Sirgo ir tebeserga
Žurnalistų bendruomenėje netrūksta istorijų apie koronavirusu sirgusius kolegas, kuriems ši liga dar ir nepraėjo be pasekmių sveikatai. Ypač dramatiška buvo žinomo žurnalisto Vytauto Kvietkausko ligos istorija, kai beveik mėnesį ligoninėje išgulėjęs kolega dalinosi patirtimis apie sunkią ligos eigą, varginantį sveikimą ir ligos atkryčius. Po persirgimo COVID-19 žurnalistas tebejaučia ligos padarinius, tad pasinaudojo persirgusiems šia liga valstybės lėšomis finansuojama reabilitacija bei kelias savaites stiprino sveikatą vienoje Birštono sanatorijoje.
Apie tai, kad sirgti koronavirusu nėra „juokai“ ne viename interviu pasakojo ir žinoma žurnalistė Edita Mildažytė, savo pojūčiais apie silpnumo priepuolius ir kitus simptomus dalinosi Daiva Žeimytė-Bilienė, o neseniai apie tai, kad gavo teigiamą COVID-19 testo atsakymą parašė ir žurnalistinių tyrimų autorius Dovydas Pancerovas. Tiesa, D. Pancerovas jau yra paskiepytas, tad yra vilties, jog persirgs lengva forma. Kitaip nei dokumentiką kuriantis žurnalistas Rimas Bružas, kuris šio metu gydosi ligoninėje – jam prireikė ir deguonies aparato.
Praeitų metų gruodį COVID- 19 sirgo ir laikraščio „Šilalės artojas“ redakcijoje dirbanti žurnalistė Daiva Bartkienė. Pačios žurnalistės vertinimu, sirgo vidutiniškai sunkia forma, tačiau turėjo ir temperatūros, patyrė stiprius nugaros skausmus, po ligos kamavo nuovargis, o galvos skausmai išsilaikė iki šiol. Vienintelio Šilalės rajono laikraščio redakcijoje dirba trys žurnalistės, laikraštis leidžiamas du kartus per savaitę, Daiva turi „susitaupiusi“ atostogų beveik už dvejus metus. „Negaliu ilgiau atostogauti, nes kolegės vienos niekaip nesusidoros su krūviu. Tad ir sirgti ilgai negalėjau sau leisti“, – sako Daiva.
Nuo pandemijos pradžios daugiau kaip pusė D. Bartkienės parašomų temų yra susijusios su COVID-19.
„Apie viską rašau – susirgimus, mirtingumą, vakcinavimą, testavimą. Esame pagrindinis informacijos šaltinis rajone, tikrai žmonėms nepakanka tik oficialių savivaldybės žinučių, o ir kas jas skaitys, geriau eis ieškoti informacijos į Facebooką, o ten – gandų gandelių, melagienų ir sąmokslo teorijų netrūksta“, – sako daugiau kaip tris dešimtmečius žurnaliste dirbanti moteris. Daiva yra įsitikinusi, kad kokybiškas žurnalistų darbas per pandemiją tapo dar sudėtingesnis, žurnalistai pervargę nuo informacijos pertekliaus, manipuliacijų, nepasitikėjimo.
„Neabejotinai esame tie, kurie padeda žmonėms atskirti pelus nuo grūdų“, – sako ji.
Paklausta kaip vertina situaciją, kad žurnalistų darbas valstybės vadovų įvertintas, kaip nesvarbus, Daiva tik gūžteli pečiais: „Nemato jie situacijos regionuose, nesupranta. Aš nieko nebesitikiu iš jokios valdžios“.
Bendruomenės prašymą ignoravo
Savaitės pradžioje šalies savivaldybes galiausiai pasiekė Sveikatos apsaugos ministerijos elektroninis laiškas, kuriame išdėstytas ministerijos požiūris į su aktualijomis dirbančių žiniasklaidos darbuotojų vakcinavimą. Tiesa, dar vasario mėnesį į Sveikatos apsaugos ministeriją ir Patariamąją Ekspertų tarybą prie Vyriausybės prašymą teikusios žurnalistų bendruomenes ir žiniasklaidos įmones vienijančios organizacijos atsakymo į prašymą įtraukti žiniasklaidos darbuotojus į prioritetinius vakcinavimo sąrašus, tebelaukia iki šiol.
