Teisininkai ir žiniasklaidos rinkos ekspertai ragina nebeatidėlioti šio žingsnio, nes šiuo metu Seime vykstančios diskusijos dėl LRT įstatymo pakeitimų yra puiki proga tai padaryti, rašoma Interneto žiniasklaidos asociacijos pranešime žiniasklaidai.
Keitė nacionalinio transliuotojo modelį
Interneto žiniasklaidos asociacijos (IŽA) pirmininko Arno Marcinkaus teigimu, Lietuva yra viena iš paskutiniųjų Europos valstybių, kuri liko su EK nesuderinusi nacionalinio transliuotojo finansavimo kontrolės modelio, kaip turėtų būti teikiama valstybės pagalba specialią misiją atliekančiai šalies žiniasklaidai – Lietuvos televizijai, Lietuvos radijui ir naujienų portalui lrt.lt.
„Lietuvos situacija yra panaši į Vokietijos, kuomet 2007 metais Europos Komisija priėmė sprendimą šios šalies nacionalinio transliuotojo byloje ir nurodė finansavimo schemą organizuoti kitaip, ištaisyti klaidas ir pašalinti trūkumus, nes tuometinis modelis nebeatitiko laikmečio realijų ir nesiderino su vidaus žiniasklaidos rinka, vis labiau ją iškreipdavo“, – sako A. Marcinkus.
Pasak jo, ši Europos valstybė reagavo labai paprastai – paruošė teisės aktus, kaip turėtų atrodyti naujasis nacionalinio transliuotojo finansavimo modelis, suderino pakeitimus su EK ir juos priėmė, nors diskusijų vidaus rinkoje buvo daug. Taip buvo išspręsta problema.
Vienas iš diskusijų objektų buvo, kaip turėtų Vokietijoje atrodyti naujosios žiniasklaidos priemonė – nacionalinio transliuotojo interneto svetainė. EK ekspertai pasisakė, kad tai turi būti platforma, skirta retransliuoti nacionalinio transliuotojo sukurtą turinį, kurioje būtų publikuojamas laidų, žinių ir kito žanro kūrinių turinys, nekuriant to, ką daro kiti rinkos dalyviai.
Interneto svetainė – retransliuojamam turiniui
Naujienų portalo Delfi direktoriaus Vytauto Benokraičio teigimu, mūsų šalyje nacionalinio transliuotojo valdoma interneto svetainė Lrt.lt tampa dar vienu naujienų portalu Lietuvos rinkoje, kuris nėra skirtas retransliuoti LRT televizijos ir radijo sukuriamą turinį.
„Šiuo metu vis stipriau formuojasi tradicija, kai LRT bando įtvirtinti savo svarbą, siekdama tokių pat rodiklių kaip ir kiti komerciniai naujienų portalai – skaitomumo ir reitingų, pamiršdama, kad LRT tikslas turėtų būti siejamas tik su retransliuojamu turiniu. Pagal užsienio šalių praktiką, turėtų skelbiamas tik toks turinys, kurio nesiūlo komerciniai rinkos dalyviai. Pavyzdžiui, kultūros, meno, literatūros bei kita edukacinio ir šviečiamojo pobūdžio informacija“, – sako V. Benokraitis.
Advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ advokato Karolio Kačerausko teigimu, Vokietijos atveju dėl nacionalinio transliuotojo įgaliojimų EK aiškiai nurodė, kad visais atvejais viešosios paslaugos turi apimti tik specifines visuomeninių transliuotojų funkcijas ir negali apimti paslaugų, kurios yra panašios arba identiškos formos, kurias jau siūlo rinka.
„2007 metais Vokietijos nacionalinio transliuotojo byloje EK sutiko, kad naujosios žiniasklaidos – interneto portalo – viešosios paslaugų sritis gali apimti ir naujas paslaugas, jei jos tenkina visuomenės demokratinius, socialinius ir kultūrinius poreikius. Vis dėlto, EK atkreipė dėmesį, kad leidimas teikti naujas žiniasklaidos paslaugas kelia riziką, nes kiti rinkos dalyviai nebus skatinami kurti ir siūlyti tokių naujų žiniasklaidos paslaugų“, – sako K. Kačerauskas.
Tad aiškiai apibrėžta nacionalinio transliuotojo misija yra svarbi, norint rasti pusiausvyrą tarp viešųjų ir privačių operatorių ir užtikrinti, kad naujos žiniasklaidos veiklos finansavimas neprieštarautų Bendrijos interesams.
