Daugiau nei 20 metų patirtį vizualinės komunikacijos srityje sukaupęs laisvai samdomas dizaineris L. Ruškys Lietuvos komunikacijos asociacijos (LTKA) nariams vedė seminarą apie vizualinę komunikaciją.
„Problemos kyla, kai nėra aiškių apibrėžtų taisyklių, kaip yra perduodama žinutė tam, kas turi ją vizualizuoti – dizaineriui. Dažniausiai visi apie problemą susimąsto, kai jau yra padarytas produktas ir jis neveikia. Bet problema užgimė pačioje pradžioje“, – pranešimą pradeda specialistas.
Kaip bendrauti su dizaineriu – 4 klausimai
Kalbėdamas L. Ruškys iškelia esminį klausimą – kaip bendrauti su dizaineriu, kad jo darbo rezultatas būtų kuo geresnis?
Anot jo, yra keturi klausimai, kuriais remiantis galima lengvai suformuluoti užduotis ir sau, ir dizaineriu: tai – kas, kam, ką, kodėl. Norėdamas paaiškinti, ką kiekvienas klausimų slepia, L. Ruškys sukūrė ir pseudo realistinę situaciją.
„Kas? Tai klientas, mano sugalvotu atveju – „Hells Angels“ baikerių klubas. Ką reikia sužinoti apie klientą, kad paskui pateiktumėte dizaineriui? Pirma – aš pavadinau tai skoniu – kaip jie mato aplinką, toliau – statusas – kaip juos mato aplinka, pomėgiai – atsitiktinė informacija. Mėgstu klientus paprovokuoti, kad jie, atsakę į klausimus oficialiai, ką nors pasakytų jau atsipalaidavę. Neformaliame pokalbyje gali būti nuorodos į sprendimus“, – aiškina jis.
Be to, priduria L. Ruškys, nors žinutė yra formuojama kliento klientui, reikia pažinoti abu: vienas apmokės sąskaitas, o kitam rezultatas atneš pelną, iš kurio ir bus apmokėtos sąskaitos.
„Kam? Galutinis klientas, „Hells Angels“ baikerių klubo atveju sugalvojau, kad tai bus senjorai. Apie juos reikia sužinoti tą patį – kaip save mato, kaip juos mato aplinka, svarbi ir papildoma informacija. Dažna situacija, su kuria susidūriau, kai gaunu užduotis ir paklausiu, koks yra kliento amžius, man pateikia atsakymą – 16–60 metų. Visi nori prekes pardavinėti kuo platesnei auditorijai, bet kai nori padaryti visiems, nebūsi efektyvus. Vieni vizualiniai sprendimai tinka šešiolikmečiams, visai kiti – senjorams“, – tikina vizualinės komunikacijos specialistas.
Į trečiąjį klausimą „ką?“ L. Ruškys taip pat pateikia atsakymą: „Tai produktas ar paslauga. Sugalvojau, kad „Hells Angels“ organizuoja turus senjorams. Nereikia daug žodžių apibūdinant prekę ar paslaugą, svarbu išskirti esminius punktus. Apibūdinkite produkto išskirtinumus, inovacijas, nors gali tokių nebūti. Galbūt į rinką einama su įprastu produktu. Taip pat visada klausiu, kas yra konkurentai. Galėčiau skaityti ir ieškoti, tačiau klientas geriau žino, kas alsuoja jam į nugarą, dizaineris gali to nematyti. Vieni mėgsta, kiti – ne, bet galima parodyti sektinus pavyzdžius. Klausiu klientų, nes tai leidžia man suprasti skonį ar šalutinę informaciją, jų lūkesčius.“
Į paskutinį klausimą – kodėl – ne visi turi atsakymus ir tai natūralu. Kaip pasakoja specialistas, tai priklauso nuo verslo ambicijų. Kai už prekės ar paslaugos yra filosofija, o ne tik pelno siekimas, tada lengviau formuoti žinutes, jas vizualizuoti: „Mano sugalvotu atveju – „Hells Angels“ nori rūpintis senoliais.“
Ekrane veikia tam tikri vaizdai
Pristatęs keturis svarbius klausimus, į kuriuos reikia rasti atsakymus pačioje pradžioje, kad tolimesni veiksmai būtų sėkmingi, jis pradeda pasakoti apie vizualizacijas, klišes jose ir tinkamiausius šriftus.