„Nieko neatsakė“, – lakoniškai sako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Pasak jo, vėliau buvo išplatintas ir viešas kreipimasis, kurį pasirašė nemažai žiniasklaidos organizacijų. Pasak D. Radzevičiaus į jį tuomet viešai sureagavo vienintelė Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė, išsakiusi poziciją, kad žurnalistai galėtų būti skiepijami prioriteto tvarka.
„Greičiausiai tai buvo asmeninis ministrės požiūris, kuris niekaip nepaveikė sveikatos apsaugos ministro ar šalies Premjerės pozicijos“, – apgailestauja D. Radzevičius.
Kad nesulaukė atsakymo į prašymą įtraukti vietinių žiniasklaidos priemonių redakcijų darbuotojus į vakcinavimo prioritetus, sako ir minėtą raštą pasirašiusios kelias dešimtis regioninių laikraščių leidėjus vienijančios Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė Vilija Butkuvienė. „Gal užstrigo kažkur elektroninėse šiukšliadėžėse mūsų prašymas“, – stebisi Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ vyriausioji redaktorė V. Butkuvienė.
Savivaldybės atsakymo sulaukė
Kai nesulaukę oficialių ministerijos atsakymų savo savivaldybėse dirbantys žurnalistai ėmė prašytis skiepytis, SAM visgi teko išaiškinti savo poziciją, o ji parodė visai kitą vaizdą, nei galima būtų įsivaizduoti. Pasirodo, žurnalistai Lietuvos valstybėje neatlieka svarbių funkcijų.
Minėtame laiške, adresuotame vakcinavimo procesą savo miestuose organizuojančių savivaldybių administracijoms LR Sveikatos apsaugos ministerijos Elektroninės sveikatos sistemos ir informacinių išteklių skyriaus vyriausiasis specialistas Lukas Galkus pateikė žiniasklaidos organizacijų prašymo, kad žurnalistai galėtų būti paskiepyti pagal sveikatos ministro įsakymo dėl prioriteto tvarkos nustatymo 1.2 punktą, detalų išaiškinimą, kuriame aiškus atsakymas – žurnalistai nėra valstybės prioritetų sąraše.
Vadovaujantis 1.2 punktu prieš porą savaičių šalyje pradėti vakcinuoti pareigūnai, maisto pramonės ir prekybos darbuotojai, o minėtame prioritete nurodoma, kad išankstine tvarka gali būti paskiepyti ir „kiti gyvybiškai svarbias valstybės funkcijas vykdantys darbuotojai, kontaktuojantys su kitais asmenimis, kai funkcijų negalima vykdyti nuotoliniu būdu“.
Tačiau ministerijos požiūriu žiniasklaidos darbuotojų darbas, „bendrai vertinant, nepriklauso gyvybiškai svarbioms funkcijoms“. Pasak L. Galkaus, šių funkcijų įgyvendinimas atskleidžiamas per valstybines mobilizacines užduotis (VMU), o už jų įgyvendinimą atsakingos tam tikros valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos. Specialistas komentuoja, kad pagal tvarką „tiesioginių užduočių žurnalistams nėra“.
Tiesa, yra įpareigojimas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai – užtikrinti nenutrūkstamą Akcinės bendrovės „Lietuvos radijo ir televizijos centro veiklą“. Portalo „Kas vyksta Kaune“ žiniomis, pradėti skiepyti LRT darbuotojai, į vakcinavimo sąrašus įtraukti ir kitų didelių naujienų portalų redakcijų darbuotojai. Tai padaryta vadovaujantis kitu ministerijos leidimu – anksčiau laiko vakcinuoti įmones, kuriose dirba daugiau, kaip 100 darbuotojų.
Teks laukti „bendros eilės“
Tačiau dauguma vietinių žiniasklaidos priemonių redakcijų yra nedidelės, jose dirba dešimt – dvidešimt žmonių. Preliminariais skaičiavimais visoje Lietuvoje gali būti ne daugiau tūkstančio su aktualijomis dirbančių žiniasklaidos darbuotojų, kurie priklauso nedidelėms redakcijoms, todėl nenoras traukti juos į prioritetą yra labiau ne turimų vakcinų kiekio, o požiūrio į žiniasklaidos veiklos svarbą klausimas.
