios priežasties labai svarbu kandidatuojančiam asmeniui išaiškinti, prie kokio projekto jis dirbs ir kokia bus jo funkcija. Trečioji dėlionės detalė – dailininkai. Pastebime, kad šios profesijos atstovų Lietuvoje yra mažiausiai. Juos rengia Vilniaus dailės akademija, tačiau jie iš universiteto išeina kitos specializacijos. Žmogus su šiuo išsilavinimu, norintis dirbti žaidimų industrijoje, turi išmanyti apie žaidimų kūrimo sistemas ir daug domėtis pačia industrija. Šios specialybės trūkumą stengiamės kompensuoti samdomais užsieniečiais ar darbuotojais iš Ukrainos, kitų šalių. Norėtume, kad planuojant studijų programas būtų labiau atsižvelgiama į šį trūkumą, o studentai būtų skatinami labiau domėtis karjeros galimybėmis šioje srityje.
– Prie kiekvieno žaidimo dirba didelė komanda, o jo kūrimas gali užsitęsti metų metus. Ar būna tokių žaidimų, kurie net ir po ilgų kūrimo metų neišvysta dienos šviesos?
– Sukaupta ilgametė „Nordcurrent“ patirtis leidžia tiek grindžiant duomenimis, tiek eksperimentų istorijomis geriau įvertinti, kokie žaidimai pritrauks žaidėjų dėmesį ir jį išlaikys, o kokie – ne. Be to, turime nugludintą testavimo, paleidimo bei tobulinimo procesą, leidžiantį įvertinti žaidimo potencialą gana ankstyvoje stadijoje. Istorija rodo, kad maždaug kas antras žaidimas yra stabdomas dar prieš jį paleidžiant į globalią rinką. Įdarbinant duomenis ir kaupiant patirtį šis rodiklis gerėja.
– Žvelgiant į rinką, kokios valstybės pagalbos reikėtų, kad žaidimų sektorius sostinėje dar labiau išsiplėstų?
– Mes nesame perdėto finansavimo industrijai šalininkai, nes nebūtinai šios investicijos valstybei atsipirks. Žaidimų kūrimo industrijai Lietuvoje labiausiai padėtų investicijos į švietimą, vaikų kūrybiškumą ir menines galimybes. Bendradarbiaudami su mokyklomis siekiame, kad kuo daugiau vaikų apsvarstytų žaidimo kūrėjo profesiją, tačiau suprantame, kad tai ne vienadienis darbas. Manau, kad su laiku keisis vaikų požiūris į žaidimus ir ateinančiais dešimtmečiais matysime išaugusį tiek darbo jėgos, tiek žaidžiančiųjų Lietuvoje skaičių.