„Svarbu paminėti ir tai, kad EK atmetė Vokietijos Vyriausybės išsakytą nuomonę, jog apibrėžiant viešąją paslaugą turi pakakti deklaruoti naujųjų ir tradicinių žiniasklaidos priemonių ryšį, nebent naujoji žiniasklaida platina tik tą patį ar panašų turinį kaip nacionalinis transliuotojas. Tik, EK nuomone, tai apsunkintų atlikti prasmingą kontrolę“, – sako K. Kačerauskas.
Būtina nepriklausoma išorės kontrolė
Žiniasklaidos bendrovės „15min Group“ verslo partnerysčių vystymo vadovas Donatas Večerskis atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės pagalbos taisyklės įpareigoja šalis sukurti veiksmingą išorinės kontrolės mechanizmą, kuris sudarytų prielaidas užtikrinti, jog visuomeninis transliuotojas veiktų tik jam priskirtos misijos ribose, o už suteiktas paslaugas valstybė sumokėtų jam tiek, kiek reikia priskirtai misijai įgyvendinti.
„Vokietijos Vyriausybės išsakyti argumentai, kad kontrolė gali riboti žodžio laisvę, EK neįtikino. Ši institucija galantiškai paaiškino, kad valstybės pagalbos taisyklių reikalaujamas kontrolės mechanizmas turi sudaryti galimybę išlaikyti visuomeninį transliuotoją savo misijos ribose. Tokia kontrolė jokiu būdu nereiškia skelbiamo turinio ar žodžio laisvės kontrolės. Priešingai, kalbama tik apie būtinybę sukurti nepriklausomą išorės kontrolės mechanizmą, kuris leistų sklandžiai ir pagal taisykles veikti, užtikrintų nepriklausomybę nuo politikų ir atitiktų valstybės pagalbos taisykles“, – sako D. Večerskis.
Advokato K. Kačerausko teigimu, tokia kontrolė turi turėti „dantis“, o kontrolės institucijos – reikiamus išteklius, kompetenciją, nepriklausomumo garantijas bei galimybę taikyti veiksmingas poveikio priemones nustačius, kad LRT išeina už valstybės jai priskirtos misijos ribų.
Vidinė kontrolė neveiksminga
Naujienų portalo lrytas.lt vyriausiojo redaktoriaus Tautvydo Mikalajūno teigimu, Vokietijos atveju buvo nagrinėjamas egzistuojantis nacionalinės televizijos finansavimo kontrolės modelis, kuris analogiškas dabar veikiantiems LRT veiklos ir finansų kontrolės mechanizmams, kai LRT kontroliuoja pati save.
„Europos Komisija vertino tuometinį Vokietijos nacionalinio transliuotojo misijos apibrėžimą, kai viešųjų paslaugų misijos detales tvirtino vidiniai transliuotojo suformuoti dariniai. Pavyzdžiui, Transliavimo taryba, kurią sudarė įvairių šios šalies visuomenės grupių atstovai, kas yra LRT tarybos analogas. EK šiuo atveju pasisakė, kad tai netenkina kriterijų, kuriuos numato valstybės pagalbos taisyklės, o tokiais atvejais kontrolė nebūtų nepriklausoma ir veiksminga, neegzistuotų sankcijų mechanizmas“, – sako T. Mikalajūnas.
Pasak teisininko K. Kačerausko, EK nurodė, kad tokios tarybos sprendimai prilygsta įsipareigojimams, kurie negali būti laikomi oficialiu pavedimu, nes juos rengia patys transliuotojai.
„Viena ir ta pati įstaiga negali būti atsakinga už programų gairių nustatymą ir konsultavimą dėl jų veiklos ir tuo pat metu būti atsakinga už tų pačių taisyklių bei gairių laikymosi patikrinimą. Tuomet susiduriama su interesų konfliktu. Tad tolesnis internetinio portalo veikimas pagal Vokietijos transliavimo tarybos aprašymą, kuris buvo paskelbtas 2004 metais, negalėjo būti laikomas oficialiu pavedimu, nes jį parengė pats viešųjų paslaugų transliuotojas“, – sako K. Kačerauskas.
Siekdama ištaisyti šį trūkumą, Vokietija įsipareigojo įdiegti viešąją ir vyriausybinę paslaugų kontrolę. Pagal tokį modelį, nacionalinis transliuotojas plėtoja savo pasiūlymus dėl konkrečių paslaugų, kuriuos vertina priežiūros įstaigos ir trečiosios šalys, kurios pakviečiamos pateikti savo nuomonę, o jų pateiktas pastabas vidaus kontrolės įstaigos išklauso prieš priimdamos sprendimą. Tuo tarpu vidaus kontrolės įstaigų sprendimus peržiūri išorinės vyriausybinės institucijos, kurios tikrina, ar tai yra priskirta valstybės misija.