„Tai rodo valdžios požiūrį į žurnalistus, kuris, deja, nors ir labai tikėjomės, kad bus kitoks nei prieš tai valdžiusiųjų, kurie slėpė informaciją nuo žurnalistų bei kitaip trukdė jiems atlikti funkcijas, yra visiškai biurokratinis. Kai visos institucijos rėkte rėkia, kad visuomenė yra dezinformuojama įvairių nepatikimos informacijos kanalų, kai specialiai vykdomas propagandinis karas prieš vakcinas, prieš testavimą, prieš priemones kovoje su pandemija, mūsų valdžia užuot parodžiusi tinkamą dėmesį žiniasklaidos darbuotojams – „drėbia“ į akis, kad jie neatlieka svarbių funkcijų“, – sako D. Bartkienė.
Kad toks požiūris nepadeda stiprinti ir taip menko pasitikėjimo žiniasklaida, pritaria ir V. Butkuvienė.
„Žinoma, ir žiniasklaidos atstovų yra visokių, tačiau dėl jų neturėtų nukentėti visa bendruomenė. Nes tiek kiek dauguma mūsų įdėjo pastangų per pandemiją, kiek pakalbinome medikų, specialistų, mokslininkų, kad šviestume savo skaitytojus, skatintume skiepytis, testuotis – tikrai keista, kad valdžioje sėdintieji visiškai nemato ir nevertina mūsų indėlio“, – sako ji.
V. Butkuvienė atkreipia dėmesį, kad tikrai ne visi žurnalistai ir redakcijų darbuotojai turi galimybę dirbti nuotoliniu būdu.
„Juk tenka ir prenumeratą fiziškai priimti, ir skelbimus – ne visi rajono žmonės naudojasi internetu, o dažnai į redakciją užsuka ir pasiguosti, ir rūpimą temą išsakyti. Per karantiną teko uždaryti redakciją, tačiau nesėdėsime visą laiką užsirakinę, todėl nepaisant visų iššūkių – kasdien vykstame į įvykius, nagrinėjame aktualias temas, dirbame, kad mūsų vietos gyventojai sužinotų svarbiausias vietos naujienas“, – sako vyriausioji redaktorė.
V. Butkuvienė įsitikinusi, kad dirbančių žurnalistų skiepijimas būtų ir gera agitacija abejojantiems. „Nes dabar atrodo, kad mes tik skatinam kitus skiepytis, o patys kažko dvejojame“, – sako Vilija.
Dėsto abejotiną logiką
Tarptautinė žurnalistų federacija dar vasario mėnesį viešai atkreipė valstybių dėmesį, kodėl verta įtraukti žurnalistus į prioritetines skiepijimo grupes. TŽF nuomone, dėl savo atliekamų (ypatingai krizės metu) svarbių pareigų informuojant visuomenę, žurnalistai yra „esminiai“ darbuotojai, su kuriais turėtų būti elgiamasi kaip su tokiais. Paskelbtame pareiškime TŽF teigė, kad remia savo filialų įvairiose šalyse peticiją, kad žiniasklaidos darbuotojai būtų laikomi esminiais darbuotojais ir kad jie būtų įtraukti į prioritetines grupes vakcinacijos nuo COVID-19 kampanijose.
„Nuo pandemijos pradžios žurnalistai didžiąja dalimi įrodė, kokį svarbų vaidmenį jie atlieka informuodami savo piliečius ir kovodami su dezinformacija apie COVID-19. Žurnalistai yra esminiai darbuotojai, kurie turėtų būti traktuojami kaip tokie per nacionalines COVID-19 vakcinacijos kampanijas visame pasaulyje“, – sakė TŽF generalinis sekretorius Anthony Bellangeris.
Tačiau Lietuvos Vyriausybė, panašu, žurnalistų darbą vertina pagal kitokius kriterijus, o vakcinavimo prioritetus sudaro pagal tik jiems vieniems aiškią logiką. Viena tokių apraiškų – sprendimas prioriteto tvarka vakcinuoti daugiau, kaip 100 darbuotojų turinčias įmones. Apie šį sprendimą gana garsiai pasisakė ir žurnalistas Romas Sadauskas, ironizavęs, kad prie tokios tvarkos greičiausiai liks vienas paskutinių vakcinacijos sąrašuose.