„Pakalbėjome apie ne vizualinę, bet labai svarbią dalį. Žinau nemažai pavyzdžių, kai pinigai išmetami veltui, nes pradžioje nebuvo padaryti tam tikri žingsniai. Nuostoliai būna didžiuliai, kai komunikacija neįvyksta tinkamai. Geriau sugaišti daugiau laiko išsiaiškinant pirminius punktus“, – dėsto L. Ruškys.
Ekspertas primena, kad šiais laikais komunikacija labai dažnai keliauja į socialinę mediją, į mažus ekranus, drauge keičiasi ir visuomenės požiūrio kampas į žinutę. „Tada kitaip reikia vertinti ir patį turinio pateikimą. Pavadinau tai – plati versus siaura vizualizacija. Ir tuojau papasakosiu, kuo jos skiriasi“, – taria pranešėjas.
Kaip pavyzdį plačiai vizualizacijai L. Ruškys pateikia Jeronimo Bosko paveikslą „The Garden of Earthly Delights“ 1503–1515: „Čia daug turinio, daug siužetų, daug istorijų. Tai platus pasakojimas. Priešinga pusė – siaura – kai turime labai aiškų siužetą, jis koncentruotas. Čia Rene Magrite pavyzdys pavadinimu „Man in a Bowler Hat“ (1964).“
Pasak specialisto, reikia nepamiršti nūdienos konteksto, kai viskas keliasi į telefono ekraną. Būtent dėl to šie abu pavyzdžiai vartotojų suvokiami skirtingai. Antroji vizualizacija akiai priimtinesnė, nes ten mažiau informacijos.
„Instagram“ man padėjo atsakyti į esminius dalykus – ekrane veikia tam tikri vaizdai. Mažame ekrane smulkūs pasakojimai su daug detalių neveikia. Taigi reziumuojant, reikia pasakoti labai glaustai, daugiasluoksnių vizualinių pasakojimų nuskaitymas užtrunka. Žmonės, naudodami socialinę mediją, sugaišta daug laiko feisbuke ar instagrame, bet skiria mažai laiko konkrečiai žinutei.
Jeigu kažkas įdeda daug triūso, nori plačiau papasakoti, labai mažai šansų, kad sulauks plačios auditorijos. Labai svarbu kontekstas, situacija, kurioje esate. Tie patys vaizdai ant sienos, kai mes galime atsitraukti ir pažiūrėti, atrodys vienaip, ir visai kitaip, kai mes į juos galime pažiūrėti telefono ekrane per ištiestą ranką“, – pavyzdžius aptaria L. Ruškys.
Jo teigimu, kai bandoma papasakoti daug, tai primena personažą Rembo, kuris šaudo į visas puses: „Šaudymas kaip metodas veiktų, jei žinutę talpintumėte į daug kanalų, bet pati žinutė turi būti konkreti. Kai mąstome siaurai, iškyla herojus Robinas Hudas, kuris šauna vieną, bet taiklų šūvį su strėle.“
Kai vaizdas nekabina, tekstas neišgelbės
Kai daugėja vizualinių žinučių, kanalų, priemonių, iškyla kita bėda – vis sunkiau išvengti klišių, nors visi nori būti originalūs.
Kai jau praeiti komunikacijos žingsniai, atsakyti pirminiai klausimai ir norima imtis vizualizacijos, atliekamos vaizdų paieškos, L. Ruškys pataria atrinkti tris idėjas ir jas sudėlioti eilės tvarka.