Kokia logika remdamasi SAM nusprendė leisti be eilės skiepyti didelių organizacijų darbuotojus, straipsnio autorei paaiškino SAM Spaudos tarnybos vyriausiasis specialistas Julijanas Gališanskis. „Sudarydami skiepijimo prioritetinių grupių sąrašą turėtume galvoti ne apie lygias galimybes ir diskriminaciją, o objektyviai įvertinti, kam kyla didžiausias pavojus, kur virusas plinta sparčiausiai ir kur jis gali pridaryti daugiausiai žalos“, – teigia jis.
Pasak J. Gališanskio, vertinant šią riziką, kontaktų skaičius yra labai svarbus.
„Žmogus, kuris gali darbe užkrėsti 100 žmonių, padarytų žymiai daugiau žalos visuomenės sveikatai, negu žmogus, darbe užkrėtęs penkis žmones. Didelėse gamybos ir prekybos įmonėse jau ne kartą buvo ir toliau yra fiksuojami COVID-19 protrūkiai. Būtent į tokias įmones ministerija rekomenduoja savivaldybėms atkreipti dėmesį“, – rašo specialistas.
Negali dirbti per nuotolį
Šiuo atsakymu pasidalinome su keliais Kaune dirbančiais kolegomis, kuriems bene kasdien tenka vykti į įvairius miesto įvykius. Išdėstytus SAM principus, tiesą sakant, sukritikuos bet kuris žiniasklaidoje dirbantis darbuotojas, nes juk šio darbo esmė yra daugybė kasdienių kontaktų, o tai, kad redakcijoje dirba 5 asmenys niekaip neapriboja žurnalistų kontaktų, kurių dažnai išvengti – tiesiog neįmanoma.
Pavyzdys iš gyvenimo: kai veiklą pradėjo Kauno centriniame pašte įsikūręs Kauno vakcinavimo centras, žurnalistai tapo pirmaisiais jo lankytojais, bet ne skiepytis buvo pakviesti, o stebėti, kaip skiepijami Kauno medikai. „Kolegų į atidarymą susirinko kelios dešimtys, dažnai mūsų darbe sunku laikytis atstumų, kai daugiau kaip dešimt žurnalistų, operatorių atsistoja šalia vienas kito kalbinti vieno pašnekovo. Žinoma, dėvime kaukes, bet būna pašnekovų, kurie jas nusiima, ar tiesiog nenori dėtis, nes lauke jau nėra privaloma jas nešioti – tai rizikuojame kasdien. Esu įsitikinusi, kad po medikų, policijos, ugniagesių ir kitų gyvybiškai svarbių specialistų žurnalistai turėjo būti sekantys sąraše. Nes mes visada buvom pirmose fronto linijose ir rizikavome savo sveikata vien tam, kad kalbėtume apie tą pačią pandemiją“, – sako aktualijų žurnalistė Ieva Dyraitė.
Savo kreipimesi tai pabrėžė ir Lietuvos žiniasklaidos organizacijos, teigdamos, kad žurnalistų ir kitų redakcijų darbuotojų, kurie negali dirbti nuotoliniu būdu, įtraukimas į prioritetines grupes argumentuojamas tuo, kad panašiai kaip ir kitos profesijos, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros specialistai, mokytojai, policija ar ugniagesiai, žiniasklaidos darbuotojai privalo rizikuoti garantuodami kiekvienam piliečiui prieigą prie patikimos ir viešojo intereso informacijos.
„Teikti visuomenei kokybišką informaciją yra esminė paslauga. Naujienų ir aktualijų žurnalistai kasdien susiduria su galimu ligos užkrato plitimu ir šiandien jau ne viena redakcija yra patyrusi COVID-19 pasekmes“, – rašoma Lietuvos žurnalistus vienijančių bendrovių pareiškime Lietuvos Vyriausybei.
Tiesa, paklaustas ar jam žinomas šis Lietuvos žurnalistų bendruomenės pareiškimas ir Tarptautinės žurnalistų federacijos raginimas įtraukti žurnalistus į vakcinavimo prioritetų sąrašą, situaciją savivaldybėms komentavęs SAM specialistas L. Galkus paprašė šį pareiškimą atsiųsti viešųjų ryšių skyriui, nes apie tokį nieko nebuvo girdėjęs. Na, o viešųjų ryšių specialistas J. Gališanskis tik „skėsčiojo rankomis“, sakydamas, kad „SAM gauna daug prašymų iš įvairių visuomenės grupių, kurios pageidauja būti įtrauktos į skiepijimo prioritetų sąrašą“ bei išdėstė anksčiau aprašytą logiką. Į prašymą, kad situaciją pakomentuotų pats ministras, Julijanas atrašė, kad pakaks jo pateikto komentaro.
JAV požiūris į žiniasklaidą
Kad žurnalistai yra svarbūs asmenys, o jų darbas – reikalingas valstybei, demonstruoja dauguma demokratiją ir žiniasklaidos laisvę gerbiančių valstybių, tarp kurių ryškiausias pavyzdys – JAV administracijos sprendimai. Jungtinių Valstijų ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC) dar vasario mėnesį į koronaviruso vakcinos prioriteto sąrašą, kuriame yra svarbiausi darbuotojai, įtraukė ir žurnalistus.
Oficiali JAV sveikatos agentūra pridėjo žurnalistus ir kitus žiniasklaidos darbuotojus esančius priešakinėse linijose į 1C kategoriją. Šioje kategorijoje yra darbuotojai, kurie dėl savo profesijos pobūdžio turi didžiulę riziką apsikrėsti COVID-19. Į priešakines linijas pirmiausiai įtraukti vaizdo transliacijų darbuotojai, kurie pradėti skiepyti vasarį. Didžioji dalis valstijų žurnalistus pradėjo skiepyti kovą.
Pirmoje fazėje (1A) paskiepyti buvo medicinos darbuotojams ir slaugytojams. 1B vakcinavimo fazėje buvo įtraukti 75 ir vyresni asmenys ar kiti svarbūs darbuotojai: ugniagesiai ir policininkai, mokytojai, darbuotojai iš maisto ir žemės ūkio, gamybos, parduotuvių, pašto, viešojo transporto bei kalėjimo prižiūrėtojai.
Tuo tarpu 1C fazėje vakcinos buvo dalinamos 65-76 metų žmonėms bei 16-64 ligoniams su didelės rizikos sveikatos sutrikimais. Taip pat į šį sąrašą buvo įtrauktas ir kitas būtinas personalas, kaip darbuotojai iš energijos sektoriaus, viešojo saugumo, transporto ir logistikos, rašo portalas „Dawn“.
Pandemija apsunkino žurnalistų darbą
Požiūrio į žurnalistų darbo svarbą, Lietuvos žurnalistai savo Vyriausybei linkėtų pasimokyti iš demokratinių valstybių, o ne tų, kuriose pandemija naudojamasi kaip priežastimi neleisti žurnalistams gauti informacijos, bendrauti su šaltiniais ir rengti reportažus įvykių vietose. Akivaizdu, kad ilgas vakcinos laukimas neigiamai atsilieps visų mažesnių redakcijų darbui, o tokių dauguma – periferijoje, kurios gyventojai ir taip patiria didesnio masto tendencingos informacijos poveikį.
Kaip praneša naujienų agentūra BNS, už žiniasklaidos laisvę kovojanti tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Žurnalistai be sienų“ (RSF) neseniai paskelbtoje metinėje ataskaitoje, kurioje įvertinta padėtis 180 valstybių, rodo, kad 73 proc. pasaulio šalių visiškai ar iš dalies blokavo žiniasklaidos laisvę. Ypač tai pasakytina apie Aziją, Artimuosius Rytus ir Europą, pažymi organizacija. 2021-ųjų Indekse nurodoma, kad 73 šalys „visiškai blokavo“ žurnalistiką ar jai „rimtai trukdė“, o dar 59 šalys žurnalistiką „varžė“. Nurodoma, kad daug vyriausybių slopindamos žiniasklaidos laisvę pasinaudojo pandemija.
„Žurnalistika yra geriausias vaistas nuo dezinformacijos, – sakoma RSF generalinio sekretoriaus Kristofo Deluaro pareiškime. – Deja, jos gamybą ir platinimą pernelyg dažnai blokuoja politiniai, ekonominiai, technologiniai ir, kartais, net kultūriniai veiksniai“.