„Pirmas dvi atmeskite. Jos dažniausiai būna klišinės. Natūralu, kad norime eiti tiesiausiu keliu. Šis metodas, kai reikia atmesti idėjas, veikia gana neblogai, nes galite save treniruoti ir ateičiai, ugdyti savikritiką, greičiau identifikuoti klišes. Kuo dažniau žinutės gavėjas matys panašius vaizdus, tuo jo imlumas vaizdams bus bukesnis“, – pataria vizualinės komunikacijos ekspertas.
Skaitydamas pranešimą L. Ruškys atkreipia dėmesį ir į dar vieną svarbią detalę – šriftą: „Dažnai svarstoma, kaip parinkti šriftus, kad reklama atrodytų gražiai. Tai visiškai atskira tema, kuria galėčiau kalbėti valandų valandas. Tačiau svarbiausia suprasti, kur bus naudojamas šriftas, suprasti, ką jo forma gali pasakyti.“
Vienas iš pavyzdžių – kontekstas ir forma. Anot specialisto, kai liūdna žinutė parašoma linksmu formatu, gali atrodyti keistai. Vis dėlto žmonės nežino, kas yra klientas: „Jūsų darbas suprasti kontekstą komunikacijos lygmeniu, apie kurį jau kalbėjome.“
„Svarbiausia, kad kiekvienas šriftas yra kuriamas su tam tikra savo panaudojimui skirta funkcija. Geri šriftai turi dokumentaciją, kurioje parašyta, kur jų taikymas yra tinkamiausias. Patarimas – jeigu darysite kažką patys, geriau eikite saugiausiu keliu ir per daug neeksperimentuokite. Šriftų pritaikymas yra atskiras mokslas. Be to, reikia testuotis – šriftas visai kitaip atrodo ekrane nei ant lapo. Tik per bandymus bus pasiektas rezultatas“, – kalba L. Ruškys.
Į tendencijas siūlo žiūrėti primerktomis akimis
Geras tendencijos pavyzdys – kai dvi damos į biuro vakarėlį ateina identiškomis naujausiomis palaidinėmis. „Kai vyrauja tendencija, visi puola sekti, kopijuoti, kartoti. Kaip ir su tomis palaidinėmis – didelė tikimybė tapti dar vienu iš masės labai panašių sprendimų, nors užduotis yra ištraukti klientą iš bendro konteksto, ypač jei jis yra stiprioje, konkurencingoje aplinkoje. Mūsų užduotis – ieškoti naujų formų arba prisiminti senas. Mada eina cikliškai, dizainas taip pat. Į tendencijas reikia žiūrėti primerktomis akimis, kritiškai“, – įžvalgomis dalijasi L. Ruškys.
Jei tendencijos išvengti nepavyksta, vizualinės komunikacijos specialistas pataria tą vyraujančią madą modeliuoti, transformuoti, bet neiti tiesmukai.
„Tai gali būti pamatas, ant kurio atsistosite. Vizualiniai dalykai yra molis, jie minkomi, gali būti jungiami. Kai eisite drąsiau, galite tapti tuo, kuris bėgs pirmas, o kiti seks iš paskos. Į tendencijas žiūriu rezervuotai, jei nėra laiko, reikia efektyvumo, tada jos praverčia, bet tai neturi būti sektinas pavyzdys.“, – sako jis.
Apibendrindamas savo pranešimą L. Ruškys trumpai aptaria vieną tendenciją, nuo kurios pabėgti sunku: „Dabar visi eina į video formatą. Ieškojau duomenų internete, radau, kad video žinutės 2–3 kartus didina lankytojų skaičių, 95 proc. geresnis turinio įsimenamumas, 1,81 karto didesnė pardavimo galimybė. Tingime skaityti, pasileisti vaizdo įrašą ir jį pažiūrėti mums kur kas lengviau.“